Sakykite bai bai Merkurijui.
Mes reinkarnuojamės į tiesioginį šūvį.
Vis dar ta pati tiesiognu, tik Kosmoso mergaitės slapyvardžiu.
Mylėkit, nekęskit, nušaukit, bet aš vis vien peiksiu aplinkinius ir vėliau suprasiu, kad peikiu save.
Iki kiek gali pakilti žmogaus reikšmė skalėje, pavadinimu "Žmogaus reikšmė Tavo gyvenime", vos per vienerius metus? Stovėjau nugara į langą, kai tuo metu į jį sklido patys tyriausi, ryškiausi ir vėjo nesugadinti saulės spinduliai. Jie grojo žmogui negirdimą muziką, tačiau laisvai matomą akimis. Muzika trenkėsį į mane, o iš manęs išlindo tik muzikos juodoji pusė. Šešėlis tylėjo, vaidino mane, tipo - žiūrėk, ar tokį savo šešėlį nori matyti skaisčią ir tuščią vasaros dieną? O aš nusišypsau jam, o šis staiga nieko nedaro. Galvojau - ką aš daryčiau be jo?
Ką aš daryčiau be tų žmonių, kurie man dabar reikalingi kaip eglei spygliai?
Kai stebėjau jį, nemaniau, kad po metų - jis bus man reikalingas taip, kaip mėnuliui reikia saulės.
Nemaniau, kad jis bus tas va toks.
Kai mačiau ją, galvojau - eh, įdomi, bet ne man.
Dabar ji mano vienintelė tokia.
To man nereikia. Gerai man ir taip, kaip yra. Norisi pasileist visu garsu dainą ir iššokt į orą porą metrų. Tiek užtektų. Eini, šlubuoji, ir pakanka. Ašaros, ištriškusios iš nuostabos, yra skanios. Nebegaliu sakyti, kad nemėgstu gimtadienių. O gal galiu. Nemėgstu visko, bet kai taip jau būna, kad to, ko nemėgsti, gauni, ar tai atsitinka, Tu tai pradedi mėgti. Ir tie siurprizai. Turi žmogų, vieną, kitą, ir jie visi Tau yra vienas už kitą reikalingesni ir nuostabesni. To nereikia rodyti, to nereikia visiems žinoti ar skelbti, jei taip yra tie žmonės supras. O visi kiti - jie niekam neįdomus. Aš - niekas. Bet geras niekas. To, kurio norisi, kai jau turi viską. Arba tiesiog, kai nieko neturi, nieko ir nereikia. Reikia manęs.
Tiesiog prisiminimai, jei nutiesi jiems tinkamus kelius į širdį ir protą, būna labai smagūs ir jie neskaudina (o, kaip buvo gerai, dabar nebe, paverkim ;((( ). Ir nėra čia ko. Įmanoma pamesti save? Labai laisvai, taip, kaip įmanoma pamesti gyvenimą.
Kartais būna taip paprastai, iš oro, labai gera (ne, Jūs vėjo vaikai padūkę, tai nėra pavasaris), ir norisi, kad visi su perkreiptais veidais tai pajustų. Aš kažką panašaus rašiau praeitų metų vasario mėnesį. O gal pavasarį, bet rašiau.
kartais būna lygiai taip pat gera, bet žinai, kad draugui, kakur toli, yra dar geriau. Nes jaučia tai, ko Tu nesugebi pajusti ir niekada nejautei. Tada nori atimti iš jo tai kuriam laikui. Dalinkitės laime, kaip broliai dalinasi duona. Bet tik trumpam.
Nereikia nieko, viskas labai gerai, šią minutę. Kad nebūtų vėliau tokio dalyko, kaip - Juk rašei, kad gerai. Gerai ar blogai neužsitęsia ilgai. Patys žinot. Jei nebūtų gyvenime nuosmūkių ir pakylimų - mirtumėt. :) Nes pats žmogus savo istorijoje yra taip įrašęs. Organizme. Visur.
Tai, kad to Tau nereikia, dar nereiškia, kad nereikia stengtis. Priminimas sau.
Ateik, atvažiuok, atskrisk, atšliaužk, bet man Tavęs reikia, nes noriu baisiausiai Tave apkabinti ir ilgą laiką nepaleisti. Žinau, ir Tu to nori. Ne tik, kad kartu norim, bet dar ir reikia. Visus ir apie nieką, atskirai apie kiekvieną.
kaip sakė - tai tiesiog ištaškė mano smegenis. Tai - ištaškė maniškes smegenis.
Aš visus linksniuoju, bet niekam nesakau, nes noriu, kad jie patys susiprotėtų.
Buvau Kaune, buvau parodoje, mačiau savo ex-librį, buvau apdovanojimuose, gavau tik padėką už dalyvavimą, bet vis vien esu įamžinta su savo ex-librisu kataloge. KAŽKUR.
