tag:blogger.com,1999:blog-69331776746265246112024-03-06T03:28:25.489+02:00▲Merkurijus▼...nes Žemėje smegenys pūva greičiau.Unknownnoreply@blogger.comBlogger123125tag:blogger.com,1999:blog-6933177674626524611.post-89344959346949508032013-03-10T15:23:00.005+02:002013-03-10T15:24:08.886+02:00Reinkarnuojamės.<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="http://24.media.tumblr.com/tumblr_m7azvw5K2r1qjd5wfo1_500.png" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" height="320" src="http://24.media.tumblr.com/tumblr_m7azvw5K2r1qjd5wfo1_500.png" width="251" /></a></div>
<div style="text-align: center;">
Sakykite bai bai Merkurijui.</div>
<h2 style="text-align: center;">
Mes reinkarnuojamės į <i><span style="color: #93c47d;">tiesioginį šūvį</span></i>.</h2>
<div style="text-align: center;">
<a href="http://kosmosomergaite.blogspot.com/">Kosmoso mergaitė.</a></div>
<div style="text-align: center;">
<a href="http://kosmosomergaite.blogspot.com/">Kosmoso mergaitė.</a></div>
<div style="text-align: center;">
<a href="http://kosmosomergaite.blogspot.com/">Kosmoso mergaitė.</a></div>
<div style="text-align: center;">
Vis dar ta pati tiesiognu, tik Kosmoso mergaitės slapyvardžiu.</div>
<div style="text-align: center;">
Mylėkit, nekęskit, nušaukit, bet aš vis vien peiksiu aplinkinius ir vėliau suprasiu, kad peikiu save.</div>
<br />Unknownnoreply@blogger.com2tag:blogger.com,1999:blog-6933177674626524611.post-20246723731075073332013-02-27T23:13:00.002+02:002013-02-27T23:13:58.309+02:00Nakties šviesa.<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="http://25.media.tumblr.com/ae187a11eac6e208697c54d67aa724f2/tumblr_mivv2uHAAj1r2an97o1_500.png" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" height="320" src="http://25.media.tumblr.com/ae187a11eac6e208697c54d67aa724f2/tumblr_mivv2uHAAj1r2an97o1_500.png" width="305" /></a></div>
Aš bandau sudėlioti savo vos dvi teturimas kojas taip, kad nė mažiausias lopinėlis neliestų žemės. Bandau visą kūną sutalpinti ant vienos mažos kėdutės kambaryje, kuris turi vos keturias sienas. Bandau neįleisti į kambarį nė vieno nakties šviesos spindulėlio ir tūnau čia, įsijungus elektrinę lempą. Nes bandau pajusti jausmą, kai pakylama virš žemės. Kai esi vienas, nepriklausomas nuo kitų žmonių žvilgsnių, nuo oro sąlygų. Nieko nesigauna, nors maniau, kad visai gerai sekasi.<br />
Iki kiek gali pakilti žmogaus reikšmė skalėje, pavadinimu "Žmogaus reikšmė Tavo gyvenime", vos per vienerius metus? Stovėjau nugara į langą, kai tuo metu į jį sklido patys tyriausi, ryškiausi ir vėjo nesugadinti saulės spinduliai. Jie grojo žmogui negirdimą muziką, tačiau laisvai matomą akimis. Muzika trenkėsį į mane, o iš manęs išlindo tik muzikos juodoji pusė. Šešėlis tylėjo, vaidino mane, tipo - žiūrėk, ar tokį savo šešėlį nori matyti skaisčią ir tuščią vasaros dieną? O aš nusišypsau jam, o šis staiga nieko nedaro. Galvojau - ką aš daryčiau be jo?<br />
Ką aš daryčiau be tų žmonių, kurie man dabar reikalingi kaip eglei spygliai?<br />
Kai stebėjau jį, nemaniau, kad po metų - jis bus man reikalingas taip, kaip mėnuliui reikia saulės.<br />
Nemaniau, kad jis bus tas va toks.<br />
Kai mačiau ją, galvojau - eh, įdomi, bet ne man.<br />
Dabar ji mano vienintelė tokia.<br />
<br />
To man nereikia. Gerai man ir taip, kaip yra. Norisi pasileist visu garsu dainą ir iššokt į orą porą metrų. Tiek užtektų. Eini, šlubuoji, ir pakanka. Ašaros, ištriškusios iš nuostabos, yra skanios. Nebegaliu sakyti, kad nemėgstu gimtadienių. O gal galiu. Nemėgstu visko, bet kai taip jau būna, kad to, ko nemėgsti, gauni, ar tai atsitinka, Tu tai pradedi mėgti. Ir tie siurprizai. Turi žmogų, vieną, kitą, ir jie visi Tau yra vienas už kitą reikalingesni ir nuostabesni. To nereikia rodyti, to nereikia visiems žinoti ar skelbti, jei taip yra tie žmonės supras. O visi kiti - jie niekam neįdomus. Aš - niekas. Bet geras niekas. To, kurio norisi, kai jau turi viską. Arba tiesiog, kai nieko neturi, nieko ir nereikia. Reikia manęs.<br />
Tiesiog prisiminimai, jei nutiesi jiems tinkamus kelius į širdį ir protą, būna labai smagūs ir jie neskaudina (o, kaip buvo gerai, dabar nebe, paverkim ;((( ). Ir nėra čia ko. Įmanoma pamesti save? Labai laisvai, taip, kaip įmanoma pamesti gyvenimą.<br />
Kartais būna taip paprastai, iš oro, labai gera (ne, Jūs vėjo vaikai padūkę, tai nėra pavasaris), ir norisi, kad visi su perkreiptais veidais tai pajustų. Aš kažką panašaus rašiau praeitų metų vasario mėnesį. O gal pavasarį, bet rašiau.<br />
kartais būna lygiai taip pat gera, bet žinai, kad draugui, kakur toli, yra dar geriau. Nes jaučia tai, ko Tu nesugebi pajusti ir niekada nejautei. Tada nori atimti iš jo tai kuriam laikui. <em>Dalinkitės laime, kaip broliai dalinasi duona</em>. Bet tik trumpam.<br />
Nereikia nieko, viskas labai gerai, <em>šią minutę</em>. Kad nebūtų vėliau tokio dalyko, kaip - Juk rašei, kad gerai. Gerai ar blogai neužsitęsia ilgai. Patys žinot. Jei nebūtų gyvenime nuosmūkių ir pakylimų - mirtumėt. :) Nes pats žmogus savo istorijoje yra taip įrašęs. Organizme. Visur.<br />
<br />
Tai, kad to Tau nereikia, dar nereiškia, kad nereikia stengtis. Priminimas sau.<br />
Ateik, atvažiuok, atskrisk, atšliaužk, bet man Tavęs reikia, nes noriu baisiausiai Tave apkabinti ir ilgą laiką nepaleisti. Žinau, ir Tu to nori. Ne tik, kad kartu norim, bet dar ir reikia. Visus ir apie nieką, atskirai apie kiekvieną.<br />
kaip sakė - tai tiesiog ištaškė mano smegenis. Tai - ištaškė maniškes smegenis.<br />
Aš visus linksniuoju, bet niekam nesakau, nes noriu, kad jie patys susiprotėtų.<br />
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<iframe allowfullscreen='allowfullscreen' webkitallowfullscreen='webkitallowfullscreen' mozallowfullscreen='mozallowfullscreen' width='320' height='266' src='https://www.youtube.com/embed/BNuWIGElvk8?feature=player_embedded' frameborder='0'></iframe></div>
<br />Unknownnoreply@blogger.com2tag:blogger.com,1999:blog-6933177674626524611.post-28055442001679853662013-02-24T01:05:00.000+02:002013-03-01T18:23:35.875+02:00Nuryk seiles.<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="http://monstras.lt/uploads/posts/2012-11/day_21/monstras.lt_13534883163.jpeg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" height="300" src="http://monstras.lt/uploads/posts/2012-11/day_21/monstras.lt_13534883163.jpeg" width="400" /></a></div>
Dienos, kai atsijungi nuo proto. O gal atvirkščiai - įsijungi į jį visu pajėgumu.<br />
Buvau Kaune, buvau parodoje, mačiau savo ex-librį, buvau apdovanojimuose, gavau tik padėką už dalyvavimą, bet vis vien esu įamžinta su savo ex-librisu kataloge. KAŽKUR.<br />
Labai geras jausmas, kai žinai, kad kažkur, kažkokiame naudingame popieriaus lape, susijusiu su menu (neesu nei meninkė, nei dailininkė, kolkas net žmogus doras neesu), yra įrašytas Tavo vardas šalia Tavo darbo. To nesiekiau, bet gavau. Nors imk ir palaižyk tą katalogą.<br />
Patirtis iš Kauno, jei galima tai pavadinti, nors negalima, bet va - kreipiau didelį dėmesį į architektūrą.<br />
Gal dėl to, jog tas menų fakultetas įsirengęs senose patalpose. Kurios dvelkia praeitimi, kupina kažko. Esant ten, persmelkia geras jausmas. Ir nežinau kodėl, bet atkreipiu į architektūros visas detales dėmesį. Ir jaučiu, kad tai man kažką sako. Šifrais. Pastatai. Jų sienos yra matę daug. Daug visko. Ir išklaususios, ir pajautusios.<br />
Žodžiu. Galiu numanyti, jog noriu turėti viską, ką turi tos sienos.<br />
Deja.<br />
Ir vėlgi - kaip pažiūrėsi, taip ir matysi. Žiema? Fu? Miestas negražus žiemą? What? Nors nebuvo to "idealaus" žiemos įvaizdžio alėjoje, bet buvo energija iš seniau.<br />
Ir viskas iš seniau. Gal tie laikai buvo turtingesni? Bet jų beveik niekas nevertina, nes visi klausia - O KAM? Juk turim dabartį. Bet jei nemoki dabarties laikyti savo rankose ir su ja žaisti, nemoki jos valdyti, tai bent į kelioninę kuprinę įsimesk dalelę tos kupinos energijos praeities. Gal tai padės.<br />
O šiandien miškas. O kam tai rūpi? Visi užsiėmę savais darbais, nes visi tik ir mąsto - kaip išgyventi patiems. Eh, mes, savanaudžiai. Visur skubam, ant kitų pykstam, jog jie skuba ir neranda laiko mum. Pykstam, kai jie neskuba, nes tada Tu turi laukti ir pradedi pavydėti jiems jų laisvo laiko. Mes esam tokie, kokius matom esant kitais. Arba mes esame mes, o visi mes tapačiai vienodi ir lygūs.<br />
Ir aš gavau tobulą laišką. Pavydėkit. Ta prasme, griaunam stereotipus, taip. Nemaniau, kad teks rankose laikyti apiplyšūsį lapą, ant kurio juodu tušinuku ketvirtoko raštu (neįsižeisk) parašytos mintys lygios aukčiausiam balui. Tos mintys. Jos neturi formos, tačiau jų norisi gauti. Gavau. Ir kažkodėl tas laiškas gyvas. Nors gal. Ačiū. Tokių žmonių reikia aplink. Nors gal nereikia jų daug. Ne. Nekenčiu, kai kažkas unikalaus tampa visiems prieinamu dalyku. Tada norisi tą dalyką prigirdyti acetonu, išskepti iš jo šašlykų ir pasidaryti arbatos, šašlykus sudeginus namų židinyje, kad toji mėsa lyg žydai keliautų pro kaminą. Ką jau čia - visuose mūsų galima atrasti visko.<br />
Tos dvi dienos, kurias praleidau ne ant žemės, o keliasdešimt centimetrų virš jos. Regis, pailsėjo siela.<br />
Tobulumui galioja viena taisyklė: JOKIŲ "JEIGU".<br />
Protingi supra, paprasti net nepagalvos, kvaili supras ne taip.<br />
Viskas gera puse. Tik aš nemoku ilgai išlaikyti dėmesį. Ypač rašant viena tema. Pas mane jos nėra. Gyvenime jos irgi nėra. Ir nereikia. Kuo mažiau rėmų, kuo daugiau jų laužyti. Tik tiek.<br />
Sunku kalbėti apie save rimtai, nes šiaip, perjauti save ir atverti sielą, yra sunku. Pačiam. Nes esu pripratusi gyventi su užklotu. Tad neversk. Nors pasižiūrėjus į radiatorių ir nutrupėjusią sieną, galvojasi, kad būtų malonu su Tavimi čia atsisėsti ir kalbėti tiek atvirai, jog galėtumėm rinkti vienas kito ašaras, tik neaišku, kupinas juoko ir šypsenų, ar šypsenų ir liūdėsio. Bet rinktumėmės ir įsirėmintumėm. Nes tie radiatoriai ir sienos jautė. Matė. Klausėsi.<br />
<br />
"Sėkmingas pasaulis.<br />
Neieškok.<br />
Juk radai<br />
Ir nesakyk, kad apakai".<br />
Skaitysi, jog norisi cituoti visus Tavo žodžius. Nes aš - ne jie.<br />
<br />
P.S. Taip, žmonės patys ieškosi problemų. Ir jie būna šlykštūs.<br />
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<iframe allowfullscreen='allowfullscreen' webkitallowfullscreen='webkitallowfullscreen' mozallowfullscreen='mozallowfullscreen' width='320' height='266' src='https://www.youtube.com/embed/JVPCQnFOnUY?feature=player_embedded' frameborder='0'></iframe></div>
<br />Unknownnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6933177674626524611.post-88154714236378096062013-02-19T20:47:00.003+02:002013-02-19T20:47:58.076+02:00Tai nėra TIK.<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="http://monstras.lt/uploads/posts/2013-02/day_11/monstras.lt_136056813221.jpeg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" height="316" src="http://monstras.lt/uploads/posts/2013-02/day_11/monstras.lt_136056813221.jpeg" width="400" /></a></div>
Tai nėra tik muzika.<br />
Žinoma, niekas niekada jokiais būdais, jokiomis aplinkybėmis manęs neklaustų - kas Tau yra muzika?<br />
Tačiau, kaip kažkur skaičiau, o gal girdėjau, savęs klausinėjimas veda tobulėjimo link.<br />
Panašiai.<br />
<em>Muzika</em> - tai malonus garsas, kurį išgirdus, nustoji galvojęs.<br />
<em>Muzika</em> - tai garsas, kurio klausyčiausi net tada, kai esu beprotiškai nusikalus nuo kojų.<br />
<em>Muzika</em> - tai lopšinė prieš miegą ir gaidžio giedojimas ryte.<br />
<em>Muzika</em> - tai jausmas, kurį jauti ausyse ir nenori jo atsisakyti, o norisi jo vis dar dar dar ir dar.<br />
<em>Muzika</em> - tai gyvenimo dalis.<br />
<em>Muzika</em> - tai gyvenimo ritmas.<br />
<em>Muzika </em>- tai žmogaus charakteris.<br />
<em>Muzika</em> - tai žodžiai, kuriais kalba širdis.<br />
<em>Muzika</em> - tai vaistas nuo debilų.<br />
<em>Muzika</em> - tai ryšys, jungiantis tik pačius pačiausius žmones.<br />
<em>Muzika</em> - tai švarus teptukas, paliekantis ryškiausią dėmę Tavo sieloje.<br />
<em>Muzika</em> - tai kalba, kuria susikalba visos būtybės.<br />
<em>Muzika</em> - tai saldainis.<br />
<em>Muzika</em> - tai pati geriausia dovana po gyvenimo.<br />
<em>Muzika</em> - tai skanus užkandis prie visko.<br />
<em>Muzika</em> - tai geriausia atrama.<br />
<em>Muzika</em> - tai neišsakyti žodžiai ir jausmai.<br />
<em>Muzika</em> - tai pati stipriausia ir neišgydoma liga, kurios ir nereikia gydyti.<br />
<em>Muzika</em> - tai prisiminimai.<br />
<em>Muzika</em> - tai...<br />
... nes taip tiesiog yra ir nieko nepakeisi.<br />
Geriau būsiu akla, nei negirdėsiu muzikos.<br />
<br />
Norisi visiems pasakyti daug, norisi nieko neslėpti, norisi iš tiesų pasakyti, kaip jaučiuosi ir kodėl jaučiuosi. Žinau kodėl.<br />
Esu tokio charakterio, kad nepaprašyta nesakysiu. O jei ir paprašys, beveik niekada nesakysiu, nes visi žmonės savanaudžiai. Iš prigimties. Ir visur siekia sau naudos. Nenoriu, kad per mano jausmus kiti gautų sau naudos. Apgalvok viską, ir pats įsitikinsi tuo.<br />
<br />
<br />
"Kai stovėjau priešais Tave, pagalvojau - pirmą kartą stoviu taip arti stebuklo."<br />
Noriu atrasti dainą, kurioje išgirdau šiuos žodžius.<br />
Tu buvai stebuklas, bet dabar, tas stebuklas neatrodo toks jau tobulas, nes jo nebereikia įgyvendinti. Kaip stebuklas, Tu pats save sugriovei ir sutrynei į trapius miltelius, kuriuos nupučiau nuo savo delno į jūrą. Niekada žmogaus nebelaikyk stebuklu.<br />
Atminimas sau.<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<iframe allowfullscreen='allowfullscreen' webkitallowfullscreen='webkitallowfullscreen' mozallowfullscreen='mozallowfullscreen' width='320' height='266' src='https://www.youtube.com/embed/5-AlynPX27o?feature=player_embedded' frameborder='0'></iframe></div>
P.S. Kai Jūsų <u>net</u> 55, norisi kiekvienam padovanoti po savo plaukų sruogą. Nes tik tai turiu. Arba visiems norėčiau padovanoti guminukų, tačiau labai įskaudintumėt mano kiaurą piniginę.<br />
<br />
<br />Unknownnoreply@blogger.com2tag:blogger.com,1999:blog-6933177674626524611.post-81361342076568427622013-02-11T23:01:00.005+02:002013-02-11T23:02:08.191+02:00Nes apie vienus dalykus galvoti negalima.<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="http://monstras.lt/uploads/posts/2012-08/day_29/monstras.lt_134622693315.jpeg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" height="400" src="http://monstras.lt/uploads/posts/2012-08/day_29/monstras.lt_134622693315.jpeg" width="263" /></a></div>
<br />
Nesisveikinu, Nesugalvoju, Nereikia, Nenoriu.<br />
Įsteigsiu kokią nors sąjungą, kuri sakys NE "Ne" žodeliukams.Tai būtų visai artima man priešpriešybė. Palaukit, kaip vadinasi tas žodis? Kontrastas? <i>Ne</i>. Bet tiks. Arba paralelė. Bet paralelėje per daug lėlių, todėl naikinsime šį žodį ir sakysime <i>Ne</i>.<br />
Kodėl taip rūpinamasi jaunimo aktyvumu socialiniame gyvenime? Kuriama daug popamokinės veiklos vietų? Nes kitaip jauni žmonės pradės galvoti. Visi žinome, kad tos kuriamos popamokinės veiklos tik papildomai plauna smegenis, kas nori, tas sugeba surasti savo būdų išlieti save ir jie tobulėja puikiai savarankiškai. Norima padaryti taip, kad tie žmonės <i>ne</i>turėtų laiko mąstymui. O mąstanti tauta - didelis priešas valdžiai. Džyziz, tas žodis. Jis pasirodė čia. Bet <i>ne</i>trinsiu. Aš vėl <i>ne</i> apie tai, apie ką noriu parašyti.<br />
Aš noriu rašyti taip, kaip jie rašo. Noriu pajusti taip, kaip tik jie pajunta. Atrodo - dvelkia tas pats vėjelis, bet jis Tau tik kažkoks paprastas vėjelis, čiut išjudinantis Tavo smegenyse esantį vandenį, kuriame pilna minčių. Jiems tas vėjelis smegenyse sukelia cunamį, ir aš galiu tik skęsti jų minčių cunamyje, bet vis tiek<i> ne</i>pajusti pačio cunamio židinio. O norėčiau. Nes jie yra jie, ir aš į juos <i>ne</i>panaši nė per nago juodymą. O gaila.<br />
Aš <i>ne</i>esu kosmoso mergaitė, nors labai norėčiau būti. Bet aš <i>ne</i>laikau savęs (mąstymu) eiliniu žmogumi. Tačiau net tą savo menką <i>ne</i>paprastumą galiu greitai prarasti, jei būsiu tarp žmonių, kurie specialiai elgiasi kaip vaikai. Kartais yra tokių žmonių, kurie laižys savo liežuvį, jį vartys kaip katė siūlų kamuoliuką vien todėl, jog tai atrodys juokinga. Toks elgesys mane veda labiau iš proto nei vandens lašėjimas tuščiame kambaryje.<br />
<br />
Repas, rokas... Tai tiesiog daugiau nei muzika. Kas yra laimė? Tėtis sakė, jog jam laimė matyti savo dukras laimingas ir suprasti, kad gyventi buvo verta, nors ir buvo keletą akimirkų, kai jį nuo ano pasaulio skyrė vienas žingsnis (čia jau kita istorija. Kažin, koks jausmas būti komoje?). Laimė kai matai, kad Tavo dukra klausosi geros muzikos ir mėgaujasi ja. MJAUW. Ir jis tai sakė grojant... "Back In Black", regis. Ir tas jausmas, kai jauti, kad Tavimi kažkas didžiuojasi. Ir tas jausmas, kai Tu esi tai, dėl ko gyvena Tau pats artimiausias ir brangiausias žmogus. Ir tas jausmas... Tikriausiai geriau už meilę.<br />
O kas laimė Tau? Aš sunkiai kvėpuoju rašant įrašą. Nes aš - <i>ne</i> jie. Man vakar labai rūpėjo, kas Jums yra laimė, o dabar čia rašant, kažkaip sunku kvėpuoti ir <i>ne</i>rūpi, kas Jums yra laimė, nes aš - <i>ne</i> jie. Žinoma, vertybė ir laimė trupučiuka skirtingi dalykai, bet mane virkdo, kai vertybė merginai yra papuošalai (nebent jie proproproprosenelės palikimas), kvepalai ar dar koks nors materealus dalykas. Arba Jack Daniel's butelys. Džyyyyziz, susitaupė per 5 metus ant vieno butelio ir tą patį fotkins per kiekvieną švenę. Šlykštus aplinkinis pasaulis. Nors jis yra iliuzija, kurią patys susikuriam. Matom tai, ką norime matyti. Pasirodo, noriu šlykščių dalykų mano sielai. Kažkas gniaužia man kvapą. Tai lyg kieno nors dvarsia sėdi šalia ir liepia būti savimi, tačiau trigdo mano kvėpavimą.<br />
Jokios struktūros, nieko. Man to tiesiog <i>ne</i>reikia, nes tai kažkaip ateis savaime, o jei <i>ne</i>ateis, ji visvien ateis. <i>Ne</i>reikia dėl to kažko daryti, būk savimi, žinok, kas yra karma, niekada <i>ne</i>mpamiršk jos ir gyvensi taip, kaip gyveni, imsi iš gyvenimo tai, kuo gyveni, gausi iš gyvenimo tai, ką atiduosi. Tik atsargiai, <i>ne</i> viskas grįžta taip, kaip išėjo. Nes Tu pats niekada <i>ne</i>grįši taip, kaip išėjai.<br />
Kažkaip slaptai pradedu <i>ne</i>kęsti žmonių. Gerai, kad mano draugai nėra žmonės.<br />
<br />
P.S. Dabar man skauda širdį. Tas daiktas apsiverkė. Tai <i>ne</i>turi skambėti graudžiai, tai turėtų skambėti skaudžiai, kaip girdisi šlykštaus piniginio popso gargždesiai Tavo ausyje. O ir šiaip, kai vanduo bėga iš širdies - tai nėra geras ženklas.<br />
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<iframe allowfullscreen='allowfullscreen' webkitallowfullscreen='webkitallowfullscreen' mozallowfullscreen='mozallowfullscreen' width='320' height='266' src='https://www.youtube.com/embed/Bqvcmud3LFQ?feature=player_embedded' frameborder='0'></iframe></div>
P.P.S. Aš gal pajutau Pink Floyd'us tik prieš keletą dienų, bet čiut <i>ne</i>pakračiau sesers, kai ši pasakė, kad čia nieko gero. Ir tipo, čia psihinis rokas, fu. Ir kodėl man atrodo, jog geriau gyvenčiau tik su ta muzika, nei su jos balsu?<br />
P.P.P.S Kažkaip <i>ne</i> taip atrodo įrašo pavadinimas prasidedantis <u>nes</u>.Unknownnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6933177674626524611.post-2066232053111851272013-02-09T00:53:00.002+02:002013-03-01T18:24:34.604+02:00Nesugalvoju.<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="http://monstras.lt/uploads/posts/2013-02/day_04/thumbs/monstras.lt_135996158310.jpeg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" height="220" src="http://monstras.lt/uploads/posts/2013-02/day_04/thumbs/monstras.lt_135996158310.jpeg" width="320" /></a></div>
<br />
<br />
-Aš turiu valią.<br />
-Nu baik Tu, kam Tau ta Valia, mesk Tu ją! Susirasi Natašą.<br />
-Čia ne ta Valia. VĄLIĄ Turiu. Noriu - ir rašau!<br />
Jo.<br />
Taip.<br />
Mhm.<br />
Pasigirsiu, šiandien išvažiavau. Iš miesto, yay! Juk išnaudojau karantiną geriems tikslams.<br />
Tik važiuojant autobusu, supratau: štai, aš čia, sėdžiu autobuse, kupiname žmonių, iš kurių 4 yra čigonai. O aš mergina, rašanti tinklaraštį, kurį myli, gerbia, ir net paragauti jo norėtų, ir kurį kartu su ja skaito dar 54 galvos. Aš Jus myliu, žinot? Žinot.<br />
Keistas jausmass persmelkė, kai supratau, jog aš į tokį žmogų nepanaši. Aš nepanaši į nieką. Bet tie čigonai buvo panašūs į Radžį.<br />
TAI NĖRA TAI, APIE KĄ NORIU PARAŠYTI.<br />
Taigi...<br />
Ar egzistuoja niekas?<br />
Atrodo, va, už autobuso lango nieko nėra. Bet yra. Atrodo, to žmogaus akyse nieko nėra. Bet yra. Atrodo, mano sieloje nieko nėra, bet yra. Atrodo, mano jausmuose paslėpta nieko nėra, bet yra. Ar gali būti niekas? Juk niekas yra viskas, o viskas yra niekas. Aš nemoku to įrodyti, bet tai puiki pradžia visiems filosofiniams pamąstymams.<br />
Taip esu paprastas žmogus, niekada neiššoksiantis aukščiau kitų tik tam, kad dar aukštesni mane pamatytų. Esu paprastas žmogus, siekiantis aukštesniems žmonėms parodyti, kokie jie žemi, o žemiems noriu parodyti, kokie jie aukšti. Bet jei tai kadanors padarysiu, būtinai pridėsiu "P.S. Būk savimi, ir lai kiti pastebi tai, koks esi". Esu žmogus, nekreipiantis dėmesio į neigiamas smulkmenas. Vargu, ar kreipiu dėmesį į smulkmenas. Nebent tai susiję su širduce. Kaip jau sakiau vienam žmogui, ta tema turi būti viešai uždrausta intenete, ja ir nesiplėsiu. Aš apie kažkada buvusią tyrą, o dabar lyg tualeto skuduras visuomenėje - meilę. Tai vat.<br />
Nekenčiu, kai žmogus perdėtai myli save. Ypač, jei kelia save aukščiau kitų vien dėl to, kad jo gyvenimas geresnis. Jei žemi žmonės taps vieni iš "aukštųjų", aš juos pati savo rankom nušausiu. Man patinka dabartinė savimeilės būsena: tyliai pasakau, kokia aš nuostabi, ir savo žodžiais, darbais, savo charakteriu leidžiu kitiems tai pastebėti. Kaip kam patogiau. Jei nepastebi - koks skirtumas.<br />
Labai svarbu savęs nepateikti pilnai. Ūžantyje turėti ką nors užslėpto, kokį kozirį. Tokį lyg šiltas vėjo gūsis maudantis ledinėje jūroje. Svarbu pačiam savęs nekelti per aukštai. Jei verta, tai padarys kiti.<br />
Kita vertus, visi žmonės per daug skirtingi. Tad reikia pažinti kuo daugiau įvairesnių žmonių, kad negalėtum susidaryti vienos apskritos nuomonės apie juos. Laikas keistis, brolau!<br />
<br />
Reikia išvalyti smegenis nuo minčių uždrausta tema.<br />
<br />
Paverkime, mano broliai ir seserys, jog galiu greit likti be muzikos už namų sienos.<br />
Suskaudo širdį. Prisiminiau to čigono kvapą. Tai ne žmogaus, tai alkoholiu permirkusio skuduro kvapas. Bet jis šypsojosi! Įdomu, kuris apkvaišęs žmogus nesijuokia. Pabandykite nusišypsoti taip, kad matytųsi apatiniai, ne viršutiniai, dantys. :)<br />
Na, ir kaip? Pažiūrėjot į veidrodį? Nejau ta "šypsena" nėra daug natūralesnė už tą, kurią nustatot žmonėms viešai? Aš sau labiau patikt pradėjau, kai prieš veidrodį stovint taip nusišypsojau! Prieš einant miegoti, pabandyk ir Tu, nes žinau, kad nepadarei.<br />
Man mokytoja sakė, kad rašant (nesvarbu ką, nors ir rašytum ant tualetinio popieriaus savo mintis) negalima naudoti daugiskaitos. Nei Tu, nei Jūs. Rašiniuose. Negalima. Kreiptis. Į. Žmogų. O VISI LEGENDINIAI RAŠYTOJAI IKI ŠIOL - TAI DARYTI GALĖJO?<br />
Vis vien kreipsiuos. Nes kiekvieną, kuris skaito tai, norėčiau apkabinti ir padėkoti, jog skaito. Ir dar guminukais pavaišinti. Žmones jungia ne internetas, ne kramtomosios gumos pakelis, o guminukai!<br />
Aš tai Jus myliu (in jor feis, tyčer!). Ir man nesvarbu, ar sulauksiu atsako. Kaip sako - Dievūlis vysus myl! Nežinau kaip Jūsų, bet mano Dievūlys yr guminukai.<br />
Ačiū už dėmesį. Gero kelio namučio.<br />
<br />
<br />
P.S. Aš labai noriu rašyti, galva keistai kupina minčių, manau, jos visai geros, tik kai esi pasimetęs, sunku tai išdėstyti suprantamai.<br />
P.P.S. Aš nieko neturiu prieš čigonus, bet tas kvapas buvo stiprus.<br />
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<iframe allowfullscreen='allowfullscreen' webkitallowfullscreen='webkitallowfullscreen' mozallowfullscreen='mozallowfullscreen' width='320' height='266' src='https://www.youtube.com/embed/co4YpHTqmfQ?feature=player_embedded' frameborder='0'></iframe></div>
Štai kas tikrai pravalo vidų.Unknownnoreply@blogger.com2tag:blogger.com,1999:blog-6933177674626524611.post-58279567990299531952013-02-03T23:39:00.003+02:002013-02-03T23:39:47.261+02:00Trying not to...<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="http://monstras.lt/uploads/posts/2013-01/day_25/thumbs/monstras.lt_135909733710.jpeg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" height="257" src="http://monstras.lt/uploads/posts/2013-01/day_25/thumbs/monstras.lt_135909733710.jpeg" width="320" /></a></div>
Aham.<br />
Ar kada pagalvojai, kaip susikūrė Afrikos valstybės?<br />
Ar pagalvojai, kas nustatė tam žemynui, tokiam laukiniui, tokias sienas?<br />
Jų tiek daug, ir jos taip suvaržo laukinumą.<br />
O ką veikia kinietis su savo ožka kalnų tarpeklyje?<br />
Aš apgalvojau tuos klausimus prieš užmiegant, nes bijojau galvoti apie save.<br />
O kiti atvirkščiai, niekada neapgalvoja bereikšmių klausimų, nes galvoja tik apie save. Ir tuo yra užsiėmę.<br />
Aš bijau galvoti apie save. Nekenčiu žmonių. Tikriausiai, nuo tos baimės ir dingo jausmai. Kaip sako - jei kažkada buvo kažkam jausmai, jei niekada nedings. Bet jie dingo. Tai minutei, tai dienai.<br />
Kita vertus, neapykanta irgi jausmas. Bet aš ne apie tuos. Aš apie tuos, apie kuriuos susilaikau kalbėti. Nes tai yra tas pasaulis man, į kurį noriu žengti lėtai. O gal nenoriu. Koks skirtumas.<br />
Nekenčiu žmonių, nes jie čiulpia. Visi tai daro. Bet kodėl aš kreipiu dėmesį į tai, ko nekenčiu. Nes nekenčiu savęs.<br />
Tiek daug klaidų, jog grammar nazi gali dabar eiti, nusišauti, prieš tai išsikąsus sau duobę pelkėje ir įmetę į ten gražią juodą rožę.<br />
Nekenčiu savęs, nes esu bejėgė. Noriu to, apie ką kartais nedrįstu pagalvoti, nes tai per daug ne mano galioms. Nekenčiu savęs, nes esu, kaip čia pasakius, kad nenuskambėtų paaugliškos depresijos gaidele... nes tiesiog sau nepatinku. Ir įsitikinu - Žemėje smegenys pūva greičiau.<br />
Dingus tiems jausmams, džiaugiausi. Yay, aš dabar žinau, kokia aš. Šiandien susapnavau sapną, kurį norėčiau tam žmogui papasakoti, bet kaip čia pasakius, mano beviltiškumas neleidžia, o protas supranta, kad aš čiulpiu. Tad nieko nedarau, bandau pamiršti sapną ir apsimesti, vaidinti, apgauti smegenis, jog iš tiesų nieko ir nebuvo, ir dabar jokių jausmų tikrai nėra.<br />
Vėl grįžtam prie stadijos, kad nepatinku sau, vėl bandysiu verkti (nes ašaros kartasi labai greitai nuplauna sielą) ir įtikinėsiu, jog esu žiauri. Didžiausia mano yda - nesiimti veiksmų dėl savo tobulėjimo. Tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Tai mane pražudys ir baigsiu savo gyvenimą kur nors miške, būsiu stora apsirijusi guminukų ir prašysiu lapių atnešti keptos vištienos. Eh, tas vaizdas....<br />
Aš tik noriu pasakyti, jog nustojau jausti ugnelę širdyje (sakykime), įsileidau ledo karalienę pabūti ant širdukės ir dabar būsiu subinė savo atžvilgiu. Kitiems padėsiu kaip padėjus, o pati būsiu subinė (šis žodis juokina).<br />
Aš bandau įsivaizduoti, kaip atrodo žmogus, nustatęs Afrikos valstybių sienas. Jis greičiausiai koks juodaodis (NE, ČIA NE RASIZMAS), su gražia barzdą, baltesniais už Lietuvos sniegą dantimis, turintis pilvuką ir su akiniais.<br />
Kurioje srityje aš gera? Jokioje. Ačiū už nieką, ačiū sau, Jums nedėkoju, nes man visada reikia palaikymo, bet žmogus iš žmogaus to retais atvejais sulaukia, aš dar rečiau (nes iš manęs žmogaus mažai telikę), ir tiesiog telieka juokas. Ačiū už juoką, kuris geresnis vaistas sielai, nei guminukas kūnui.<br />