Labai geras jausmas, kai žinai, kad kažkur, kažkokiame naudingame popieriaus lape, susijusiu su menu (neesu nei meninkė, nei dailininkė, kolkas net žmogus doras neesu), yra įrašytas Tavo vardas šalia Tavo darbo. To nesiekiau, bet gavau. Nors imk ir palaižyk tą katalogą.
Patirtis iš Kauno, jei galima tai pavadinti, nors negalima, bet va - kreipiau didelį dėmesį į architektūrą.
Gal dėl to, jog tas menų fakultetas įsirengęs senose patalpose. Kurios dvelkia praeitimi, kupina kažko. Esant ten, persmelkia geras jausmas. Ir nežinau kodėl, bet atkreipiu į architektūros visas detales dėmesį. Ir jaučiu, kad tai man kažką sako. Šifrais. Pastatai. Jų sienos yra matę daug. Daug visko. Ir išklaususios, ir pajautusios.
Žodžiu. Galiu numanyti, jog noriu turėti viską, ką turi tos sienos.
Deja.
Ir vėlgi - kaip pažiūrėsi, taip ir matysi. Žiema? Fu? Miestas negražus žiemą? What? Nors nebuvo to "idealaus" žiemos įvaizdžio alėjoje, bet buvo energija iš seniau.
Ir viskas iš seniau. Gal tie laikai buvo turtingesni? Bet jų beveik niekas nevertina, nes visi klausia - O KAM? Juk turim dabartį. Bet jei nemoki dabarties laikyti savo rankose ir su ja žaisti, nemoki jos valdyti, tai bent į kelioninę kuprinę įsimesk dalelę tos kupinos energijos praeities. Gal tai padės.
O šiandien miškas. O kam tai rūpi? Visi užsiėmę savais darbais, nes visi tik ir mąsto - kaip išgyventi patiems. Eh, mes, savanaudžiai. Visur skubam, ant kitų pykstam, jog jie skuba ir neranda laiko mum. Pykstam, kai jie neskuba, nes tada Tu turi laukti ir pradedi pavydėti jiems jų laisvo laiko. Mes esam tokie, kokius matom esant kitais. Arba mes esame mes, o visi mes tapačiai vienodi ir lygūs.
Ir aš gavau tobulą laišką. Pavydėkit. Ta prasme, griaunam stereotipus, taip. Nemaniau, kad teks rankose laikyti apiplyšūsį lapą, ant kurio juodu tušinuku ketvirtoko raštu (neįsižeisk) parašytos mintys lygios aukčiausiam balui. Tos mintys. Jos neturi formos, tačiau jų norisi gauti. Gavau. Ir kažkodėl tas laiškas gyvas. Nors gal. Ačiū. Tokių žmonių reikia aplink. Nors gal nereikia jų daug. Ne. Nekenčiu, kai kažkas unikalaus tampa visiems prieinamu dalyku. Tada norisi tą dalyką prigirdyti acetonu, išskepti iš jo šašlykų ir pasidaryti arbatos, šašlykus sudeginus namų židinyje, kad toji mėsa lyg žydai keliautų pro kaminą. Ką jau čia - visuose mūsų galima atrasti visko.
Tos dvi dienos, kurias praleidau ne ant žemės, o keliasdešimt centimetrų virš jos. Regis, pailsėjo siela.
Tobulumui galioja viena taisyklė: JOKIŲ "JEIGU".
Protingi supra, paprasti net nepagalvos, kvaili supras ne taip.
Viskas gera puse. Tik aš nemoku ilgai išlaikyti dėmesį. Ypač rašant viena tema. Pas mane jos nėra. Gyvenime jos irgi nėra. Ir nereikia. Kuo mažiau rėmų, kuo daugiau jų laužyti. Tik tiek.
Sunku kalbėti apie save rimtai, nes šiaip, perjauti save ir atverti sielą, yra sunku. Pačiam. Nes esu pripratusi gyventi su užklotu. Tad neversk. Nors pasižiūrėjus į radiatorių ir nutrupėjusią sieną, galvojasi, kad būtų malonu su Tavimi čia atsisėsti ir kalbėti tiek atvirai, jog galėtumėm rinkti vienas kito ašaras, tik neaišku, kupinas juoko ir šypsenų, ar šypsenų ir liūdėsio. Bet rinktumėmės ir įsirėmintumėm. Nes tie radiatoriai ir sienos jautė. Matė. Klausėsi.
"Sėkmingas pasaulis.
Neieškok.
Juk radai
Ir nesakyk, kad apakai".
Skaitysi, jog norisi cituoti visus Tavo žodžius. Nes aš - ne jie.
P.S. Taip, žmonės patys ieškosi problemų. Ir jie būna šlykštūs.
Žinoma, niekas niekada jokiais būdais, jokiomis aplinkybėmis manęs neklaustų - kas Tau yra muzika?
Tačiau, kaip kažkur skaičiau, o gal girdėjau, savęs klausinėjimas veda tobulėjimo link.
Panašiai.