<span style="font-family: "Courier New", Courier, monospace;"><em><br /></em></span>
<div style="text-align: center;">
<span style="font-family: "Courier New", Courier, monospace;"><em>P.S.</em></span></div>
<div style="text-align: center;">
But she went quietly.<br />
She didn't make a sound.<br />
She went quietly<br />
with the wish not to be found.<br />
<br />
She went quietly<br />
without a word of where.<br />
Just a note that wrote:<br />
"Forgetting is easier."</div>
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<iframe allowfullscreen='allowfullscreen' webkitallowfullscreen='webkitallowfullscreen' mozallowfullscreen='mozallowfullscreen' width='320' height='266' src='https://www.youtube.com/embed/Q9bQh0FIEEc?feature=player_embedded' frameborder='0'></iframe></div>
P.P.S atsiprašau....<br />
<br />
Unknownnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6933177674626524611.post-11989246610744127672013-01-30T19:50:00.002+02:002013-01-31T16:30:33.463+02:00Aukštosios materijos valkatos.<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="http://monstras.lt/uploads/posts/2013-01/day_30/monstras.lt_135953644714.jpeg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" height="320" src="http://monstras.lt/uploads/posts/2013-01/day_30/monstras.lt_135953644714.jpeg" width="245" /></a></div>
<br />
Taip.<br />
Žmonės yra valkatos. Jie iš šiūkšlių pasistato pilis, ir ant kitų šiūkšlių mėto savo išmatas, manydami, jog jie taps švaresni.<br />
Tik žmogus sugeba išsikėlęs savo savivertę lig dausų (visiškai bergždžiai ir be jokios priežasties), peikti kitus, tyčiotis iš kitų, juoktis iš jų (savavališkai) ir maišyti su šūdais.<br />
Atrodo, va, žaviesi žaviesi žmogumi, gal net "idealu" palaikai, kurio sieki, atrodo, va jei būtum toks, kaip jis, pagaliau pasijustum tobulu žmogumi, ir štai pasirodo toji asmenybės pusė, kuri yra šaltesnė nei asfaltas žiemą ir yra purvinesnė už viešąjį tualetą.<br />
Purvas purvais, bet to žmonija nenusikratys dar ilgai.<br />
Ir tai knisa. Kam? Jei esi purvinas, kaip ir kiekvienas kitas, gal eik į vonios kambarį, dar geresnis variantas būtų, jei eitum nusiprausti po krioklio vandeniu. Bet jei plausiesi su seilėmis, nepurvink esančių žemiau Tavęs. Kaip tik padėk jam pakilti.<br />
Kodėl žmogaus prigimtis liepia kariauti už išlikimą, jei gyvename pasaulyje, kuriame to nereikia? Likimas tai daro už mus. Koks malonumas yra tyčiotis?<br />
Apsiverkit, apsižliubkit, išverkit akis, laikykite jas rankose, darykit ką norit, bet nežudykit kitų žmonių žodžiais. Juo labiau savo poelgiais. pasitraukit nuo jų, slėpkitės už sienos, taip nežeisite jų, o pats, besislėpdamas už sienos, pamatysi kitą pasaulį, kitus žmones, gal net naują gyvenimą.<br />
Norėčiau sulaužyti visus kauliukus to žmogaus, kuris tyčiojasi iš kitų, visiškai to nevertų ir net vertesnių geresnio gyvenimo nei jis pats, ir sulaužius visus kauliukus, juos išvirti. Išsivirti šaltienos, jos pauostyti, o pauosčius atiduoti alkaniems vilkams.<br />
Ne, patyčios manęs neliečia, o jei liestų, mokėčiau su jomis susidoroti. Tačiau nervina, kad jas patiria man brangūs žmonės, visiškai ne mano aplinkoje. o;sdfn;orgrehyj<br />
KAS DAR NORI PAGYVENTI ŠALTIENOS GYVENIMĄ?<br />
Aš džiaugiuosi savimi, nes su neveikiančiu usb pasikroviau mp3 grotuvą.<br />
Tačiau nekenčiu savęs, nes viską atkeliu, ir nieko nedarau laisvu laiku. Bandau perskaityti "Metus" per vieną naktį.<br />
Galėčiau parašyti knygą "1000 ir vienas patarimas, kaip per vieną naktį bandyti atlikti visus gyvenimo uždavinius". Kitoje knygos pusėje būtų prirašyta: P.S. Nė vienas būdas nėra veiksmingas ir su lig kiekvienu būdu Tu išeikvosi savo brangų laiką ir vis labiau save sugniuždysi.<br />
Ar bus ramu?<br />
Žmonės gerai sugeba tik čiulpti.<br />
Aš kalbu apie žmones, kurie yra iš prigimties šlykščios būtybės. Nors giliai pakapsčius, visi mes tokie. ADOMAI, IEVA, PALEISTUVIAI JŪS, KODĖL TAI PADARĖT?<br />
Krikščionybė, kaip ir žmonės - čiulpia.<br />
<br />
Tik duokit man kalbėt, duokit man paklausyti, duokit man patylėto, aš nieko daugiau neprašau. Esu toks pat žmogus, kaip ir kiekvienas aplink esantis, tokia, kokių nekenčiu, tokia, apie kokius rašau, bet aš bent jau... Eh. Ratas. Vyža. Kažkas.<br />
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<iframe allowfullscreen='allowfullscreen' webkitallowfullscreen='webkitallowfullscreen' mozallowfullscreen='mozallowfullscreen' width='320' height='266' src='https://www.youtube.com/embed/SJ9zttuSfvs?feature=player_embedded' frameborder='0'></iframe></div>
P.S. Velniop juos, velniop simpatijas, niekam nieko nereikia, nes gyvenimas mus k*uša geriau už bet kokį žmogų.Unknownnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6933177674626524611.post-29023187523262707102013-01-26T16:10:00.002+02:002013-02-16T23:05:00.497+02:00Man reikia išlipt!<div style="text-align: center;">
<a href="http://www.youtube.com/watch?v=YnmHX6oIRgg&list=PL5887DAA9D51C5BB6" target="_blank">Man reikia išlipti </a></div>
<div style="text-align: center;">
<a href="http://www.youtube.com/watch?v=YnmHX6oIRgg&list=PL5887DAA9D51C5BB6" target="_blank">Stabdykit lėktuvą!</a></div>
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="http://25.media.tumblr.com/303607040db16fc71bb53a65fa98d419/tumblr_mh8h2kPCZS1s2joqvo1_500.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" height="257" src="http://25.media.tumblr.com/303607040db16fc71bb53a65fa98d419/tumblr_mh8h2kPCZS1s2joqvo1_500.jpg" width="400" /></a></div>
<br />
Tau irgi tai būtų neprošal.<br />
Kiek galima vaidinti? Taip, sutinku, kad mūsų gyvenimas lyg ta pjesė, apie kurią rašiau, kad esi gyvenimo aktorius ir režisierius. NU BET ****.<br />
Perspausta dešra greitai ištrykšta. Vaidini, vaidini, vaidini... O PAGYVENT NORS MINUTEI NENORI?<br />
Susiimu už galvos, ir mąstau, o gal man reikia pasitraukti nuo tų puskvaišių debilų, besivadinančių žmonėmis? Nebegaliu. Ar aš tesugebu bendrauti su intelektualesniais žmonėmis, vyresniais, turinčiais daugiau patirties, ar tik vyresnieji mane tesupranta? Pirmasis atvejis man geresnis. Antruoju, man gaila vyresnėlių.<br />
Taip norisi galvą pasitrinti su kokso riešutu. Arba kaktusu. Tuo, kur Amerikos dykumose auga.<br />
Atsibodo žmonių jolinimai, svaginimai, vaidinimai... Ar Tau reikia dėmesio? <i>Jo, aš be jo numirčiau, taigi aš dėmesio auka, vajezau, man taip reikia visokių laikų ir komentarų, omg, be jo aš nudvėsiu, taigi taip, aš gyvenu dėl "like'ų"</i>. Ir taip kas antras ir taip kas antras išsi*isinėja iš savęs. Galvodamas, kad čia labai šaunus atsakymas į paprasčiausią klausimą, į kurį kiekvienas atsakytų taip pat - taip. Jei, žinoma, nemeluotų pats sau. Sakai - tai nežiūrėk, neskaityk tų atsakymų, nestebėk tokių žmonių? O AŠ NE SPECIALIAI JUOS PASTEBIU. Tokie žmonės savaime iškiša savo galvą iš kanalizacijos vamzdžio, o Tu eidamas keliu nenorėdamas tai pastebi.<br />
Tiek daug visko išdėstyta čia, tiek daug visko prirašyta, aprašyta, suplėšyta ir išmesta, tiek daug visko dainose, tiek daug atitikimų, ir nė pusės tiek nėra išsakyta. Nes niekam ir nereikia. Visi bando ką nors daryti, ką nors veikti tik tam, kad aplinkiniams įrodytų, kokie jie <i>kitokie</i>. Bet mes norim nenorim kartu esam visi vienodi ir skirtingi. O bandymas išsiskirti visus tik dar labiau suvienodina. O aš sėdžiu ir juokiuosi iš tokių beviltiškų žmonių. Nes iš savo beviltiškumo prisijuokiau pakankamai.<br />
Yra žmonių, su kuriais norėčiau susitikt tik tam, kad patylėt. Tie žmonės per daug įdomūs mano smegenims, kad su jais kalbėti. Norėčiau tylėti. Kartais atrodo, tyla daugiau pasako apie žmogų, nei jo liežuvis. <i>Nemylėk liežuviu</i>. Niekas nėra taip netikra, kaip žmogaus žodžiai.<br />
Žmonės sukuria standartus ne tik charakteriui, bet dabar jau ir atskiroms kūno dalims. Iki kiek toli gali pažengti mūsų standartai? Neklausinėkit apie mano standartus, nes vienintelis, susijęs su žmogumi - įdomus mano smegenims. Nemanau, kad tai žiaurus, nusikaltimo vertas standartas, nes tai neįžeidžia jokio žmogaus, ir norint, įdomumą galima rasti kiekviename. TAIP.<br />
Apsiplykiau kojas kepsiu.<br />
O gal neapsiplykiau, bet skaudėjo. Degino. Ir buvo gera, nes pagaliau išriedėjo ašara. Nors ne tokia, kokios norėjau, bet pagaliau išriedėjo! Pagyrimas man.<br />
Norėčiau paskaityti "Pagiriamąjį žodį kvailybei".<br />
Tas jausmas, kai gali suprasti tik Tu, tačiau norisi, kad tai suprastų kitas ir žinodamas, kad to nebus, vis vien lauki jo žodžių.<br />
Tas jausmas, kai nebeturi jausmų. Paradoksai skanūs.<br />
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<object class="BLOGGER-youtube-video" classid="clsid:D27CDB6E-AE6D-11cf-96B8-444553540000" codebase="http://download.macromedia.com/pub/shockwave/cabs/flash/swflash.cab#version=6,0,40,0" data-thumbnail-src="http://1.gvt0.com/vi/1mjlM_RnsVE/0.jpg" height="266" width="320"><param name="movie" value="http://www.youtube.com/v/1mjlM_RnsVE&fs=1&source=uds" /><param name="bgcolor" value="#FFFFFF" /><param name="allowFullScreen" value="true" /><embed width="320" height="266" src="http://www.youtube.com/v/1mjlM_RnsVE&fs=1&source=uds" type="application/x-shockwave-flash" allowfullscreen="true"></embed></object></div>
Taip, tokiais atvejais lieka ištaškyti visus jausmų likučius ir pradėti iš naujo, supratus, jog tai neegzistavo.<br />
<br />
<br />
<br />Unknownnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6933177674626524611.post-76465372900628265972013-01-22T23:51:00.002+02:002013-01-22T23:51:15.568+02:00Sakykite woop!<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="http://24.media.tumblr.com/tumblr_m2hvi0zrMi1qzydh2o1_500.gif" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" height="153" src="http://24.media.tumblr.com/tumblr_m2hvi0zrMi1qzydh2o1_500.gif" width="320" /></a></div>
<br />
Gyvenimui sakykite <em>taip</em>.<br />
Nemylėkite akimis, nes vieną dieną teks jas užmerkti tam, kad pamatytumėt patys save.<br />
Nemylėkite ausimis, nes vieną dieną tapsite kurčias.<br />
Nemylėkite rankomis, nes vieną dieną galite jų netekti.<br />
Nemylėkite liežuviu, nes jį lengva užrišti.<br />
Nemylėkite kūnu, nes vieną dieną gali tekti jį parduoti.<br />
Mylėkit siela, nes ji tik tuo tegyvena.<br />
<br />
Suprantu, skamba lyg evangelistų Dievo žodžio platinimas, nes tik jie sugeba į bedvasį asmenį kreiptis Jūs.<br />
Tarp kitko, šie žodžiai tik atrodo mano sugalvoti, iš tiesų pasamonė juos išliejo kažkur kažkada kažką panašaus perskaičius. Ir aš suprantu, jog visos pasaulyje egzistuojančios temos lenda per gerklę norėdamos papasakoti aplinkiniams, kas dedasi Tavo virškinimo trakte (tas žodžių junginys šiandien šildo mano smegenis), nes jos egzistuoja (todėl ir erzina). O paaugliui kalbėti apie meilę ir pasimetinėti, jog filosofuoti moka ta tema, tolygu filosofui mokinti vaiką gaminti maistą.<br />
Antra savaitė noriu naujų draugų. Šiandien atėjo laikotarpis, kuomet atėjo į galva mintis pasibičiuliuoti su tuo dideliu noru. Mintis - velniop naujus draugus!<br />
Niekada nesuprasiu, iki kol tikrai tokia netapsiu, kodėl žmonės mane laiko bendraujančia, awesome, faina, žiauriai "kieta" ir t.t. Aš neesu toks žmogus aplinkiniams. Esu toks žmogus tik tiem, kurių noriu šalia. Su kuriais peržengiau ribą - NE.<br />
Vėl pradeda kilti prieš akis dideli norai, kuomet pasamonė žino - kale, nieko Tu nepasieksi, geriau pasiųsk norus toli, nes gyveni dabar ir dabar Tu esi verta gal kokių dešimties centų. Vien iš pagarbos, jog padėjai keletai žmonių.<br />
Žodžiu.<br />
Mjauw. Kodėl visi myli katinus? KODĖL? Ta prasme, juk internetą išrado ne katinai. O gal? Ne. Wtf, žmonės, kodėl? Aš mieliau apsikabinčiau negyvą medį ir trankyčiau su juo galvas tiems, kas šiaip man nepatinka, nei bučiuočiau katino nuotrauką. Fuck the system!<br />
Ir dar. Ne. Nu žodžiu.<br />
Kokių būdu padaryti taip, kad jaustumeisi lyg būnant už savęs? Nevartojant narkotikų ir nežalojant savęs. nekenčiu žmonių, kurie tai daro. Negerai pavartotas žodis - nekenčiu. Prašau, paimkit mane už rankos lyg ligonę (gal nereikia lyg) ir užsimoję kaip V.Alekna metantis diską, mestelkit mane kur nors, kur nieko nepažinčiau. Tada bijosiu, tada slėpsiuos už savęs ir tada nebus dvejonių .<br />
Mane užkniso, kai aplink mjajljės sjajljės prisidengusios rimtumo veidu o iš tiesų yra šūdo vertos pastatytos dramos spektaklis. O paikas mergaites tai veikia lyg plaučius persmeiges vienaragio ragas.<br />
Atsimerkit tam, kad pamatytumėt save veidrodyje (SAVO GROŽĮ, BLET, GROŽĮ. Atsiprašau už keiksmažodį, bet šiuolaikinė visuomenė pati save sudarkė su "grožio nuostatomis"), o tada pasisukite ir pažiūrėkite kiek daug Jums siūlo pasaulis.<br />
Įsiklausykit. Dabar siūlau įsiklausyti į bangų virpesius, kurie kyla pirštus priglaudus prie ausies vienu, dviejų centimetrų atstumu. Tos bangos eina kiauriai smegenis ir tik tokiu atveju išgyevnu mokyklą. Pridėjus pirštus arti ausies. Tada jaučiu, lyg mano ausį kas nors labai stipriai mylėtų :)<br />
Pajuskit.<br />
Tiek kūnu, tiek liežuviu, tiek pirštų pagalvėlėmis, koks švelnus yra smėlis.<br />
<br />
Didžiausias kaifas kai nagais glosto ranką. Omg. Gal katinus dėl to ir myli, kad jie nagais sugeba nuostabiai glostyti ranką? Nors man užtenka jos nagų.<br />
Džiaugiuosi dėl Tavęs. Mano svajonė eilinį kartą išsipildė kitam žmogui. Gyvenimas gal ir visai nieko, kai Tavo svajonės pildosi kitiems.<br />
Juokiuosi skaitant įrašo pirmasias eilutes. Štai kodėl retai kreipiuosi daugiskaita į žmogų.<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<iframe allowfullscreen='allowfullscreen' webkitallowfullscreen='webkitallowfullscreen' mozallowfullscreen='mozallowfullscreen' width='320' height='266' src='https://www.youtube.com/embed/y9xPhkxTdnI?feature=player_embedded' frameborder='0'></iframe></div>
Kada mes šoksime pagal šią dainą? Aš beveik sukūriau šokio pradžią įpusėjus kelią namo.<br />
<br />Unknownnoreply@blogger.com2tag:blogger.com,1999:blog-6933177674626524611.post-77894909089792680432013-01-18T23:37:00.000+02:002013-01-18T23:37:14.220+02:00Nuo ko priklauso mūsų charakteris?<div style="text-align: center;">
<em>I wanted to write about the moment when your addictions no longer hide the truth from you. When your whole life breaks down. That's the moment when you have to somehow choose what your life is going to be about. <br />[Chuck Palahniuk]</em></div>
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="http://24.media.tumblr.com/404e6c042483c05005af715843997ef3/tumblr_mf8vmieOYr1rv6ufko1_500.gif" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" height="165" src="http://24.media.tumblr.com/404e6c042483c05005af715843997ef3/tumblr_mf8vmieOYr1rv6ufko1_500.gif" width="400" /></a></div>
Nuo storų kaulų, nuo aplinkinių veiksnių ar nuo genų?<br />
Jaučiu norą rašyti teminį įrašą. GOOD LUCK FOR ME.<br />
Tai va.<br />
Nuo ko priklauso mano, Tavo, mūsų ir šiaip charakteris?<br />
Eh... Nuo stambių kaulų... O gal reikėtų pradėti nuo to, kad Tu gyveni? Taip. Tu gyveni. Tu gimei, turi gyvybės dovaną. Tai čia jau geras ženklas, kad vis dėlto Tu esi... Tiesiog.<br />
Tada lenkime prie to, kad Tu turi kūną, kurį valdo smegenys. Ir kurias valdai Tu. Tik gaila, kad dažnu atveju spjaunam į smegenis ir gyvenam kaip marijonetės arba klausomės širdies dūžių, kuomet reikia kalbėtis su smegenimis. Nėra blogai klausytis širdies, juk tai tiek pat svarbus organas, kiek smegenys, tereikia mokėti klausytis jos dūžių. Lyg nebylių kalba. Neretai mes to nesuprantam, arba suprantam klaidingai ir tada būna <em>žopa</em>.<br />
O kas valdo charakterį? Asmenybę? Kuo skiriasi asmenybė nuo charakterio? Ieškome atsakymo Vikipedijoj:<br />
<ul>
<li>Asmenybė yra visos žmogaus psichinės veiklos integratorius, sąlygojantis žmogaus savojo ”aš” supratimą, savireguliaciją ir adaptaciją prie aplinkos.</li>
</ul>
<br />
Štai toks atsakymas man yra gilus mindfuck'as, todėl neketinu jo suprasti. Žmogus yra paprastas, tik norėdamas gyventi įdomiau ir unikaliau, pats išsikelia sau uždavinius, kliūtis, problemas, kartu galėdamas tik pats viską išspręsti, nors to nežino ir ieško atsakymo pas kitus... Tęskime.<br />
Bet štai Vikpedija išgirdo mano verksmus, ir pasiūlė supratingesnį variantą:<br />
<div>
<ul>
<li>Asmenybė visada turi kontaktų su kitomis asmenybėmis ir užima tam tikrą padėtį grupėse ir apskritai socialinėje erdvėje.</li>
</ul>
Taigi, galime asmenybe pavadinti tai, kas slepiasi po Tavo oda. Smegenų ir širdies derinys, nulemiantis Tavo unikalumą. Gal su paskutiniais žodžiais galima pasiginčyti... O kas yra charakteris? Vikipedija sako:<br />
<ul>
<li><div>
Tai visuma asmenybės savitų individualių psichinių savybių, uždedančių antspaudą jos elgsenai ir pastovių žmogaus elgesio ypatybių visuma, kuri išreiškia jo santykį su kitais žmonėmis ir su pačiu savimi, savo veiksmais.</div>
</li>
</ul>
Tai čia suprasti galime kaip... Asmenybės bruožų visuma. Čia tai, kas slypi po asmenybės "oda".<br />
Ir kas lemia tą mūsų trečiąjį poodinį sluoksnį? Nežinau.<br />
Tie požymiai, jog esi, jog gyveni, jog Tu iš prigimties jauti potraukį bendrauti su kitomis asmenybėmis ir tai, jog savo kojomis eini per gyvenimą, sako, kad tai pats Tu nulemi savo charakterį. Žmogus lyg uola, su savo išraižymais, savomis uolienomis (charatkeris, asmenybė), tačiau uoląveikia lietus, vėjas, vidinės jėgos. Taip ir Tu veiki savo charakterį vidinėmis jėgomis, o palinkiniai Tave evikia lyg lietus ir vėjas. Skirtumas tas, jog Tu gali būti tuo, kuo nori būti, jei tik mokėsi tinkamai naudoti savo vidines jėgas. Patikėk jomis, išmok jomis naudotis nebijodamas suklysti, nes klysti žmogiška, ir Tu būti tas, iš kurio kiti ims pavyzdį.<br />
<br />
Padraugavom su blogger'iu, padraugavom su Vikipedia, youtube palaikė kompaniją, o Tu tyli. Kodėl? Mane labai gundo didelės sniego pusnys, jos tarytum Jigglypuff'ė uždainuoja ir sukelia manyje norą į jas įkristi ir gulėti tol, kol apsnigs, o po sniegu surasiu kabliuką, už kurio užsikabinus vėl pakilsiu lyg savo lygmens, kurį pamečiau.<br />
Nežinau - pats blogiausias atsakymas į gyvenimą.<br />
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<iframe allowfullscreen='allowfullscreen' webkitallowfullscreen='webkitallowfullscreen' mozallowfullscreen='mozallowfullscreen' width='320' height='266' src='https://www.youtube.com/embed/JT9S-HqO3lQ?feature=player_embedded' frameborder='0'></iframe></div>
<br />
<br /></div>
Unknownnoreply@blogger.com2tag:blogger.com,1999:blog-6933177674626524611.post-68051290588494016822013-01-14T22:47:00.002+02:002013-01-14T22:47:32.452+02:00Gyvenimas su viena pirštine.<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="http://4.bp.blogspot.com/-bgIzwd37tYQ/UPRtHGYo3eI/AAAAAAAAAaI/Kd6dEq_LjUg/s1600/webcam-toy-photo3.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" height="240" src="http://4.bp.blogspot.com/-bgIzwd37tYQ/UPRtHGYo3eI/AAAAAAAAAaI/Kd6dEq_LjUg/s320/webcam-toy-photo3.jpg" width="320" /></a></div>
<br />
<br />
PAGALIAU.<br />
Taip, dabar mini ovacijos, jog pagaliau prisiruošiau parašyti įrašą, kurio taip troškau ir kurį buvau pamylėjus galvoje tūkstantį kartų, kiekvieną kartą praeinant pro paminklą kažkam (prie jo visada būna uždegta žvakė, nukastas takelis iki jo, o ant jo nieko neparašyta, kam atminti jis išskaptuotas. Taip - jis - medinis, tik ne toks medinis, kaip Tavo "prikolai").<br />
Aš klausausi Modern Talking dainos. Wut iz wrong with me... Taip būna tik tada, kai žiauriai nurauna stogą (žiauriai-tiek, kad stogas persikėlęs gyventi į negyvenamą salą pasikeitė tautybę ir vardą) ir kuomet būna linksma. O dabar visiškai ne laikas linksmintis. Tai va.<br />
Aš apie pirštinę... Sunkus gyvenimas su viena pirštine. Ypač, kai už kišenės ribų egzistuoja -15/-20 šaltukas. Žinoma, man patinka, kai rankos nušąla iki trečios stadijos: 1. Tu pradedi jausti šaltuką, glostantį Tavo itin švelnią odą (mano rankų oda yra panaši į Zimbabvėje gyvenančios močiutės (kaip nerealiai skamba) rankas<br />
- gražios, daug mačiusios ir daug padėjusios. Ne, aš savęs negiriu); 2. Toks jausmas, lyg šaltukas pradeda spaugti Tavo kraujagysles ir Tu nebejauti rankų, jos tiesiog pradeda tirpti; 3. Kažkas kažkaip (smegenys) pagaili Tavo rankų ir pradeda siųsti energiją į Tavo rankeles ir jos pradeda kaisti tarytum laikytum jas šaltosios ugnies židinyje. Tuomet jaučiu žiauriiai gerą jausmą, gal net geresnį, nei valgant guminukus.<br />
O BET TAČIAU KADANGI NES, kai žnai, kad kišenėje yra viena šilta pirštinė.... Susilaikyti jos neužsidėjus yra sunkiau, nei susilaikyti ir atsisakyti siūlomo guminuko (žinantys mano aistrą ir neišdildomą meilę jiems - supras). Na, tarkime, gerai. Užsidedi. Vieną pirštinę. O KAS TADA?<br />
Tavo kūnas pradeda streikuoti, o smegenų pusrutuliai (jei tokius turite) pradeda kovoti vienas su kitu. Juk toji kūno pusė, kuri apšildyta pirštine, yra šiltesnė, o kitoji vis dar mėgaujasi meilės akimirkomis su šalčiu.<br />
Nežinau kaip Tau, bet man tada net akyse pasaulis maišosi, pradedu į viską žiūrėti pro aptaškytus įvairiausiomis tamsių tonų spalvomis (jezau kaip ne metaforiškai nuskambėjo).<br />
Susinervinau ir padėjau pirštinę į "Išskirtų porų" kolekciją. Ten gal yra 15 auskarų ir viena pirštinė.<br />
"Tai buvo tobula diena, žiūrėsim kokia bus naktis"<br />
<br />
Myliu penktadienius vien dėl mokyklos. Ir etikos. Paskutinį penktadienį, pirmą po atostogų, kalbėjome apie tai, kaip Plutonas suprato tobulą idėją... Aš jį myliu! Mano galvoje iš kažkur buvo tai, ką jis prieš tūkstančius metų sakė, skleidė ir užrašė. Aš gal kitame įraše apie tobulumą Jums labiau paknisiu protą. Dabar užteks kovos tarp dviejų kūno ir smegenų pusių.<br />
P.S. Aš vis dar laikausi nuomonės, jog prie širdies yra prisikabinęs optimizmo kristalėlis. Tik jis trumpam nustojo švytėti.<br />
P.P.S. Mokykla visus (ne)visais laikais *iso.<br />
Parašyk man.<br />
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<iframe allowfullscreen='allowfullscreen' webkitallowfullscreen='webkitallowfullscreen' mozallowfullscreen='mozallowfullscreen' width='320' height='266' src='https://www.youtube.com/embed/numCZoBFcv4?feature=player_embedded' frameborder='0'></iframe></div>
Eilinį kartą galvoje įrašas atrodė sexualesnis ir filosofiškesnis.<br />
<br />Unknownnoreply@blogger.com2tag:blogger.com,1999:blog-6933177674626524611.post-69584584207212169872013-01-05T21:42:00.002+02:002013-01-05T21:42:30.701+02:00Pasakiau. Galvojau kitaip.<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="http://24.media.tumblr.com/4e292898973afa4765024fa1fc78eb54/tumblr_mfp8yudRVA1qigj88o1_500.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" height="232" src="http://24.media.tumblr.com/4e292898973afa4765024fa1fc78eb54/tumblr_mfp8yudRVA1qigj88o1_500.jpg" width="320" /></a></div>
<br />
Taip.<br />
Kaip, pavyzdžiui, pasakau "labas", o norėjau pasakyti -<em> o vargeli kaip aš Tavęs pasiilgau!</em><br />
Tačiau tai žinant tik man, tik man ir skaudu. NU bet nieko, geresnė tapsiu.<br />
Eh, norėjau įrašą parašyti naujųjų metų naktį, po visų fejeverkų ir panašiai. Užstrigo internetas, palaikiau ženklu, ir nebetęsiau darbo. Norėjau įrašą parašyti kitą dieną - įrašas buvo praradęs prasmę.<br />
Norėjau rašyti vakar - nebuvo kada, o jei ir buvo, jaučiausi tikrai ne taip, kad galėčiau rišliai dėstyti mintis.<br />
Aš nežinau ką jausti. Dažniausiai būna - nežinai ką jauti. O aš nežinau ką jausti.<br />
Lyg turėčiau džiaugtis, lyg turėčiau juoktis, lyg turėčiau būti kupina teigiamos energijos. Lol, nope! Velniukas, sėdintis ant kairės mano rankos, tiksliau, sėdintis ant peties, į ausįkužda, jog turėčiau liūdėti dėl besibaigiančių atostogų (nors gal ir džiaugtis, pagaliau galėsiu prasiblaškyti, turėsiu veiklos, nebesigilinsiu į dalykus, įkuriuos dabar gilinuosi), dėl niūraus oro ir mano beviltiško, fail'o, kurį padariau prieš porą(gal vieną) mėnesį, o sužinojau apie tai tik vakar (o gal dėl jo džiaugtis, nes jei jo nebūtų įvykę, gal vakar diena nebūtų tokia, kokia buvo). Nors kam ne nusispjaut į tai, kas buvo vakar, kas per fail, IR KAIP AŠ JAUČIUOSI.<br />
<em>Aaaaaoaoaoaoaaoaoaoa, tu toke inlove ir tu sau pripazisti tai:D</em><br />
Iš to juokiausi ir dar dabar juokiuosi. Nes tai lyg tragiška tiesa, tačiau kartu ir toks nenusisekimas ir pamąstymas - ar žmogui reikia sau pripažinti, jog jis įsimylėjęs? Čia toks lyg tiesus kelias link atsakymo, tačiau su labaitirštu rūku. Taigi. kai myli, tai jau myli, ir kai esi įsimylėjęs, Tu tai jauti ur nieko sau nebegali padaryti. Nereikia to pripažinti, nes tai dažniausiai būna aišku.<br />
Nu bet o bet tačiau kadangi nes, apie politiką nežinau ar kada ateis laikas, kai mėgsiu kalbėti, o apie meilę kalbėti dažnai - negerai. Kaip rašė Karolis R. savo <a href="http://www.meloryzh.com/" target="_blank">blog'e</a>: "Meilę aš įsivaizduoju kaip mažą, mielą kartoninę dėžutę, nuo dažno atidarinėjimo aptrintais kampais". Čia gal ir nėra dažnas jos atidarinėjimas, tačiau dažnas laikymas rankose ir visiems rodomas. Negerai.<br />
Norisi turėti asmenį, kuris nepažinotų nieko kito, tik mane. Ir negalėtų kalbėti. Tik linguoti ir rašyti. Ir aš jam galėčiau kalbėti, kalbėti, kalbėti ir kalbėti, o jis tik man pritartų arba ne, ir parašytų kodėl. Yra dalykų, kurių nepasakysi nė vienam. Norisi tai padaryti kaip vyrui norisi sexo grįžus iš pratybų Afganistane, tačiau jis gali gauti to, ko nori,o Tu pasakyti negali. Ir tuomet, turi tai laikyti savyje. IR laikai tol, kol neatsisėdi ant ledo luito ir plauki paroviui, sedėdamas kaip buda. Nusiimi batus, pasidedi juos šalia savęs ir plauki. Plauki. Ir lauki laisvės, kurią suteikti Tau turėtų pėdų ir ausų laisvė. Vėjas, šalts, azartas, o gal tuštybė, kurios dėka Tu nebijai nuskęsti.<br />
O gal ir visai ne, gal pradėsi stresuoti ir liūdėti: <em>o kas manęs pasiges, jei aš čia imsiu ir paskęsiu? </em><br />
<br />
Aš vis laukiu pirmo karto. NE TO PIRMO, IŠTVIRKĖLI TU. Jei tai pasiūlysi Tu, aš neatsisakysiu. Manau, artėja metas, kai reikės verkti. Nes man reikia pagalbos. Au mai gad. Rimtai. DUOKIT TEMĄ, KĄ RAŠYTI. Au mai gad.<br />
P.S. Mane užkniso būti "vaikino" vietoje. Internetas mirga marga nuo įvairiausių vaizdų ir žodžių, kaip vaikinas jaučiasi prieš merginą, kad jis have crush on her, kaip jis tampa friendzone'intas ir pnš. Šiuo atveju, aš įsimyliu, aš jaučiuosi kvailai, aš vis galvoju apie kitą pusę ir aš būsiu friendzone'inta. Nu ta prasme, vėl klausiu - o kam ne nusispjaut.<br />
P.P.S. Linkiu Tau atrasti jėgų atsistoti, iškelti galvą, pažvelgti į dangų, nusišypsoti, vėl atsistoti į savo pozicija ir pasijuokti - juk kažkada aš tapsiu to dalimi.<br />
P.P.P.S Pasakiau "ai, nesvarbu" ir nusišypsojau, o galvojau, jog aš esu priklausoma nuo Tavęs. Ir vis dar galvoju.<br />
Myliu Tave.<br />
Ir visi šitaip. IR niekas į akis. Pradėkime žaidimą.<br />
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<iframe allowfullscreen='allowfullscreen' webkitallowfullscreen='webkitallowfullscreen' mozallowfullscreen='mozallowfullscreen' width='320' height='266' src='https://www.youtube.com/embed/OHs5cg5RIu8?feature=player_embedded' frameborder='0'></iframe></div>
<br />Unknownnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6933177674626524611.post-39997245885663960632012-12-26T23:19:00.004+02:002012-12-26T23:22:33.477+02:00Viskas sutelpa į 4 sienas ir 4 valandas.<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="http://25.media.tumblr.com/567e360e0342743977e00b3c220c1f76/tumblr_mfccbaoro71r0pjqzo1_500.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" height="184" src="http://25.media.tumblr.com/567e360e0342743977e00b3c220c1f76/tumblr_mfccbaoro71r0pjqzo1_500.jpg" width="320" /></a></div>