Muzika - tai malonus garsas, kurį išgirdus, nustoji galvojęs.
Muzika - tai garsas, kurio klausyčiausi net tada, kai esu beprotiškai nusikalus nuo kojų.
Muzika - tai lopšinė prieš miegą ir gaidžio giedojimas ryte.
Muzika - tai jausmas, kurį jauti ausyse ir nenori jo atsisakyti, o norisi jo vis dar dar dar ir dar.
Muzika - tai gyvenimo dalis.
Muzika - tai gyvenimo ritmas.
Muzika - tai žmogaus charakteris.
Muzika - tai žodžiai, kuriais kalba širdis.
Muzika - tai vaistas nuo debilų.
Muzika - tai ryšys, jungiantis tik pačius pačiausius žmones.
Muzika - tai švarus teptukas, paliekantis ryškiausią dėmę Tavo sieloje.
Muzika - tai kalba, kuria susikalba visos būtybės.
Muzika - tai saldainis.
Muzika - tai pati geriausia dovana po gyvenimo.
Muzika - tai skanus užkandis prie visko.
Muzika - tai geriausia atrama.
Muzika - tai neišsakyti žodžiai ir jausmai.
Muzika - tai pati stipriausia ir neišgydoma liga, kurios ir nereikia gydyti.
Muzika - tai prisiminimai.
Muzika - tai...
... nes taip tiesiog yra ir nieko nepakeisi.
Geriau būsiu akla, nei negirdėsiu muzikos.
Norisi visiems pasakyti daug, norisi nieko neslėpti, norisi iš tiesų pasakyti, kaip jaučiuosi ir kodėl jaučiuosi. Žinau kodėl.
Esu tokio charakterio, kad nepaprašyta nesakysiu. O jei ir paprašys, beveik niekada nesakysiu, nes visi žmonės savanaudžiai. Iš prigimties. Ir visur siekia sau naudos. Nenoriu, kad per mano jausmus kiti gautų sau naudos. Apgalvok viską, ir pats įsitikinsi tuo.
"Kai stovėjau priešais Tave, pagalvojau - pirmą kartą stoviu taip arti stebuklo."
Noriu atrasti dainą, kurioje išgirdau šiuos žodžius.
Tu buvai stebuklas, bet dabar, tas stebuklas neatrodo toks jau tobulas, nes jo nebereikia įgyvendinti. Kaip stebuklas, Tu pats save sugriovei ir sutrynei į trapius miltelius, kuriuos nupučiau nuo savo delno į jūrą. Niekada žmogaus nebelaikyk stebuklu.
Atminimas sau.
Nesisveikinu, Nesugalvoju, Nereikia, Nenoriu.
Įsteigsiu kokią nors sąjungą, kuri sakys NE "Ne" žodeliukams.Tai būtų visai artima man priešpriešybė. Palaukit, kaip vadinasi tas žodis? Kontrastas? Ne. Bet tiks. Arba paralelė. Bet paralelėje per daug lėlių, todėl naikinsime šį žodį ir sakysime Ne.
Kodėl taip rūpinamasi jaunimo aktyvumu socialiniame gyvenime? Kuriama daug popamokinės veiklos vietų? Nes kitaip jauni žmonės pradės galvoti. Visi žinome, kad tos kuriamos popamokinės veiklos tik papildomai plauna smegenis, kas nori, tas sugeba surasti savo būdų išlieti save ir jie tobulėja puikiai savarankiškai. Norima padaryti taip, kad tie žmonės neturėtų laiko mąstymui. O mąstanti tauta - didelis priešas valdžiai. Džyziz, tas žodis. Jis pasirodė čia. Bet netrinsiu. Aš vėl ne apie tai, apie ką noriu parašyti.
Aš noriu rašyti taip, kaip jie rašo. Noriu pajusti taip, kaip tik jie pajunta. Atrodo - dvelkia tas pats vėjelis, bet jis Tau tik kažkoks paprastas vėjelis, čiut išjudinantis Tavo smegenyse esantį vandenį, kuriame pilna minčių. Jiems tas vėjelis smegenyse sukelia cunamį, ir aš galiu tik skęsti jų minčių cunamyje, bet vis tiek nepajusti pačio cunamio židinio. O norėčiau. Nes jie yra jie, ir aš į juos nepanaši nė per nago juodymą. O gaila.
Aš neesu kosmoso mergaitė, nors labai norėčiau būti. Bet aš nelaikau savęs (mąstymu) eiliniu žmogumi. Tačiau net tą savo menką nepaprastumą galiu greitai prarasti, jei būsiu tarp žmonių, kurie specialiai elgiasi kaip vaikai. Kartais yra tokių žmonių, kurie laižys savo liežuvį, jį vartys kaip katė siūlų kamuoliuką vien todėl, jog tai atrodys juokinga. Toks elgesys mane veda labiau iš proto nei vandens lašėjimas tuščiame kambaryje.