<br />
Žinai.... Šį kartą tikrai žinai. Kai kuriuose įrašuose po "Žinai...." sekdavo maždaug tokie žodžiai: <i>Žinoma, kad nežinai</i> or <i>Iš kur Tu žinosi.... </i>Tačiau dabar tikrai žinai. Privalai žinoti, kitaip negyveni.<br />
Žmonės šildo. Arba šildo jų žodžiai ir jų akys.<br />
Aplinka šaldo. Arba šaldo pučiantis vėjelis lauke arba neapšiltintos sienos.<br />
<i>Aš dabar turėčiau rašyti ką nors tokio<u> ohoho</u>, nes tai paskutinis šių metų įrašas...</i><br />
Pasigirsiu. Buvau susitikus su šiandien su <a href="http://vienaragiss.blogspot.com/" target="_blank">Vienaragiu</a>, antrosios Kalėdų dienos išvakarėse. Turiu tik paneigti faktą, jog žiemą nepatogu susitikinėti su žmonėmis. Galima. Tereikia 4 sienų ir 4 valandų. To minimaliai užtenka. Žinoma, ir 2 žmonių. Taigi, nuostabiam vakarui reikia (minimaliai):<br />
<ul>
<li><div>
2 žmonių</div>
</li>
<li>4 sienų</li>
<li>4 valandų</li>
<li>smegenų (kad megztųsi pokalbis)</li>
<li>gero oro (šiuo atveju labai tiko šlabdriba už lango ir vampyriškas dangus)</li>
<li>šypsenos</li>
</ul>
Sėdžiu, pasikasau ranką (ne, blusų neturiu, joks gyvis nevaikšto mano namuose), ir galvoju.... <i>Nejau nieko neturiu pasakyti paskutiniam įrašui?</i><br />
Man patinka apie nieką negalvoti gulint karštoje vonioje. Tokioje karštoje, kai Tau rūpi kaip ramiau kvėpuoti ir nenudegti plaučių gulint tokiame karštame vandenyje, negalvojant apie nieką. Tas tuštumas tą akimirką yra neįkainojamas. Kai iškeli ranką, o ji garuoja, tarytum tuoj išnyks.<br />
Žinot (taip, Jūs žinot!), apie meilę galime kalbėti, kalbėti, kalbėti ir vis bus negana, nes pradedant nuo "Žinai", gali tęsti tiek, jog užtektų to apkeliauti aplink visatą 10 kartų skersai išilgai. Tačiau po tų pokalbių vis susimąstai: blemba, meilę reikia jausti ir ja reikia dalintis. O tada prasideda paieškos, su kuo vertėtų dalintis ta meile. O bet tačiau kadangi nes ne kiekvienas yra vertas Tavo meilės, o ir ne kiekvienas Tau jos duoda. Tad aš lieku stovėti tuščioje pagrindinėje gatvėje apsikabinus savo meilę ir neturintikam jos išdalinti.<br />
Dabar tik galiu teigti, jog nekeisčiau savo žmonių į nieką. Ir visiems linkiu išlikti tokiais, kokie dabar esate, nes jai Tu esi mano... Tu esi nuostabus ir Tu esi mano toks, koks esi dabar. Būk nuostabus ir toliau ir nesikeisk! Jei suprasi teisingai, paspausiu Tau ranką, apkabinsiu ir pabučiuosiu. Aš tik pakeisčiau vieną laisvą vietą (kalbame apie meilę). Ir ją mielai užpildyčiau vienu žmogumi. Bet toji vieta užsipildo tik tuomet, jei jis man leis atsistoti į tą vietą apliink jį. ta prasme, žaidžiame šaškėmis. Matai? Vėl apie meilę.<br />
Va!<br />
Aš labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi dėl šių savo tinklaraštyje aprašytų ir mano pačios sugalvotų dalykų, kurių laikausi ir realiame gyvenime:<br />
x charakterio prilyginimas tankiam spygliuočių miškui<br />
x gyvenimo prilyginimas vaidinimui<br />
x "Tačiau aš mieliau *isiu protą kitiems apie jų gyvenimus, nei tiems patiems apie savąjį" - ką jau padarysi, tokia jau aš.<br />
x Sielos namai<br />
x Neapkynata lyg stipri vandens srovė trykštanti iš žarnos į sieną ir aptaškanti aplink esančius daiktus.<br />
ir taip toliau ir panašiai.<br />
Žodžiu. Ir aš esu nuostabus žmogus. Tik mano nuostabumą pamatyti užtrunka kiek ilgokai.<br />
Sakiau, pasirašysiu sąrašą, ką ketinu padaryti per 2013 metus ir sėkmingai tai vykdysiu. Tikrai tikrai!<br />
<br />
P.S. Kam skirta antroji Kalėdų diena? Kad galėtum pasveikinti žmones su šventėmis, kuriuos pamiršai pasveikinti pirmąją dieną.<br />
P.P.S. Žinau, kad skaitai, tad... Ačiū už pasisedėjimą ir gerą pokalbį! Viena kitai išgelbėjom kalėdas... Šiek tiek.<br />
P.P.P.S. Susikūriau tumblr. Kalėdos, stebuklų metas! http://tiesiognu.tumblr.com/<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<iframe allowfullscreen='allowfullscreen' webkitallowfullscreen='webkitallowfullscreen' mozallowfullscreen='mozallowfullscreen' width='320' height='266' src='https://www.youtube.com/embed/fTBRu1rNOAE?feature=player_embedded' frameborder='0'></iframe></div>
<br />
<br />Unknownnoreply@blogger.com2tag:blogger.com,1999:blog-6933177674626524611.post-74850510910356421252012-12-18T21:56:00.000+02:002012-12-18T21:56:38.378+02:00Dar senovės lietuviai kalbėjo...<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="http://monstras.lt/uploads/posts/2012-12/day_14/monstras.lt_13554898436.jpeg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" height="266" src="http://monstras.lt/uploads/posts/2012-12/day_14/monstras.lt_13554898436.jpeg" width="400" /></a></div>
<br />
<br />
<div style="text-align: center;">
<br /></div>
<div style="text-align: center;">
KAI</div>
<div style="text-align: center;">
<br /></div>
<div style="text-align: center;">
<br /></div>
<div style="text-align: center;">
GALVA</div>
<div style="text-align: center;">
<br /></div>
<div style="text-align: center;">
<br /></div>
<div style="text-align: center;">
TUŠČIA</div>
<div style="text-align: center;">
<br /></div>
<div style="text-align: center;">
<br /></div>
<div style="text-align: center;">
IR </div>
<div style="text-align: center;">
<br /></div>
<div style="text-align: center;">
<br /></div>
<div style="text-align: center;">
ŠIRDIES</div>
<div style="text-align: center;">
<br /></div>
<div style="text-align: center;">
<br /></div>
<div style="text-align: center;">
NESOPA.</div>
<div style="text-align: center;">
<br /></div>
<div style="text-align: center;">
<br /></div>
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<iframe allowfullscreen='allowfullscreen' webkitallowfullscreen='webkitallowfullscreen' mozallowfullscreen='mozallowfullscreen' width='320' height='266' src='https://www.youtube.com/embed/KbtUs4EIQIE?feature=player_embedded' frameborder='0'></iframe></div>
<div style="text-align: center;">
<br /></div>
<br />Unknownnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6933177674626524611.post-51446889242885035982012-12-16T23:06:00.001+02:002012-12-16T23:06:43.451+02:00Seksualus taxistas.<div style="text-align: center;">
<a href="http://www.youtube.com/watch?v=q4xfRf4Aa2I&list=LLwN5QXUt5O0UFvevDmKpqcw&index=7" target="_blank">Jeigu buvo pirmas kartas, paskutinis irgi bus.</a></div>
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="http://data.whicdn.com/images/46340879/tumblr_mf55zm6WpG1r5lq1ho1_500_large.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" height="285" src="http://data.whicdn.com/images/46340879/tumblr_mf55zm6WpG1r5lq1ho1_500_large.jpg" width="400" /></a></div>
<br />
Arba, kodėl nemėgstu sedėti priekyje taxi automobilyje. Arba apskritai, kodėl nemėgstu viešojo transporto.<br />
Tenka, tenka kartais tuo naudotis. Ir kiekvieną kartą prakeikiu tą akimirką, kai turiu sėsti priekyje taxi automobilio. Nežinau kur dėti rankas, nežinau kur žiūrėti,nežinau kaip jaustis. Arba, kaip pasirodo, kartais atsitinka, už vairo seksualus taksistas sėdi. O TADA, bam! Tavo galvoje pradeda kurtis jo gyvenimo istorija Lyg koks pilnametražis filmas, kuris niekada neišvys gyvenimo šviesos. Ar tas žmogus negalėjo pasiekti daugiau? O gal problemos giliau? Širduje? Vaikystėje? O gal jis baigęs taxisto karjerą, taps tuo žmogumi, kurį Tu keiki dėl krizės Lietuvoje? Gal. O gal ir ne.<br />
Rankose turiu ką nors laikyti. Privalau. Jei jos nėra sukryžiuotis taip, kad parodyčiau visiems, kad aš nuo jų atsiriboju ir nenoriu sujais kalbėtis, tuomet jose turi būti kas nors. telefonas, pieštukas, mp4 grotuvas, knyga, sąsiuvinys, KAS NORS. Nes nemoku rankų laikyti tuščiai, arba jose laikyti orą. O kur jas dėti, kai sėdi priekyje taxi automobilio? Aš visada turiu apžiūrėti vairuotoją. O tai daryti sėdint priekyje būtų per daug awkward.<br />
Regis, nė karto neesu važiavus taxi automobiliu viena. Jo, nesu.<br />
Kaip ir nesu važiavusi miesto autobusiais. Iš vieno mikrorajono į kitą. Jonava per mažas miestas man, kad turėčiau naudotis viešuoju transportu. Ypač autobusais. Taxi tai kitiems reikalams... <br />
<br />
Kalėdos negali būti mainstream dalykas. Niekada. Gali būti tik mainstream norėti IT dovanų.... VAT VE FAK, žmogai?! Telefonas? iPod'as? iPad'as? !!! Nejau mes tiek ištuštėjom? Tiek tapom nuvalkioti ir tiek norime tapti robotais? Padovanokit man knygą, padovanokit man mielą ir gražią užrašų knygutę, kurią saugojot ilgą laiką specialiai progai, padovanokit tušinuką, padovanokit arbatos!! Tai bus daug šilčiau, nei koks naujas telefonas. Aš nesakau, jei, tarkime, tokie dalykai tikrai reikalingi. Bet visais kitais atvejais... Padovanokit tai, kas tam žmogui suteiktų šilumą.<br />
<br />
Man tiesiog pabodo Būti ta drauge, kurios prireikia tik tuomet, kai kitam skauda. Taip žiauriai skauda, ir tada pas mane kreipiasi. Padedu viską sutvarkyti, surišu žaizdas, padėkoja, o toliau manęs lyg nebuvę. Vis prisimenu tuos kelis žodžius "Ačiū Tau labai!", "Ačiū Tau, Juste, tikrai labai padėjai" ir galvoju, ar tas žmogus, kuris tai pasakė, pamena, kai tik man galėjo išsipasakoti, kai tik aš galėjau padėti ir kuomet tik aš buvau jam reikalinga? Nepamena, jei dabar taip šaltai bendrauja. Kažkada maniau, geriau būti ta drauge, kuri padeda, kai sunku, ir tik tada jos prireikia, nei tokia, kurios išvis nieakda nereikia. O dabar galvoju, jau geriau aš Tau būsiu niekas, nei ta draugė, kurios reikalingas tik petukas, ant kurio galėtum paverkti.<br />
Aš visada stengiuosi būti pati geriausia draugė kitam, visada padėsiu ir pasiaukosiu, kartu juoksiuos ir liūdėsiu, bet neketinu tik visada kartu liūdėti. Noriu juoktis, noriu džiaugtis, noriu būti kartu visada su draugais. Noriu, kad net tada, kaiman reikės pabūti vienai ir aš būsiu kur nors atokiai viena su savo mintimis ir su jomismylėsiuosi, noriu kad net tada draugai apie mane galvotų ir parašytų 10 žinučių - kur tu? Nors jie žinotų, kad išėjau pabūti viena...<br />
Noriu būti žmogumi, o ne skuduras, kuris sugers Tavo ašaras ir žiūrės, kaip Tu linksiniesi su kitais savo "draugais". Arba Tu mane priimi tokią, kokia esu, ir aš Tau tokia patinku, arba Tu jau gali eiti su visais savo draugais ant trijų raidžių. Taškas.<br />
P.S. Aš juk sakiau, kad viskas sukasi ratu.<br />
P.P.S. Bet aš vis dar dievinu ilgas keliones autobusu, pėškute ar nesvarbu kokiomis priemonėmis!<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<object width="320" height="266" class="BLOGGER-youtube-video" classid="clsid:D27CDB6E-AE6D-11cf-96B8-444553540000" codebase="http://download.macromedia.com/pub/shockwave/cabs/flash/swflash.cab#version=6,0,40,0" data-thumbnail-src="http://2.gvt0.com/vi/9nOd5_Bdc8I/0.jpg"><param name="movie" value="http://www.youtube.com/v/9nOd5_Bdc8I&fs=1&source=uds" /><param name="bgcolor" value="#FFFFFF" /><param name="allowFullScreen" value="true" /><embed width="320" height="266" src="http://www.youtube.com/v/9nOd5_Bdc8I&fs=1&source=uds" type="application/x-shockwave-flash" allowfullscreen="true"></embed></object></div>
<br />
Šiaip ar taip, myliu Jus ir jaukių bei šiltų artėjančių švenčių! :* Laukime kartu <(^~^)>Unknownnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6933177674626524611.post-49278940065586570142012-12-10T23:07:00.001+02:002012-12-11T15:45:21.582+02:00Noriu. Padėsit? Ačiū.<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="http://monstras.lt/uploads/posts/2012-12/day_03/thumbs/monstras.lt_13545238563.jpeg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" height="198" src="http://monstras.lt/uploads/posts/2012-12/day_03/thumbs/monstras.lt_13545238563.jpeg" width="400" /></a></div>
<br />
Ne, neklausiu, ar žinai tą jausmą, kai... Nes visi vienaip ar kitaip viską esame patyrę. Rašydama "viską", turiu omenyje tuos paprastuosius žemiškus dalykus, kasdieninius. Kasdienines laimes ir nelaimes. Jausmas toks, jog viskas jau apkalbėta. Tereikia tam pačiam įvykiui atrasti kitus žodžius ir taip sudominti skaitytoją.<br />
Sako, jei kalbi apie kitų gyvenimus, atsigręžk į savąjį. Tavasis regis nėra jau toks įdomus. <i>Bitchiachios please....</i> Taip, dažnu atveju tai tinka. Taip taip taip. Tačiau aš mieliau *isiu protą kitiems apie jų gyvenimus, nei tiems patiems apie savąjį. Ar aš to noriu? Ne. Ar taip darysiu? Ne! Kodėl? Nes man pabodo kalbėti. Kalbėti apie tai, kas mano gyvenime reikšmės turi mažiau už nulį.<br />
Eh tos gyvos būtybės, ta protingoji gyvūnų gentis... Jie aplink trykšta neapkynata viskam. Ir kuomet jau Tu prieš šventes pradedi tvarkytis savo namus (ne, nekalbu apie tikrus namus, kur kojinės kartu negyvena ir kuriuose kvepia mandarinais. Kalbu apie sielos namus), jie nori įžengti ten su savo purvinomis kojomis ir viską sutrypti tam, kad tik savo sielos namus sulygintų su tavaisiais. Žmonės nemėgsta konkurencijos. Bet jei Tu tvarkaisi tik dėl savęs, ir pagaliau susitvarkęs, nori padėti ir kitiems tai padaryti, NES GYVENTI SU ŠILTOMIS SMEGENIMIS, ŠYPSENA VEIDE IR ŠILTAIS PIRŠTAIS ŽIEMOS LAIKOTARPIU DAUG LENGVIAU, ar tai nuodėmė? Ar tai konkurnecija? Štai aš susitvarkiau. Pusėtinai. Jau mano kokia močiutė negalėtų pasakyti, jog tuose namuose šuo by*ius išsisukinėtų. Ne. Ir aš jau įpusėjus tvarkymą, jaučiuosi gerai! Tačiau kaip tai nepatinka aplinkiniams, ir tai akivaizdžiai matosi.<br />
Skaudžiausia, kai net Tavo draugai nesiteikia nusiimti batų einant į namus. Ar man derėtų juos įleisti net su purvinais batais ir leisti suteršti per kelias akimirkas viską, ką tiek ilgai "liuobiau"? Vien dėl to, jog jie mano draugai? Ne. Jei jie tikrai yra mano draugai, jie net neprašyti nusiims tuos batus dar prie pat durų tik įėję.<br />
Ta neapykanta kenkia ne tik jiems, bet ir juos supantiems žmonėms. Žmogus suteikia negyviems daiktams kažkokią tai gyvos būtybės charakterio savybę ir pradeda jos nekęsti, taip ant nieko liedamas savo neapykantą. Tačiau kai laistai sieną su vandens šlanga stipria vandens srove, juk pastebi, kaip vanduo taškosi į visas puses... Taip ir su neapykanta. <i>Atsikratykit neapykantos</i>. Sniegas daug baltesnis, kai jis švarus.<br />
Kaip spręsti man šitą problemą? Keliaujant toliau ties itin švarių sielos namų susikūrimo, reikia susikurti savo sielos jausmų kambarėlį. Į jį niekuo gyvu neįleisti pašalinių žmonių jausmų ir jų neišgyventi lyg savų. Kiekvienas savo jausmų turime pakankamai, tad svetimų nereikia. O ir išleisti negalima. Ne, jokiu būdu. Nesedėkit ant "jausmų dietos". Tai kenkia. Nors tai išugdo nemažai talentų, jei moki gerai pakreipti, bet vis vien, daug gražiau kurti ir ugdyti savo talentą su begylbę jausmų.<br />
Niekas mano švarių sielos namų nesugriaus šiemet, nes tai pirmieji metai, kai tie namai visai padoriai atrodo. Niekas.<br />
<br />
P.S. Tų kūnų, kurie galėtų už bet ką parduoti savo sielą, siaura ir glausta pasaulėžiūra bando sugriauti mano namus. Tai spaudžia ir mano smegeninę. Žinau, kad tie žmonės, kurių pasaulėžiūra būtent taip ir kenkia, niokoja mano namus, to neskaito, bet aš atrasiu žmogų, kurio pasaulėjauta ir pasaulėžiūra bus platesnė už Visatą ir aš būsiu nenormaliai laiminga. Ačiū.<br />
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<iframe allowfullscreen='allowfullscreen' webkitallowfullscreen='webkitallowfullscreen' mozallowfullscreen='mozallowfullscreen' width='320' height='266' src='https://www.youtube.com/embed/wWFeeppV1Bo?feature=player_embedded' frameborder='0'></iframe></div>
<br />Unknownnoreply@blogger.com2tag:blogger.com,1999:blog-6933177674626524611.post-87157896855232278032012-12-03T22:20:00.002+02:002012-12-03T22:20:26.486+02:00Prisirpusi vyšnia sausio viduryje.<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="http://monstras.lt/uploads/posts/2012-11/day_21/monstras.lt_13534882827.jpeg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" height="320" src="http://monstras.lt/uploads/posts/2012-11/day_21/monstras.lt_13534882827.jpeg" width="230" /></a></div>
Prisirpo reikalas parašyti įrašą tolygų iššūkiui.<br />
Rašyti gerus dalykus visada buvo ir bus sunku.<br />
<br />
Stebėti krentančias snaiges tuojaus taps mano hobiu. Tas gilus jausmas, kai stebi tuos mažyčius baltus padarėlius, lyg jie būtų gyvi, lyg šoktų Tau pirmą ir paskutinį šokį, ir Tu pradedi svajoti. Tam nereikia jokio preteksto, nebent tą foninį snaigių šokį laikysime preketkstu. Ir aš žiūrėjau, ir aš gyriau jų šokį, ir aš svajojau.O ar kadanors kalbėjai su snaige? Ar snaigių pora? Klausei, kodėl jos kartu, nors žino, kad tereikia vieno šiltesnio vėjo gūsio ir jų meilė pasibaigs taip staigiai, kaip ir prasidėjo, tačiau tos snaigės vieną kitą myli nepaisant visko? Žinoma, kad ne. Tai, mūsų realiame pasaulyje, laikoma beprotybės požymių, o juk Tu bijai peržnegti beprotybės ribas.Kad ir kaip ten su Tavo baimėmis ir snaigių meile, šypsena sukelia šilumą Tavo sielai. Šypsena lyg šiltut šiltutėlė antklodė Tavo sielai. O juk galime gyventi tik su sveika siela ir smegenimis.<br />
Nebegaliu sakyti, jog man skauda. Nors rašant kairiąją krutinės dalį smeigia kažkokie elektroniniai šūviai. Bet man neskauda. Jei praeitame įraše skaudėjo, dabar nebeskauda. Šiandien, tame juodai baltame peizaže, įžvelgiau šilumos spalvą. Tarp tų pusnų ant šakų, atrp tų purių snaigių aš įžvelngiau gėrį. Ta prasme, žodis <em>gėris</em> man labai keistai skamba.<br />
Supranti, kęsti skausmą patartina vienam. Tai man ganėtinai gerai sekasi. Nes tas skausmo jausmas Tave grūdina gyvenimui. Ir tai teikia kažkokios patirties, o kiekvienas turi patirti savo patirtį ir ją išgyventi, ir ją įsisąmoninti, ir ją mylėti, ir ją visur nešiotis su savimi, nepamirštant jos panaudoti. Tačiau kai jautiesi gerai... O! Tuomet net praskrendančią plaštakę pastebi, ir nori jai padėkoti, kokia ji graži ir nuostabi! Net jei ji tai padarė sausio viduryje. Ir Tu nebegali išlaikyti to <em>gėrio </em>viduje, jauti darydamas nuodėmę pasilikdamas tą gėrį tik sau. Norisi dalintis. Nes to jausmo gali turėti į valias, kiek tik Tu pats sau leisi, jo nesiskaičiuosi ir Tau jį atiduoti nebus gaila, nes sau gali jo pasigaminti dvigubai tiek, kiek jau davei. Žinoma, kaip pridera gyvenime, atsiranda kliūčių. Ne kiekvienam žmogui, tačiau man pasitaiko.<br />
Nėra su kuo dalintis. O gal yra didelė baimės siena, kuri neleidžia ištiesti rankos žmonėms, kurie stovi už jos? O tie, kurie vaikšto toje pačioje sienos pusėje, kurioje esi Tu, nepastebi Tavęs? Ne, tada Tu nejauti nepilnavertiškumo jausmo. Tikrai ne. Tu tada pradedi liūdėti, gal ne tiek liūdėti, keik nusiminti žmonėmis ir pačiu savimi. Kyla klausimai - kodėl Tu bijai sulaužyti tą sieną? Kodėl?<br />
Atsakymas: man per daug patinka saugumo jausmas.. Ir šilumos. Suardžius tą sieną, pradės vėjai iš visų pasaulio šalių plaikstyti mano plaukus ir žvarbulys užvaldys mano kūną, o žmogaus, kuris mane sušildytų, nebus, nes visi aplinkui tik žmonės. Tau jie tik žmonės. Sunaikinai sieną, o baimė nors vieną iš tų žmonių paversti šilumos tiekėju - liko. Tai lyg savotiškas naudos ieškojimas. tačiau gyvenimas lyg ir pastatytas ant to, o gal <em>iš</em> to. Tai viena iš sudedamųjų gyvenimo dalių.<br />
Negalima dalinti gėrio bet kam ir šiaip sau. Žiūrėkime realybei į akis. Jei tai darysime, gėris praras savo paslaptis, savo prasmę, išbluks visos jo spalvos ir gyventi neverti asmenys užvaldys Tavo smegenis galutinai. Gėrį reikia duoti tiems žmonėms, kuriais pasitiki ir kurie nepasiliks to gerio tik sau.<br />
Ateik čia ir būk mano, nes tas gėrio perteklius gali sužlugdyti mane galutinai nespėjus dar prisirpti vyšniai sausio viduryje.<br />
<br />
Regis šio įrašo motyvai pasikartoja mano dienoraštyje.<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<iframe allowfullscreen='allowfullscreen' webkitallowfullscreen='webkitallowfullscreen' mozallowfullscreen='mozallowfullscreen' width='320' height='266' src='https://www.youtube.com/embed/AscPOozwYA8?feature=player_embedded' frameborder='0'></iframe></div>
<br />Unknownnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6933177674626524611.post-1739014390038780902012-11-27T21:39:00.002+02:002012-11-27T21:39:27.110+02:00Skauda.<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="http://data.whicdn.com/images/44470191/485113_301781199924091_1076741408_n_large.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" height="320" src="http://data.whicdn.com/images/44470191/485113_301781199924091_1076741408_n_large.jpg" width="299" /></a></div>
<br />
Tai va.<br />
Skauda. Skauda matyti žmonių nuleistas akis. Nors jie būna tokie simpatiški! Galbūt dėl to, jog tuomet matai juos. Tiesiog matai. Jau kelias dienas stebiu jį. Jis nuleides akis eina tik palei sienas. Regis, kalė, vardu gyvenimas, jam kažko pagailėjo, bet tas nepilnavertiškumas, ta juodoji skylė jame atrodo žavingai. Arba, arba ėjau namo kažkurią dieną. Šviesią dieną. Ir man skaudėjo. Skaudėjo tik matyti tą vyruką, kuris ėjo su nunešiotomis pirštinėmis. Jis ėjo už paskutinius centus nusipirkti tušinuką. Tušinuką tam, kad nusiėmęs savo daug ko patyrusias ir jautusias pirštinęs, galėtų užrašyti laišką. Ir jį išsiųsti savo dukteriai, kuri jau 20 metų negyvena su juo. O jis vis dar ją myli. Kai tuo tarpu, ji kažkur su savo "bestukėmis" "tūsinasi" patvoryje ir laukia vaikinukų.<br />
Kai turi fantazijos, laisvai gali susikurti pasauly tokį, koks Tau patinka. Tačiau net kai pats kuri su savo fantazija, yra tam tikros ribos. O man skauda, kai peržengiu ribas. Jau nuo pradinių klasių viena gera mokytoja man kalė į galvą, tiksliau ne man, o visai klasei - <u>viskam yra ribos. Viskas turi būti PROTO ribose</u>. Jei nepatinka ribos, išlavink savo protą ir ribos padidės.<br />
<br />
Aš vis galvoju, kaip yra žiauru bijoti gilaus ir ilgesnio kosėjimo. Aš to bijau pastarąjį mėnesį. Žmogus atsikosėt nori, nes paspringo besijuokdamas ir valgydamas neskanias, mikrobangų krosnimi pašildytas, mokyklos bandeles, jis juokiasi kosėdamas, o Tu žiūri į jį kupinomis baimės akimis, nes žiūrėdamas į jį, greituoju režimu įsivaizduoji, kaip jis miršta prieš pat Tavo akis, o Tu jam nesugebėjai padėti. TJis juokiasi, o Tau dingsta šypsena nuo veido ir Tavo ląstelių branduoliai verkia.<br />
Man skauda.<br />
O KAIP SKAUDA, kai klausaisi dainos į tai įliejęs visas savo smegenų ląsteles... IR JAI DUODI PRASMĘ. Ją sieji su kuo nors. Nesvarbu su kuo. Oh šventoji motinos pele! Skauda. Ir tuomet skauda kažką šalia širdies. To pagrindinio organo. Ne, jo neskauda. Skauda šalia. Tai lyg sielos drebėjimo epicentras netoli širdies, o Tu esi maaažas mažutėlis mažučiukas žmogeliukas, stovintis ant širdies jau taip itin nelygaus paviršiaus ir jauti tuos virpesius. Ir tuomet tam žmogeliukui skauda kūną. Nes tik jį jis turi. Siela sukėlė drebėjimą, o skauda kūną. Bet tokį skausmą neretai būna malonu kęsti.<br />
<br />
Aš tik noriu pasakyti... Žmogaus charakteris yra lyg tankus miškas. Stovi, žiūri į jį, matai 63 medžius, kurie nesislepia vienas už kito.. O tiems medžiams, kurie slepiasi už tų, kuriuos matai, skauda. Pasisuki - matai 64... Tačiau nesimato kitų. Ir taip sukinėdamasis vis vien nepamatysi visų medžių. Nesugebėsi suprasti, suvokti, pažinti ar pamatyti viso žmogaus charakterio. Ir jam skaudės. Nes žmogus nori, kad pamatytum būtent tą medį, kuris slepiasi už to, kuris tiesiai Tau prieš akis, o tuomet...tu pasisuki į visiškai priešingą pusę, ir nebematai jokio medžio. Žmogaus charakteris = tankus medžių miškas. Spygliuočių miškas.<br />
Ir visiems vienaip ar kitaip skauda.<br />
Tik atmink, kitą kartą, kai Tau skaudės, man tai rūpės lygiai tiek pat, kiek Tau rūpi, kai man skauda. Nerūpės.<br />
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<iframe allowfullscreen='allowfullscreen' webkitallowfullscreen='webkitallowfullscreen' mozallowfullscreen='mozallowfullscreen' width='320' height='266' src='https://www.youtube.com/embed/XN4M1dQLzUU?feature=player_embedded' frameborder='0'></iframe></div>
<br />Unknownnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6933177674626524611.post-58584368474630354752012-11-23T19:46:00.001+02:002012-11-23T19:46:05.804+02:00Ragana.<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="http://monstras.lt/uploads/posts/2012-11/day_21/monstras.lt_135348832510.jpeg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" height="300" src="http://monstras.lt/uploads/posts/2012-11/day_21/monstras.lt_135348832510.jpeg" width="400" /></a></div>
<br />
Niekada nemaniau, jog raudojimas toks panašus į miauksėjimą žmogaus balsu.<br />
Arba tai nebuvo miauksėjimas ir juo labiau rauda. Bet ta moteris sedėjo. Sedėjo prie miesto baseino-fontano. Ir ji kumštį prisidėjus prie burnos kalbėjo. Einant pas dantistę, aš girdėjau tik miauksėjimą iš jos lūpų. Tą minutę prakeikiau tamsų vakarą, nes nemačiau jos veido. O gal reikėjo keikti jos plaukus, kurie tą veidą uždengė ir džiaugtis tamsa, jog ji prideda savotiško įžulumo moteriai ir raganiškumo. Norėjau sustoti ir klausytis jos. JI čiut manęs neužverbavo. Mano smegenų. Kojos! Kojos leido mano smegenims likti laisvoms. Ačiū laikui, jog neužtrukau pas dantistę, ir jau po 7 minučių aš vėl ėjau pro tą moterį.<br />
Tada vėl. Vėl mano kojos man neleido. Jos išėjo sau. O smegenys norėjo likti. Nes ta moteris katino balsu miaukė - NEIŠEIK, OOOOUUU NEIŠEIK. Ten pamiauksėjo, pamiauksėjo. Bet ji mano smegenis įtikino neišeiti. Akis irgi. O kojų niekaip. Kojos nesujungtos su ausimis, štai kodėl.<br />
Nežinau, kaip apibūdinti ją. Ji blankioje šviesoje neatrodė normali moteriškė gedinti savo vyro. Ne. Ji atrodė apsėsta velnio. Bet kažkokio tokio moteršiko velnio. Raganos. Ir ji verkė balsu, ne ašaromis. Tyliai. Protarpiais. Šaukdama, jog neišeičiau.<br />
Ragana. Tik nežinau, kas didesnė, aš ar ji. Ji buvo maloni ragana. Man.<br />
Bet aš ragana. Ir ta šlykšti ragana, tiktais nemokanti naudotis savo kerais ir burtais. Tiesiog, esu priešika gražiems dalykams ir nekenčiu aplinkinių. Esu ragana. Nekęskit manęs. Aš nekenčiu Jūsų, Jūs nekenčiat manęs - šai ir įsigalėja lygybė pasaulyje! Lygybė pasaulyje gerai. Juokauju. Net ne.<br />
Noriu sutikti tą moterį ir pažiūrėti jai į akis. Net jei manosios išdegtų. Tuomet gal būčiau laimingesnė, nes galėčiau "žiūrėti" į visas puses ir į visų veidus, kai tuo tarpu tie visi kiti manęs bijotų. Iš tiesų juokinga, kai žmonės bijo šlykščių dalykų. Kartais ir aš juokinga būnu. Ne, aš būnu per dažnai juokinga.<br />
MANO MINTYS LAKSTO IŠ VIENO APSIKRITO KAMBARIO KAMPO Į KITĄ.<br />
Pastebėjot?<br />
Man reikia įkvėpimo. Paskaitau kelis savo senesnius įrašus blog'e, ir tikrai juos galiu vadinti šedevrais. Nes jei jau man skaitant SAVO įrašą, aš pagalvoju, kokios puikios mintys, o kaip žinia, aš sau esu labiausiai kritiška.. Tai tuomet įrašas vykęs. Net labai. Labai labai labai labai. Ir taip norisi parodyti visam pasauliui, lyg: ŽIŪRĖKIT, IR MOKYKITĖS TAIP, KAIP ŠVENTO RAŠTO MOKOSI KRIKŠČIONYS. Seniai man buvo pavykę išplauti kieno nors smegenis sėkmingai.<br />
Nuo rytojaus... Aš nepradedu nieko. Ne. Kuo daugiau pradžių - tuo geriau. O aš nieko naujo nemoku pradėti, nes viskas lyg kažkuriame Žemės kampelyje jau pradėta.<br />
Nekenčiu savęs.<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<iframe allowfullscreen='allowfullscreen' webkitallowfullscreen='webkitallowfullscreen' mozallowfullscreen='mozallowfullscreen' width='320' height='266' src='https://www.youtube.com/embed/bNbTC6xLVg0?feature=player_embedded' frameborder='0'></iframe></div>
<br />
<br />