Repas, rokas... Tai tiesiog daugiau nei muzika. Kas yra laimė? Tėtis sakė, jog jam laimė matyti savo dukras laimingas ir suprasti, kad gyventi buvo verta, nors ir buvo keletą akimirkų, kai jį nuo ano pasaulio skyrė vienas žingsnis (čia jau kita istorija. Kažin, koks jausmas būti komoje?). Laimė kai matai, kad Tavo dukra klausosi geros muzikos ir mėgaujasi ja. MJAUW. Ir jis tai sakė grojant... "Back In Black", regis. Ir tas jausmas, kai jauti, kad Tavimi kažkas didžiuojasi. Ir tas jausmas, kai Tu esi tai, dėl ko gyvena Tau pats artimiausias ir brangiausias žmogus. Ir tas jausmas... Tikriausiai geriau už meilę.
O kas laimė Tau? Aš sunkiai kvėpuoju rašant įrašą. Nes aš - ne jie. Man vakar labai rūpėjo, kas Jums yra laimė, o dabar čia rašant, kažkaip sunku kvėpuoti ir nerūpi, kas Jums yra laimė, nes aš - ne jie. Žinoma, vertybė ir laimė trupučiuka skirtingi dalykai, bet mane virkdo, kai vertybė merginai yra papuošalai (nebent jie proproproprosenelės palikimas), kvepalai ar dar koks nors materealus dalykas. Arba Jack Daniel's butelys. Džyyyyziz, susitaupė per 5 metus ant vieno butelio ir tą patį fotkins per kiekvieną švenę. Šlykštus aplinkinis pasaulis. Nors jis yra iliuzija, kurią patys susikuriam. Matom tai, ką norime matyti. Pasirodo, noriu šlykščių dalykų mano sielai. Kažkas gniaužia man kvapą. Tai lyg kieno nors dvarsia sėdi šalia ir liepia būti savimi, tačiau trigdo mano kvėpavimą.
Jokios struktūros, nieko. Man to tiesiog nereikia, nes tai kažkaip ateis savaime, o jei neateis, ji visvien ateis. Nereikia dėl to kažko daryti, būk savimi, žinok, kas yra karma, niekada nempamiršk jos ir gyvensi taip, kaip gyveni, imsi iš gyvenimo tai, kuo gyveni, gausi iš gyvenimo tai, ką atiduosi. Tik atsargiai, ne viskas grįžta taip, kaip išėjo. Nes Tu pats niekada negrįši taip, kaip išėjai.
Kažkaip slaptai pradedu nekęsti žmonių. Gerai, kad mano draugai nėra žmonės.
P.S. Dabar man skauda širdį. Tas daiktas apsiverkė. Tai neturi skambėti graudžiai, tai turėtų skambėti skaudžiai, kaip girdisi šlykštaus piniginio popso gargždesiai Tavo ausyje. O ir šiaip, kai vanduo bėga iš širdies - tai nėra geras ženklas.
P.P.P.S Kažkaip ne taip atrodo įrašo pavadinimas prasidedantis nes.
-Aš turiu valią.
-Nu baik Tu, kam Tau ta Valia, mesk Tu ją! Susirasi Natašą.
-Čia ne ta Valia. VĄLIĄ Turiu. Noriu - ir rašau!
Jo.
Taip.
Mhm.
Pasigirsiu, šiandien išvažiavau. Iš miesto, yay! Juk išnaudojau karantiną geriems tikslams.
Tik važiuojant autobusu, supratau: štai, aš čia, sėdžiu autobuse, kupiname žmonių, iš kurių 4 yra čigonai. O aš mergina, rašanti tinklaraštį, kurį myli, gerbia, ir net paragauti jo norėtų, ir kurį kartu su ja skaito dar 54 galvos. Aš Jus myliu, žinot? Žinot.
Keistas jausmass persmelkė, kai supratau, jog aš į tokį žmogų nepanaši. Aš nepanaši į nieką. Bet tie čigonai buvo panašūs į Radžį.
TAI NĖRA TAI, APIE KĄ NORIU PARAŠYTI.
Taigi...
Ar egzistuoja niekas?
Atrodo, va, už autobuso lango nieko nėra. Bet yra. Atrodo, to žmogaus akyse nieko nėra. Bet yra. Atrodo, mano sieloje nieko nėra, bet yra. Atrodo, mano jausmuose paslėpta nieko nėra, bet yra. Ar gali būti niekas? Juk niekas yra viskas, o viskas yra niekas. Aš nemoku to įrodyti, bet tai puiki pradžia visiems filosofiniams pamąstymams.
Taip esu paprastas žmogus, niekada neiššoksiantis aukščiau kitų tik tam, kad dar aukštesni mane pamatytų. Esu paprastas žmogus, siekiantis aukštesniems žmonėms parodyti, kokie jie žemi, o žemiems noriu parodyti, kokie jie aukšti. Bet jei tai kadanors padarysiu, būtinai pridėsiu "P.S. Būk savimi, ir lai kiti pastebi tai, koks esi". Esu žmogus, nekreipiantis dėmesio į neigiamas smulkmenas. Vargu, ar kreipiu dėmesį į smulkmenas. Nebent tai susiję su širduce. Kaip jau sakiau vienam žmogui, ta tema turi būti viešai uždrausta intenete, ja ir nesiplėsiu. Aš apie kažkada buvusią tyrą, o dabar lyg tualeto skuduras visuomenėje - meilę. Tai vat.
Nekenčiu, kai žmogus perdėtai myli save. Ypač, jei kelia save aukščiau kitų vien dėl to, kad jo gyvenimas geresnis. Jei žemi žmonės taps vieni iš "aukštųjų", aš juos pati savo rankom nušausiu. Man patinka dabartinė savimeilės būsena: tyliai pasakau, kokia aš nuostabi, ir savo žodžiais, darbais, savo charakteriu leidžiu kitiems tai pastebėti. Kaip kam patogiau. Jei nepastebi - koks skirtumas.
Labai svarbu savęs nepateikti pilnai. Ūžantyje turėti ką nors užslėpto, kokį kozirį. Tokį lyg šiltas vėjo gūsis maudantis ledinėje jūroje. Svarbu pačiam savęs nekelti per aukštai. Jei verta, tai padarys kiti.
Kita vertus, visi žmonės per daug skirtingi. Tad reikia pažinti kuo daugiau įvairesnių žmonių, kad negalėtum susidaryti vienos apskritos nuomonės apie juos. Laikas keistis, brolau!
Reikia išvalyti smegenis nuo minčių uždrausta tema.
Paverkime, mano broliai ir seserys, jog galiu greit likti be muzikos už namų sienos.
Suskaudo širdį. Prisiminiau to čigono kvapą. Tai ne žmogaus, tai alkoholiu permirkusio skuduro kvapas. Bet jis šypsojosi! Įdomu, kuris apkvaišęs žmogus nesijuokia. Pabandykite nusišypsoti taip, kad matytųsi apatiniai, ne viršutiniai, dantys. :)
Na, ir kaip? Pažiūrėjot į veidrodį? Nejau ta "šypsena" nėra daug natūralesnė už tą, kurią nustatot žmonėms viešai? Aš sau labiau patikt pradėjau, kai prieš veidrodį stovint taip nusišypsojau! Prieš einant miegoti, pabandyk ir Tu, nes žinau, kad nepadarei.
Man mokytoja sakė, kad rašant (nesvarbu ką, nors ir rašytum ant tualetinio popieriaus savo mintis) negalima naudoti daugiskaitos. Nei Tu, nei Jūs. Rašiniuose. Negalima. Kreiptis. Į. Žmogų. O VISI LEGENDINIAI RAŠYTOJAI IKI ŠIOL - TAI DARYTI GALĖJO?
Vis vien kreipsiuos. Nes kiekvieną, kuris skaito tai, norėčiau apkabinti ir padėkoti, jog skaito. Ir dar guminukais pavaišinti. Žmones jungia ne internetas, ne kramtomosios gumos pakelis, o guminukai!
Aš tai Jus myliu (in jor feis, tyčer!). Ir man nesvarbu, ar sulauksiu atsako. Kaip sako - Dievūlis vysus myl! Nežinau kaip Jūsų, bet mano Dievūlys yr guminukai.
Ačiū už dėmesį. Gero kelio namučio.
P.S. Aš labai noriu rašyti, galva keistai kupina minčių, manau, jos visai geros, tik kai esi pasimetęs, sunku tai išdėstyti suprantamai.
P.P.S. Aš nieko neturiu prieš čigonus, bet tas kvapas buvo stiprus.
Ar kada pagalvojai, kaip susikūrė Afrikos valstybės?
Ar pagalvojai, kas nustatė tam žemynui, tokiam laukiniui, tokias sienas?
Jų tiek daug, ir jos taip suvaržo laukinumą.
O ką veikia kinietis su savo ožka kalnų tarpeklyje?
Aš apgalvojau tuos klausimus prieš užmiegant, nes bijojau galvoti apie save.
O kiti atvirkščiai, niekada neapgalvoja bereikšmių klausimų, nes galvoja tik apie save. Ir tuo yra užsiėmę.
Aš bijau galvoti apie save. Nekenčiu žmonių. Tikriausiai, nuo tos baimės ir dingo jausmai. Kaip sako - jei kažkada buvo kažkam jausmai, jei niekada nedings. Bet jie dingo. Tai minutei, tai dienai.
Kita vertus, neapykanta irgi jausmas. Bet aš ne apie tuos. Aš apie tuos, apie kuriuos susilaikau kalbėti. Nes tai yra tas pasaulis man, į kurį noriu žengti lėtai. O gal nenoriu. Koks skirtumas.
Nekenčiu žmonių, nes jie čiulpia. Visi tai daro. Bet kodėl aš kreipiu dėmesį į tai, ko nekenčiu. Nes nekenčiu savęs.