<br />Unknownnoreply@blogger.com0tag:blogger.com,1999:blog-6933177674626524611.post-58808225966511515772012-11-18T20:18:00.001+02:002012-11-18T20:18:45.043+02:00Man garbė...<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="http://monstras.lt/uploads/posts/2012-11/day_13/monstras.lt_135281360011.jpeg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" height="130" src="http://monstras.lt/uploads/posts/2012-11/day_13/monstras.lt_135281360011.jpeg" width="400" /></a></div>
<br />
Sveika, brangi tauta! Ar tautiečiai... Tai vat. Vėl įkliuvau į žaidimą. Man garbė. <a href="http://rosystorm.blogspot.com/2012/11/blogger-tag.html">Šiame įraše</a> esu aš paminėta, ir toji lazdelė vėl mano rankose. Čia viskas tas pats, kaip ir <a href="http://mmerkurijuss.blogspot.com/2012/11/netiketumas.html">"Netikėtumo"</a> įraše. Tad taisyklės tos pačios, tik dar papildomi keli faktai apie mane ir atsakymai...<br />
<br />
Taigi, dar veinoulika faktų apie mane (DABAR PRISIMINIAU,KODĖL NEMĖGSTU FAKTŲ APIE ŽMONES):<br />
<ul>
<li><div>
Mėgstu keliauti. Nesvarbu koks kelionės tikslas, labai mėgaujuosi pačia kelione (nesvarbu - dviračiu ar autobusu). Svarbu, kad būtų ilga kelionė.</div>
</li>
<li><div>
Esu protinga. Kol nepakviečia prie lentos pati mokytoja ar pats visagalis gyvenimas.</div>
</li>
<li>Nešioju akinius. IR NĖ VIENAS MANĘS NEDRĮSO ĮŽEIDINĖTI, jog esu "ačkarikė". Nors galėtų pabandyti... </li>
<li>Man nėra nė vienas žmogus pasakęs, jog manęs nemėgsta. Realybėje. Nežinau kodėl, nors tikrai yra žmonių, kurie manęs nemėgsta.</li>
<li>Susitikus su nauju žmogumi realybėje, mano pirmas sakinys po pasisveikinimo ir apsikabinimo būna toks, kokia pirmoji mintis šauna į galvą tik jį pamačius (aš tą mintį pasakau garsiai). Kažkas panašaus būna - OHO, O TU TIKRAI AUKŠTA. Arba - MANIAU TU AUKŠTESNIS. Arba - WOW, KOKIA TU GRAŽI. Muahaha.</li>
<li>Mėgstu sakyti komplimentus. Apgalvotus komplimentus. Nors neretai tai būna nepanašu į komplimentą.</li>
<li>Virtuvėje aš neprimenu "moters". Neduokit man daryti valgyt, nes geriausiai, ką galėsiu padaryti, tai uždėti liesą gabalą dešros ant riekės duonos. Juokauju, bet panašiai ir būtų...</li>
<li>Nemėgstu barnių ir pykčių. Tačiau man sekasi juos greitai sustabdyti ir nuraminti abi puses. Žodžiu, Motina Teresė aš. (ftw, kas per...)</li>
<li>Man įdomiau žiūrėti veiksmo filmus ar trilerius, nei kokius romantinius filmus. Tad su sese visada žiūriu filmą, jei jau pasiūlo kokį pažiūrėti jos kriminalistikos dėstytojas.</li>
<li>Jei žmogus kosėja, aš visada bijau, kad jis numirs. Visada. Jei tik išgirstu ką nors kosėjant, visada galvoju,kad jis numirs paspringęs. :/</li>
<li>Myliu naktinius pasivaikščiojimus.</li>
</ul>
HOHO. Kaip įdomu... Tokių žmonių pakampėmis po 5 gali rasti.<br />
Dabar mano atsakymai į tuos klausimus, kuriuos uždavė žmogus, užtaginęs mane savo blog'ę....<br />
<br />
1. mėgstamiausia daina šiuo metu? >> <a href="http://www.youtube.com/watch?v=gtOV7bp-gys">Va šita</a>. Lol.<br />2. kam turi silpnybę? >> Guminukams, citrinoms, apkabinimams ir juokui.<br />3. ką darant jauti adrenaliną kraujyje? >> Stebint lenktynes ir pačiai greitai važiuojant (dviračiu/automobiliu). Ir dar žaidžiant kokius stalo žaidimus, kai iš ko nors lažiniesi tuo metu.<br />4. įsimintiniausias 2012 vasaros įvykis? >> Kelionė į Panevėžį.<br />5. kaip sugalvojai pradėti blogg'int? >> Norėjau skleisti savo tikėjimą internete. Juokauju. Norėjau kažko, pati nepamenu ko, nes šis blog'as yra antras, o jį turiu jau ilgai, o prieš tai turėjau irgi blog'ą, kurį taip pat ilgai laikiau, tad visiškai nepamenu, nuo ko pradėjau blog'inti.<br />6. kas tau skaniausiai kvepia? >> natūrali arbata ir miškas.<br />7. filmas, kuris visada primins tau vaikystę? >> Zebriukas dryžius?<br />8. kuo užsiimti norėtum baigus mokyklą? (ką studijuoti, dirbti) >> Kuo nors, kuo galėčiau knisti kitiems žmonėms protus. Į politiką nenoriu. Kokia socialogija ar psichologija. Bet psichologija man neišeis, nes su biologija susipykus esu.<br />9. kvailiausias sapnas, kurį esi sapnavusi? >> Tokių daug.. Ir tie kvaili sapnai per daug iškrypę, kad galėčiau juos pasakyti.<br />10. dažnai nutinka deja vu? >> Ne.<br />11. jei turėtum galimybę gyventi bet kokiame amžiuje iki 21-ojo, kuriame gyventum, ir kodėl? >> 20-ame. Arba 18-ame. Dėl muzikos ir aukšto kultūros lygio. <(^~^)><br />
<br />
Klausimų neduosiu, nieko netaginsiu, nes viskas yra "Netikėtumo" įraše, kaip ir minėjau.<br />
Aš vis dar Jus myliu ir iki kito pasimatymo. Sekmės ateinančią savaitę. <br />
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<iframe allowfullscreen='allowfullscreen' webkitallowfullscreen='webkitallowfullscreen' mozallowfullscreen='mozallowfullscreen' width='320' height='266' src='https://www.youtube.com/embed/C6jz1hewTzA?feature=player_embedded' frameborder='0'></iframe></div>
<br />
<ul>
</ul>
Unknownnoreply@blogger.com2tag:blogger.com,1999:blog-6933177674626524611.post-8686417258125310642012-11-16T23:46:00.000+02:002012-11-16T23:46:05.456+02:00Viskas yra paprasta vaidyba.<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="http://monstras.lt/uploads/posts/2012-11/day_13/monstras.lt_13528135978.jpeg" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" height="223" src="http://monstras.lt/uploads/posts/2012-11/day_13/monstras.lt_13528135978.jpeg" width="400" /></a></div>
<br />
<br />
Gyvenimas žaidimas? Mažiems vaikams nebent.<br />
O šiaip - viskas yra paprasčiausias vaidinimas, kurio pagrindinis personažas esi pats Tu. Ir taip su kiekvienu iš mūsų, kiekvienas yra savo pjesės pagrindinis personažas/veikėjas/aktorius. Ir aplink esantiems žmonėms, tik Tu pats gali suteikti antraeilius vaidmenis. Na, žinome, nepamirškime, jog tas vaidinimas negali būti tik toks, kuriame yra VIENAS pagrindinis vaidmuo. Jie yra du. Tačiau tas antrasis aktorius, kurio yra taip pat vienodai svarbus vaidmuo, kaip ir Taviškis, tame spektaklyje pasirodo ne laiku. Jis nesilaiko Tavo nurodyto tvarkaraščio, kada įžengti į sceną. Jis ilgą laiką nepasirodo, dar ilgesnį laiką stovi užkulsiuose, ir visai netikėtai išeina į sceną vaidinti kartu su Tavimi.<br />
Kai jis atsiranda, turi suprasti, jog ir jis yra režisierius, ir jis turi tokį pat svarbų vaidmenį scenoje, kaip ir Tu. Meilė. Tad tenka toliau vaidinimą tęsti sujungus abiejų režisierių mintis. O čia yra didelis uždavinys, nes scena lyg ir tokio pat dydžio, tačiau aktorių padidėja.<br />
Nepaisant visko, reikia nepamiršti, jog TU duodi visiems vaidmenis. Ir bet kokio vaidmens negali suteikti bet kam. Nes su tuo vaidmeniu tas žmogus Tavo pjesėje vaidins ilgai... Kol nenuspręsi jo paaukštinti ar atleisti ir išmesti iš pjesės. Tu vis perstatinėji savo vaidinimą. Esi pats režisierius. Ir pats esi vienas iš dviejų pagrindinių aktorių. Tad perstatinėjant vaidinimą, turi nepamiršti pats vaidinti nepriekaištingai. Juk Tavo vaidinimą žiūri visi kiti, kurie nevaidina kartu su tavimi, tačiau norėtų... Ir dar tie, kurių gyvenimuose, t.y vaidinimuose Tu atlieki visai neprasto veikėjo vaidmenį, tačiau tas žmogus nėra tokioje pačioje pozicijoje Tavo vaidinime. JO TAVO VAIDINIME NET NĖRA. Tad jis žiūri į Tavo vaidinimą iš šono salės. Ir Tu jo nepastebi. Ir jam skauda. Ir Tu vis perstatinėji savo pjesę.<br />
Viena iš bėdų ta, kad nė vienas iš režisierių, nevaldo laiko taip, kaip valdo savo pjesę. Tad Tu nespėji. Tu arba tuo metu rūpiniesi kitų personažų vaidyba, arba rūpiniesi savo vaidyba, arba rūpiniesi žiūrovais. Tu į visas puses negali sužiūrėti vienu metu ir viską išspręsti, nes turi tik dvi akis ir vienerias semegenis. Todėl šiaip ar taip, kažkurią dalį savo vaidinimo Tu praleisi. Ir kiekvieną kartą Tau praleidžiant kažką svarbaus, kol būni susikoncentravęs ne ties tuo, kuo reikėtų, Tu nudegi.<br />
Apskritai, kodėl aš taip pavadinau gyvenimą? Nes mes per dažnai meluojam patys sau. Mes, "tikrieji" mes, esame tik savo viduje. Išorėje? Jau vien "draugo","pažįstamo","mokinio","paprasto praeivio" "dukros/sūnaus" kaukės mus padaro netikrais. Ir tik nulipdami nuo scenos( kas vyksta laabai retai) mes esame mes. Verki? Tikrai verki? Nuoširdžiai verki? Šaunu. Bet tikriausiai Tavo ašaros bėga per "dukros/sūnaus" ar "pažįstamo" kaukę. Tau skauda? Priklausomai nuo to, kiek žmonių žiūri Tavo vaidinimą.<br />
Dar viena iš bėdų, jog mes visi esame režisieriai. Labai gerai, jei sugebi išbūti visą savo vaidinimo laiką savo poste. NIEKADA, NĖ MINUTEI, NET SEKUNDEI NEPERDUOK SAVO PAREGŲ KITAM. Kiekvienas mes kuriam savo vaidinimus, ir kiekvienas iš mūsų esame režisierius SAVO vaidinimo. Bėda ta, kad atsiranda kartais režisierius, kuris veržte veržiasi į Tavo sceną norintis užimti Tavo pagrindinio vaidmens vietą. Ir tada jis Tau trugdo. Tad turi šalto proto jį kažkaip panaikinti nuo scenos nesutrugdžius vaidinimo.<br />
<br />
Kaip manai, ką parašytų žiūrovai Tau pažiūrėję Tavo vaidinimo ištrauką "atsiliepimų knygoje"?<br />
<br />
P.S. Maniškėje vaidyboje dabar yra ryškių emocijų stygius.<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<iframe allowfullscreen='allowfullscreen' webkitallowfullscreen='webkitallowfullscreen' mozallowfullscreen='mozallowfullscreen' width='320' height='266' src='https://www.youtube.com/embed/ZYlXD5nS35U?feature=player_embedded' frameborder='0'></iframe></div>
<br />Unknownnoreply@blogger.com1tag:blogger.com,1999:blog-6933177674626524611.post-23751189864407438982012-11-09T16:53:00.004+02:002012-11-09T16:53:57.288+02:00Netikėtumas.<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<a href="http://data.whicdn.com/images/41483092/tumblr_m8mniolt5q1rclg9jo1_500_large.gif" imageanchor="1" style="margin-left: 1em; margin-right: 1em;"><img border="0" height="160" src="http://data.whicdn.com/images/41483092/tumblr_m8mniolt5q1rclg9jo1_500_large.gif" width="320" /></a></div>
Labaš. Pasiteiraučiau, kaip laikaisi, ar vis dar šypsaisi, kas Tave neramina, kad toji šypsena nesirodo Tavo veide, bet ar verta? Žinoma, kad ne.<br />
Tad eikime prie reikalo. Pastebėjau jog staiga pakilo mano blog'o peržvalgų skaičius. Pažiūrėjau srauto šaltinius. Atradau <a href="http://kkodran.blogspot.com/2012/11/pareiga-saukia_8.html">šį įrašą</a>. Pas protingą, o gal įdomų (o gal ir tokį ir tokį) žmogų tinklaraštyje. Pasižiūrėjau įrašą. Perskaičiau. Ir buvau įtraukta į žaidimą. O juk yra sakoma - duoda - imk, muša - bėk. tai man kadangi perdavė lazdelę estafetės, turiu imti. Pradėkime žaidimą.<br />
<br />
Taisyklės:<br />
1.Kiekvienas pažymėtas žmogus turi parašyti 11 faktų apie save. <i>Įmanomas dalykas.</i><br />
2.Jie turi atsakyti į 11 klausimų kuriuos uždavė tave pažymėjęs draugas blogo rašytojas. <i>Klausimai. Klausimai everywhere. Jei ne FS, tai ask'as. Jei ne ask'as, tai čia. Nu nieko. Misija įmanoma.</i><br />
3.Reikia sugalvoti 11 klausimų kitiems, tavo pažymėtiems draugams blogų rašytojams.<i> Iš anksto apgailėstauju dėl savo keistų klausimų.</i><br />
4. Jie turi pažymėti 11 blogų rašytojų kurie turi mažiau nei 200 sekėjų. <i>O Dieve (Alache/Buda), ko tiek daug? Padėsit man surasti <u>net</u></i><i> </i><i>11 gerų tinklaraščių rašytojų? Nes bet kam to duoti nesinori.</i><br />
5. Pažymėti draugai - blogų rašytojai turi būti perspėti. <i>Kaip pasakysi, o mano Lorde.</i><br />
6. Negalima žymėti atgal, t.y. žmogaus, kuris pažymėjo tave. <i>Nu okay.</i><br />
<i><br /></i>
Šį kartą nelaužau taisyklių, tad štai ir "atsakymai":<i><br /></i><br />
<div style="text-align: center;">
<strong>1.</strong> </div>
Veinouliką foktų opie muony:<br />
<ul>
<li><div>
Myliu lietų. Tikrai tikrai. Nuo jo nesislepiu po skėčiu. Ir tai man nė kiek netrukdo.</div>
</li>
<li><div>
Labai branginu savo draugus. Tuos kelis. Jie patys geriausi. Rimtai rimtai. Kitokių man ir nereikia.</div>
</li>
<li>Esu melomanė. Atsikeliu su muzika, keliauju į mokyklą su muzika, per pamokas (kaikurias) sėdžiu su muzika, einu namo su muzika, darau namų darbus ir naudojuosi kompiuteriu su muzika, maudausi su muzika, užmiegu su muzika. Tad netekus ausinių, tai yra mano viena didžiausių katastrofų.</li>
<li>Mėgstu giliai pamąstyti. Daugelis tai pastebėjo. Tačiau nervina, jei aplinkiniai į paprastus dalykus žvelgia per kažkokią sulaužytą prizmę ir patys sau viską apsunkina.</li>
<li>Lankau gitaros burelį ne dėl to, jog tikiuosi kadanors išmokti gražiai groti, bet vien dėl to, jog palaikyčiau draugei kompaniją, plius ir pati ką nors išmokt ketinu per tą laiką.</li>
<li>Matematiką myliu nuo pirmos klasės. Ją vis dar myliu, nors nesuprantu. Ar bent jau mažiau suprantu.</li>
<li>Mėgstu rašyti. Todėl laiškai neatsiejama mano laisvalaikio dalis. </li>
<li>"Fainiausia" būnu, kai esu su savo vyresne seserimi Gintare. Daug juoko, veido raumenų skausmas, ašaros - visada tai atstitinka būnant su ja. Tad visų šių dalykų man reikia profilaktiškai bent kartą per savaitę. Jų negavus, galiu ką nors sumušti :/</li>
<li>Esu principinga. </li>
<li>Labai noriu turėti savo asmeninę "mini" biblioteką, tačiau esu išsiugdžiusi nemažą tingynuką knygų skaityme.</li>
<li>Esu didesnė klausytoja, ne kalbėtoja. </li>
</ul>
Pirmoji dalis šiaip ne taip įveikta. Judam toliau. Atsineškit sau kokios arbatos ar skanėstų kokių.<br />
<div style="text-align: center;">
<strong>2.</strong></div>
<b> I. Kokia tavo mėgiamiausia kalba ir kodėl?</b> <i>></i> Lietuvių, nes ji graži, ja laisvai galiu kalbėti, rašyti, mąstyti ir bendrauti. Ji yra gimtoji ir šiaip, lietuviškai ištarti žodžiai gražiausi. Juk gimiau ir augau su lietuviškais žodžiais ausyse.<br />
<b>II. Ar mėgsti galvoti apie... keistus dalykus?</b> <i>></i> Tai vieni mano mėgstamiausių dalykų, kuriuos mėgstu apmąstyti. neretai tenka pasipurtyti, kad <u>tokių</u> keistenybių atsikratyčiau, nes jos neretai peržengia visas keistumo ribas.<br />
<b>III. Koks aktorius(-ė) pirmiausia atsiranda galvoje, kai išgirsti žodį "aktorius"? </b><i>> </i>Johnny Depp ir Matt LeBlanc. Jie abu.<br />
<b>IV. Kas tavyje labiausiai pasikeis po 3 metų? </b><i>> </i>Manau, jog išvaizda. O mąstymas, pasaulėžiūra vienaip ar kitaip kiekvieną minutę kinta.<br />