Tiek daug klaidų, jog grammar nazi gali dabar eiti, nusišauti, prieš tai išsikąsus sau duobę pelkėje ir įmetę į ten gražią juodą rožę.
Nekenčiu savęs, nes esu bejėgė. Noriu to, apie ką kartais nedrįstu pagalvoti, nes tai per daug ne mano galioms. Nekenčiu savęs, nes esu, kaip čia pasakius, kad nenuskambėtų paaugliškos depresijos gaidele... nes tiesiog sau nepatinku. Ir įsitikinu - Žemėje smegenys pūva greičiau.
Dingus tiems jausmams, džiaugiausi. Yay, aš dabar žinau, kokia aš. Šiandien susapnavau sapną, kurį norėčiau tam žmogui papasakoti, bet kaip čia pasakius, mano beviltiškumas neleidžia, o protas supranta, kad aš čiulpiu. Tad nieko nedarau, bandau pamiršti sapną ir apsimesti, vaidinti, apgauti smegenis, jog iš tiesų nieko ir nebuvo, ir dabar jokių jausmų tikrai nėra.
Vėl grįžtam prie stadijos, kad nepatinku sau, vėl bandysiu verkti (nes ašaros kartasi labai greitai nuplauna sielą) ir įtikinėsiu, jog esu žiauri. Didžiausia mano yda - nesiimti veiksmų dėl savo tobulėjimo. Tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Tai mane pražudys ir baigsiu savo gyvenimą kur nors miške, būsiu stora apsirijusi guminukų ir prašysiu lapių atnešti keptos vištienos. Eh, tas vaizdas....
Aš tik noriu pasakyti, jog nustojau jausti ugnelę širdyje (sakykime), įsileidau ledo karalienę pabūti ant širdukės ir dabar būsiu subinė savo atžvilgiu. Kitiems padėsiu kaip padėjus, o pati būsiu subinė (šis žodis juokina).
Aš bandau įsivaizduoti, kaip atrodo žmogus, nustatęs Afrikos valstybių sienas. Jis greičiausiai koks juodaodis (NE, ČIA NE RASIZMAS), su gražia barzdą, baltesniais už Lietuvos sniegą dantimis, turintis pilvuką ir su akiniais.
Kurioje srityje aš gera? Jokioje. Ačiū už nieką, ačiū sau, Jums nedėkoju, nes man visada reikia palaikymo, bet žmogus iš žmogaus to retais atvejais sulaukia, aš dar rečiau (nes iš manęs žmogaus mažai telikę), ir tiesiog telieka juokas. Ačiū už juoką, kuris geresnis vaistas sielai, nei guminukas kūnui.
P.S.
But she went quietly.
She didn't make a sound.
She went quietly
with the wish not to be found.
She went quietly
without a word of where.
Just a note that wrote:
"Forgetting is easier."
She didn't make a sound.
She went quietly
with the wish not to be found.
She went quietly
without a word of where.
Just a note that wrote:
"Forgetting is easier."
Taip.
Žmonės yra valkatos. Jie iš šiūkšlių pasistato pilis, ir ant kitų šiūkšlių mėto savo išmatas, manydami, jog jie taps švaresni.
Tik žmogus sugeba išsikėlęs savo savivertę lig dausų (visiškai bergždžiai ir be jokios priežasties), peikti kitus, tyčiotis iš kitų, juoktis iš jų (savavališkai) ir maišyti su šūdais.
Atrodo, va, žaviesi žaviesi žmogumi, gal net "idealu" palaikai, kurio sieki, atrodo, va jei būtum toks, kaip jis, pagaliau pasijustum tobulu žmogumi, ir štai pasirodo toji asmenybės pusė, kuri yra šaltesnė nei asfaltas žiemą ir yra purvinesnė už viešąjį tualetą.
Purvas purvais, bet to žmonija nenusikratys dar ilgai.
Ir tai knisa. Kam? Jei esi purvinas, kaip ir kiekvienas kitas, gal eik į vonios kambarį, dar geresnis variantas būtų, jei eitum nusiprausti po krioklio vandeniu. Bet jei plausiesi su seilėmis, nepurvink esančių žemiau Tavęs. Kaip tik padėk jam pakilti.
Kodėl žmogaus prigimtis liepia kariauti už išlikimą, jei gyvename pasaulyje, kuriame to nereikia? Likimas tai daro už mus. Koks malonumas yra tyčiotis?
Apsiverkit, apsižliubkit, išverkit akis, laikykite jas rankose, darykit ką norit, bet nežudykit kitų žmonių žodžiais. Juo labiau savo poelgiais. pasitraukit nuo jų, slėpkitės už sienos, taip nežeisite jų, o pats, besislėpdamas už sienos, pamatysi kitą pasaulį, kitus žmones, gal net naują gyvenimą.