<b>V. Kurti muziką ar klausytis muzikos? </b><i>> </i>Man, asmeniškai, klausytis. Nors jei pagal sugebėjimus, tai kurti. Eh, viena iš mano svajonių yra išmokti groti gitara ir sugroti <a href="http://www.youtube.com/watch?v=Orv_F2HV4gk">Tracy Chapman - Fast Car</a> dainą draugui/draugei pritariant balsu.<br />
<b>VI. Ar internetas yra gerai? Kodėl? </b><i>> </i>Šiaip, internetas yra gėrio ir blogio tvirtovė. Tad teigti, jog jis yra tik "geraS" arba tik "blogas" - neįmanoma ir net negalima. Griežtai. Bet jis yra geras, žiūrint iš vienos lazdos galo pusės. Nes jo dėka gali susisiekti su užsienyje gyvenančiais giminaičiais ar draugais; jo dėka pusė Lietuvos moksleivių padaro namų darbus. Kita pusė tingi. Jo dėka galima susirasti draugų (jo dėka susiradau <u>net</u> 2 draugus!); šiaip gali prastūmti laiką iki kažko, arba gali plėsti savo akiratį skaitydamas įvairų stuff... Ir jis labai dažnai padeda gerai pasijuokti. Na, bent jau užveda ant kelio, duoda pradžią, o toliau ir be jo galiu pasijuokti. MUZIKA. Va, dar didelis interneto pliusas yra muzika... <3<br />
<b>VII. Kokie yra geri filmai?</b><i><b> </b>> </i>Tie, kuriuos pažiūrėjus, tavyje palieka kažkokią žymę. Arba po jo turi nubraukti ne vieną juoko ašarą.<br />
<b>VIII. Ar tavo požiūris (į ką nors) dažnai keičiasi? </b><i>> </i>Ne. Na, jis keičiasi, bet ne kardinaliai.<br />
<b>IX. Ar skaitai periodiką? Kokią? </b><i>></i><b> </b>Nežinau žodžio "periodika" reikšmės, ir nemeluosiu, jog esu protinga, tad to žodžio neieškosiu internete. Ta prasme, nežinau jo reikšmės (dabar), tad ir neatsakysiu, bet įdomumo dėlei po įrašo pasitikrinsiu jo reikšmę.<br />
<b>X. Kokia tavo nuomonė apie ekologiją? </b><i>> </i>Teigiama. Kelis kartus dešimtoje klasėję buvau apgalvojus tokį variantą, jog net ta kryptimi norėčiau sieti ateitį (biologija, chemija), bet tai buvo tik kelių savaičių apmąstymai. Šiaip, ekologija yra toks dalykas, kuriam reikėtų daugiau dėmesio skirti.<br />
<b>XI. Ar įvyks trečias pasaulinis karas? Kodėl? </b><i>></i> Iš vienos pusės tai jis jau vyksta. Slaptai. Nu bet jei taip ryškiai, kaip pirmiji pasauliniai karai, tai įvyks. Nežinau būtent dėl ko, nė nenumanau, bet gal dėl kokių išteklių (naftos, gėlo vandens).<br />
<div style="text-align: center;">
<strong>3.</strong></div>
Klausimėliai klausimai: 1. Nuo ko esi priklausoma/a?<br />
2. Su kuo paskutinį kartą taip atvirai pakalbėjai? Kokia buvo pagrindinė mintis to pokalbio?<br />
3. Ar daug dar nežinai apie save?<br />
4. Kas šiuo metu yra nevertingai išreklamuota, koks daiktas?<br />
5. Ką pajunti, kaip apsikabini Tau brangų žmogų?<br />
6. Kas Tau yra muzika?<br />
7. Kaip galima pajusti saldumą nieko saldaus neturint burnoje?<br />
8. Ką apibūdinti Tau yra sunkiausia?<br />
9. Parašyk minį "žinutę" žmogui, kurio Tau dabar trūksta ir norėtum, kad jis būtų šalia. Gali neatskleisti, kas tai per žmogus.<br />
10. Ką manai apie mūsų švietimo reformas Lietuvoje?<br />
11. Kas Tau padeda atitrūkti nuo Žemės gyvenimo?<br />
<div style="text-align: center;">
<strong>4.</strong> </div>
Šitie žmogeliukai turi mažiau nei 200 sekėjų (o vargeli, tiek sekėjų turi tik išpopinti mergaičių blogai apie madą, lūpų dažus ir nagų lakus): <a href="http://kkodran.blogspot.com/">Šitas</a>,<a href="http://actorugstismislijakad.blogspot.com/">šitas</a>,<a href="http://intoindigo.blogspot.com/">šitas</a>,<a href="http://kaciolakis.blogspot.com/">šitas(!)</a>,<a href="http://veidumuziejus.blogspot.com/">šitas</a>,<a href="http://umbra-dei.blogspot.com/">šitas</a>,<a href="http://pirli-tirli.blogspot.com/">šitas</a>,<a href="http://lasolitudinedeimi.blogspot.com/">šitas(!)</a>,<a href="http://pajausktyla.blogspot.com/">šitas</a>,<a href="http://tenkurstaugiavilkolakiai.blogspot.com/">šitas</a> ir <a href="http://vienaragiss.blogspot.com/">šitas(!)</a>. Va, kokia gera aš mergaitė.<br />
<div style="text-align: center;">
<strong>5.</strong> </div>
Aš pasistengsiu perspėti, bet vargu ar pavyks. Negerai yra versti žmogų daryti to, ko jis nenori. Tad jei nors vienas iš tų žmonių (vieną priversiu, ką jau čia su ta estafete padarysi) paims mano lazdelę, būsiu dėkinga.<br />
<br />
Aš Jus myliu. Skanaus ir iki greito (tikiuosi).<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<iframe allowfullscreen='allowfullscreen' webkitallowfullscreen='webkitallowfullscreen' mozallowfullscreen='mozallowfullscreen' width='320' height='266' src='https://www.youtube.com/embed/MJrIae6RbJ8?feature=player_embedded' frameborder='0'></iframe></div>
<br />
<br />Unknownnoreply@blogger.com3tag:blogger.com,1999:blog-6933177674626524611.post-15474056076722979262012-11-05T17:03:00.001+02:002012-11-05T18:26:23.332+02:00Susideginkit.<table align="center" cellpadding="0" cellspacing="0" class="tr-caption-container" style="margin-left: auto; margin-right: auto; text-align: center;"><tbody>
<tr><td style="text-align: center;"><a href="http://data.whicdn.com/images/41975673/553939_4091771368927_395688694_n_large.jpg" imageanchor="1" style="margin-left: auto; margin-right: auto;"><img border="0" height="254" src="http://data.whicdn.com/images/41975673/553939_4091771368927_395688694_n_large.jpg" width="320" /></a></td></tr>
<tr><td class="tr-caption" style="text-align: center;">Juokinga, jog tie patys žodžiai buvo užrašyti ant 2Pac'o nuotraukos, ir autorius buvo 2pac'as... Kad ir kieno šie žodžiai, jie - geri.</td></tr>
</tbody></table>
Užmigau šiandien. Kažkur po 3h ryto. Galiu garantuoti ir duoti ranką nukirsti, jog užmigau su šypsena. Atsikėliau šiandien. 07:05. Jaučiausi tik gerai nusnūdus. Ačiū sau, jog man to pakako ištverti mokyklą. Muzikos grotuvas pakrautas, einam į mokyklą. Jėga. Stovim su drauge laukiam josios draugės. Ji vėluoja. Nekenčiu vėluojančių žmonių, ypač tų, kurie šiaip man nepatinka. Velniop. Einam į mokyklą. Taip, Juste, pasijuok, tark porą bendrų frazių, apsimesk kaip klausaisi. O iš tiesų dainuoju galvoje - <a href="http://www.youtube.com/watch?v=-hdqJ2QtpE4">Baby don't cry, I hope you got your head up</a>! Jėga.<br />
Tik žengus pro mokyklos duris, labai linksma gaidele, kupina kažko, nesvarbu ko, svarbu jog kupina, pradėjau visus smergti. Tas kolidorius iki rūbinės buvo per daug ilgas, jog galėčiau tylėt galvoje, tad su lyg kiekvienu žingsniu visus smerkiau, rėkiau, kaip jų nekenčiu ir tiesiog kiekvienam iš eilės siūliau susideginti:<br />
-Ej, Tu, Tavo veido nematau, bet nesvarbu, susidegink! Ko žiūri? Ėj, Tu fainas, bet vis vien, nekenčiu Tavęs! o Tu?! Riškis savo suknistą šlapią batą (muahaha), o poto eik ir susidegink! Visi Jūs! Susideginkit, vardan mano gerovės....<br />
Ir visa tai galvoje. Kaip miela ir malonu.<br />
Sėdžiu informatikoje. Jungtis kompiuterį. Priklausomybė nuo kompiuterio per tą pamoką tik auga, nors ir dirbi... Tvarkyk dokumentus, kopijuok informaciją, COPY-PASTE (o paskui klykia ant mūsų, jog nesugebame padaryti gerų referatų/skaidrių, nes tik viską kopijuojame ir įklijuojame iš Vikipedijos...), įkelk paveiksliukų... Hell yeah, dingo internetas. Taip ir norėjosi tarti ADIOS BITCHIACHIOS ir išeiti iš kabineto. Bet ne, davė kitą kompiuterį. Kompiuteriai nervina. AUČ, mano akys... Ar jau panaikinau hiperlinką?<br />
Lėtu žingsniu, einam iki anglų kabineto... O ji batų vis dar nepasikeitus... Nemyli Ji manęs.. Laiko kaip už mandavoškę.<br />
Jėga, galėsiu bent per kūno kultūrą išsikrauti su muzika ausyse (nuostabus jausmas). Svajuko dramblionė. LYJA! Taip norėjosi išbėgti į lauką ir tiesiog bėgti, kad nebetektų nieko jausti, dėl nieko gailėtis, o ir kitų gyvybę pasaugojus nesiūlyti susideginti. Tiek jau to. Bėgi salėje, baidaisi krepšinio kamuolių it kokio degtuko kaip žydas ir tiesiog...<br />
Matematika, lietuvių, biologija. Stebiuosi, kaip per tas pamokas neužmigau. Jaučiu, tiksliau, žinau, jog buvo minčių įvairiausių. Apie viską. Ir beveik visų likimus nulėmiau savo fantazijose (kam vis dar linkėjau susideginti, kam tiesiog... Gero saldainio, tiksliau, skanaus...). Bet aš šypsojausi! Šypsojausi prisiminus šypseną. Ir akis. Ir žodžius. Keista, jog nesigailėjau šiandien dėl nieko. Jėga. Ar ir Tu jauti tą jėgą, plūstančia iš Tavo pačio sielos gelmių?<br />
Einu namo... Lietus! Gal jis nuplaus mano norą visus sudegint? Nee... Bet kodėl visi stovi prie stogeliu? Štai jųjų meilė lietui.. O aš jį myliu. Lietaus lašai tik šiek tiek sulieja vaizdą žiūrint pro akinių stiklą, bet šiaip linksma ir miela... Jis atgaivino. Šaltas lietus visada atgaivina. Gaila, kad jis buvo negausus. Ir ėjau namo be muzikos. Teko pasinerti į prisiminimus. Ir vėl ėjau su šypsena :) Tik nesupratau, kodėl tas vyras pasižiūrėjo keistu žvilgsniu į mane.. Nejau jis nematęs natūralios šypsenos? Arba gyvenimas ją iš jo atėmė... Bet šypsena toks dalykas, jog gali susigražinti ją net jei kas nors ją pavogia. Reikia tik rasti tinkamą būdą susigražinti tą šypseną.<br />
Aš nežinau kodėl, nežinau kokiu tikslu (lyg žinočiau kitų savo įrašų tikslą...), bet norėjau tai parašyti dabar. Apie tą vietą, kurioje praleidžia kone kiekvienas paauglys pusę savo laiko (kai kurie mažiau).<br />
Planuoju įrašą su keliais įdomiai faktais apie save.... Renku faktus (čia kaip koks tyrimas), tačiau jie tikrai bus publikuojami tik kai įsisitkinsiu, jog verta. Jei pasirodys, jog nebus verta, jie liks pas mane. :) Ačiū už supratingumą.<br />
<br />
Rimtai, nejaugi mane vieną nervina kalbėti apie kitų gyvenimus? Rimtai užkniso. Erzina. Kiek galima...Kol kalbi apie svetimus, nepamatai, kaip keičiasi Taviškis.. Ir praleidi daug gerų galimybių, nes kol esi nusisukęs ir plepi apie kitus, taviškis laiko ištiestose rankose į Tave tobulą gyvenimo pasiūlymą, o Tu jo nepamatai, ir atsisuki tik tuomet, kai šis nuleidžia rankas... Absurdiška situaciją. Ir kaltinam gyvenimą dėl to. Bet juk gyvenimas irgi ne geležinis.<br />
<br />
P.S. SUGEDO MANO AUSINĖS, atkreipėt dėmesį? Ausys mano dabar verkia... Reikės eiti padirbti į stotį, jog nusispirkčiau ausines. Už kiek parduoda čigonai cigaretes? Prastūmus su jais(įsibrovus į jų gaują) tris pakelius cigarečių - uždirbčiau tiek, kad įpirkčiau ausines? :)<br />
P.S.S. dabar einu pažiūrėti kokių gerų video, kad praskaidrinti nuotaiką. Nes tuojaus pradėsiu visiems siūlyti susidegint antrą kartą.<br />
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<iframe allowfullscreen='allowfullscreen' webkitallowfullscreen='webkitallowfullscreen' mozallowfullscreen='mozallowfullscreen' width='320' height='266' src='https://www.youtube.com/embed/CHio4lLOhKc?feature=player_embedded' frameborder='0'></iframe></div>
<br />Unknownnoreply@blogger.com1tag:blogger.com,1999:blog-6933177674626524611.post-45526260556941316002012-10-25T22:09:00.001+03:002012-10-28T14:39:24.920+02:00Pamirškime į priekį, pamirškime atgal.Bet nu bet nu bet rimtai.<br />
Praeities mes neturime. Mes ją galime tik prisiminti ir ją prisiminus nusišypsoti. Mes negalime jos vertinti, galime vertinti tik įgytą patirtį praeityje. Vertinti praeities irgi negalime, nes kas iš to? Jei vertinsi praeitį, pamirši, jog gyveni <i>dabar</i> ir nepamatysi, kas vyksta aplink Tave <i>dabar</i>.<br />
<i>Dabar</i> reikia vertini labai. Ir branginti. Ir nepaleisti. Nes dabar yra dabar,<i> dabar</i> Tu turi ir <i>dabar</i> Tu gyveni. Tu negyveni vakar, Tu negyveni rytoj. Tu gyveni dabar. Nebent dar galima gyventi rytojumi (laukti rytojaus kažkokio super epic įvykio). Dabar Tu gali padaryti viską. Tai vienas ryškiausių <i>dabar</i> bruožas.<br />
Ateities... Ateitis yra tai, kas tikrai bus. Bet tikrai nebus taip, kaip Tu įsivaizduoji. Ateitis lyg neišsipildžiusi Tavo fantazija. Žinoma, būna, kad atsitinka kažkas, ką įsivaizdavai, bet tikrai Tavo fantazija nebūna atkartota taškas į tašką, pikselis į pikselį tiksliai. Nes tiesiog. Bet tai ir nekelia jokių problemų. Žodžiu, nėra ir ko vertinti ar branginti jos.<br />
Bėda ta, kad žmonės per dažnai užsilieka praeityje, arba gyvena ateitimi, nevertindami ir negyvendami dabar. IR TAI SUX. Tokie žmonės mane nervina... Erzina ir psichiškai veikia... <a href="http://www.youtube.com/watch?v=hBSQN8X0zTg" target="_blank">DABAR ARBA NIEKADA</a>.<br />
<br />
Dabar susimąsčiau, jog mane daug kas knisa, erzina ir šiaip, nervina. Dabar. Ir aš to bijau. Bijau, kad nepasakyčiau kažko negero tam, kas to neturėtų išgirsti. Arba turėtų išgirsti, bet tikrai ne taip supras, nemokės to priimti ir prarasiu vieną žmogų ar bent jau jo pasitikėjimą.<br />
<br />
Arba, arba geras toks dalykėlis *nusišypso*. Ką tik supratau. Kai skirtumėlis ant mūsų svieto, huh? Mano vienas bendraklasis prieš porą savaičių sulaukė 18 metų. Jis jau galėjo balsuoti, prisidėti prie Lietuvos ateities kūrimo, dalyvauti Lietuvos gyvenime. O man tik šešiooolika metelių. Dar du liesi metai iki tokio pasiekimo (na, pusontrų, vateva). Prisimenu, kaip džiaugėsi mano sesuo pagaliau galinti balsuoti. *nusišypso*<br />
<br />
Rašau dabar bet ką ir bet kada. Kas vyksta? Žmonės aplink tokie papilkėję, kad nebesugalvoju jokios temos. Visi tokie apšlifuoti, nerandu kabliuko, už kurio užsikabintų mano smegenų megztas megztukas, kad galėčiau į tai atkreipti dėmesį ir pagaliau mano galvoje sužibėtų gerų minčių kibirkštėlė. Ir aš esu viso to dalis. Tačiau kaltinti kitus dėl savų bėdų yra per daug menka ir žema. Tad kaltinu save. Jog nebežinau iš kurios pusės pažiūrėti į vieną ar kitą dalyką.<br />
<br />
P.S. Viskas atrodo taip, kaip nori, jog atrodytų.<br />
<br />
<div class="separator" style="clear: both; text-align: center;">
<iframe allowfullscreen='allowfullscreen' webkitallowfullscreen='webkitallowfullscreen' mozallowfullscreen='mozallowfullscreen' width='320' height='266' src='https://www.youtube.com/embed/UWcfibMW6Fc?feature=player_embedded' frameborder='0'></iframe></div>
<br />Unknownnoreply@blogger.com0