Norėčiau sulaužyti visus kauliukus to žmogaus, kuris tyčiojasi iš kitų, visiškai to nevertų ir net vertesnių geresnio gyvenimo nei jis pats, ir sulaužius visus kauliukus, juos išvirti. Išsivirti šaltienos, jos pauostyti, o pauosčius atiduoti alkaniems vilkams.
Ne, patyčios manęs neliečia, o jei liestų, mokėčiau su jomis susidoroti. Tačiau nervina, kad jas patiria man brangūs žmonės, visiškai ne mano aplinkoje. o;sdfn;orgrehyj
KAS DAR NORI PAGYVENTI ŠALTIENOS GYVENIMĄ?
Aš džiaugiuosi savimi, nes su neveikiančiu usb pasikroviau mp3 grotuvą.
Tačiau nekenčiu savęs, nes viską atkeliu, ir nieko nedarau laisvu laiku. Bandau perskaityti "Metus" per vieną naktį.
Galėčiau parašyti knygą "1000 ir vienas patarimas, kaip per vieną naktį bandyti atlikti visus gyvenimo uždavinius". Kitoje knygos pusėje būtų prirašyta: P.S. Nė vienas būdas nėra veiksmingas ir su lig kiekvienu būdu Tu išeikvosi savo brangų laiką ir vis labiau save sugniuždysi.
Ar bus ramu?
Žmonės gerai sugeba tik čiulpti.
Aš kalbu apie žmones, kurie yra iš prigimties šlykščios būtybės. Nors giliai pakapsčius, visi mes tokie. ADOMAI, IEVA, PALEISTUVIAI JŪS, KODĖL TAI PADARĖT?
Krikščionybė, kaip ir žmonės - čiulpia.
Tik duokit man kalbėt, duokit man paklausyti, duokit man patylėto, aš nieko daugiau neprašau. Esu toks pat žmogus, kaip ir kiekvienas aplink esantis, tokia, kokių nekenčiu, tokia, apie kokius rašau, bet aš bent jau... Eh. Ratas. Vyža. Kažkas.
Tau irgi tai būtų neprošal.
Kiek galima vaidinti? Taip, sutinku, kad mūsų gyvenimas lyg ta pjesė, apie kurią rašiau, kad esi gyvenimo aktorius ir režisierius. NU BET ****.
Perspausta dešra greitai ištrykšta. Vaidini, vaidini, vaidini... O PAGYVENT NORS MINUTEI NENORI?
Susiimu už galvos, ir mąstau, o gal man reikia pasitraukti nuo tų puskvaišių debilų, besivadinančių žmonėmis? Nebegaliu. Ar aš tesugebu bendrauti su intelektualesniais žmonėmis, vyresniais, turinčiais daugiau patirties, ar tik vyresnieji mane tesupranta? Pirmasis atvejis man geresnis. Antruoju, man gaila vyresnėlių.
Taip norisi galvą pasitrinti su kokso riešutu. Arba kaktusu. Tuo, kur Amerikos dykumose auga.
Atsibodo žmonių jolinimai, svaginimai, vaidinimai... Ar Tau reikia dėmesio? Jo, aš be jo numirčiau, taigi aš dėmesio auka, vajezau, man taip reikia visokių laikų ir komentarų, omg, be jo aš nudvėsiu, taigi taip, aš gyvenu dėl "like'ų". Ir taip kas antras ir taip kas antras išsi*isinėja iš savęs. Galvodamas, kad čia labai šaunus atsakymas į paprasčiausią klausimą, į kurį kiekvienas atsakytų taip pat - taip. Jei, žinoma, nemeluotų pats sau. Sakai - tai nežiūrėk, neskaityk tų atsakymų, nestebėk tokių žmonių? O AŠ NE SPECIALIAI JUOS PASTEBIU. Tokie žmonės savaime iškiša savo galvą iš kanalizacijos vamzdžio, o Tu eidamas keliu nenorėdamas tai pastebi.
Tiek daug visko išdėstyta čia, tiek daug visko prirašyta, aprašyta, suplėšyta ir išmesta, tiek daug visko dainose, tiek daug atitikimų, ir nė pusės tiek nėra išsakyta. Nes niekam ir nereikia. Visi bando ką nors daryti, ką nors veikti tik tam, kad aplinkiniams įrodytų, kokie jie kitokie. Bet mes norim nenorim kartu esam visi vienodi ir skirtingi. O bandymas išsiskirti visus tik dar labiau suvienodina. O aš sėdžiu ir juokiuosi iš tokių beviltiškų žmonių. Nes iš savo beviltiškumo prisijuokiau pakankamai.
Yra žmonių, su kuriais norėčiau susitikt tik tam, kad patylėt. Tie žmonės per daug įdomūs mano smegenims, kad su jais kalbėti. Norėčiau tylėti. Kartais atrodo, tyla daugiau pasako apie žmogų, nei jo liežuvis. Nemylėk liežuviu. Niekas nėra taip netikra, kaip žmogaus žodžiai.
Žmonės sukuria standartus ne tik charakteriui, bet dabar jau ir atskiroms kūno dalims. Iki kiek toli gali pažengti mūsų standartai? Neklausinėkit apie mano standartus, nes vienintelis, susijęs su žmogumi - įdomus mano smegenims. Nemanau, kad tai žiaurus, nusikaltimo vertas standartas, nes tai neįžeidžia jokio žmogaus, ir norint, įdomumą galima rasti kiekviename. TAIP.
Apsiplykiau kojas kepsiu.
O gal neapsiplykiau, bet skaudėjo. Degino. Ir buvo gera, nes pagaliau išriedėjo ašara. Nors ne tokia, kokios norėjau, bet pagaliau išriedėjo! Pagyrimas man.
Norėčiau paskaityti "Pagiriamąjį žodį kvailybei".
Tas jausmas, kai gali suprasti tik Tu, tačiau norisi, kad tai suprastų kitas ir žinodamas, kad to nebus, vis vien lauki jo žodžių.
Tas jausmas, kai nebeturi jausmų. Paradoksai skanūs.
Gyvenimui sakykite taip.
Nemylėkite akimis, nes vieną dieną teks jas užmerkti tam, kad pamatytumėt patys save.
Nemylėkite ausimis, nes vieną dieną tapsite kurčias.
Nemylėkite rankomis, nes vieną dieną galite jų netekti.
Nemylėkite liežuviu, nes jį lengva užrišti.
Nemylėkite kūnu, nes vieną dieną gali tekti jį parduoti.
Mylėkit siela, nes ji tik tuo tegyvena.
Suprantu, skamba lyg evangelistų Dievo žodžio platinimas, nes tik jie sugeba į bedvasį asmenį kreiptis Jūs.
Tarp kitko, šie žodžiai tik atrodo mano sugalvoti, iš tiesų pasamonė juos išliejo kažkur kažkada kažką panašaus perskaičius. Ir aš suprantu, jog visos pasaulyje egzistuojančios temos lenda per gerklę norėdamos papasakoti aplinkiniams, kas dedasi Tavo virškinimo trakte (tas žodžių junginys šiandien šildo mano smegenis), nes jos egzistuoja (todėl ir erzina). O paaugliui kalbėti apie meilę ir pasimetinėti, jog filosofuoti moka ta tema, tolygu filosofui mokinti vaiką gaminti maistą.
Antra savaitė noriu naujų draugų. Šiandien atėjo laikotarpis, kuomet atėjo į galva mintis pasibičiuliuoti su tuo dideliu noru. Mintis - velniop naujus draugus!
Niekada nesuprasiu, iki kol tikrai tokia netapsiu, kodėl žmonės mane laiko bendraujančia, awesome, faina, žiauriai "kieta" ir t.t. Aš neesu toks žmogus aplinkiniams. Esu toks žmogus tik tiem, kurių noriu šalia. Su kuriais peržengiau ribą - NE.
Vėl pradeda kilti prieš akis dideli norai, kuomet pasamonė žino - kale, nieko Tu nepasieksi, geriau pasiųsk norus toli, nes gyveni dabar ir dabar Tu esi verta gal kokių dešimties centų. Vien iš pagarbos, jog padėjai keletai žmonių.
Žodžiu.
Mjauw. Kodėl visi myli katinus? KODĖL? Ta prasme, juk internetą išrado ne katinai. O gal? Ne. Wtf, žmonės, kodėl? Aš mieliau apsikabinčiau negyvą medį ir trankyčiau su juo galvas tiems, kas šiaip man nepatinka, nei bučiuočiau katino nuotrauką. Fuck the system!
Ir dar. Ne. Nu žodžiu.
Kokių būdu padaryti taip, kad jaustumeisi lyg būnant už savęs? Nevartojant narkotikų ir nežalojant savęs. nekenčiu žmonių, kurie tai daro. Negerai pavartotas žodis - nekenčiu. Prašau, paimkit mane už rankos lyg ligonę (gal nereikia lyg) ir užsimoję kaip V.Alekna metantis diską, mestelkit mane kur nors, kur nieko nepažinčiau. Tada bijosiu, tada slėpsiuos už savęs ir tada nebus dvejonių .
Mane užkniso, kai aplink mjajljės sjajljės prisidengusios rimtumo veidu o iš tiesų yra šūdo vertos pastatytos dramos spektaklis. O paikas mergaites tai veikia lyg plaučius persmeiges vienaragio ragas.
Atsimerkit tam, kad pamatytumėt save veidrodyje (SAVO GROŽĮ, BLET, GROŽĮ. Atsiprašau už keiksmažodį, bet šiuolaikinė visuomenė pati save sudarkė su "grožio nuostatomis"), o tada pasisukite ir pažiūrėkite kiek daug Jums siūlo pasaulis.
Įsiklausykit. Dabar siūlau įsiklausyti į bangų virpesius, kurie kyla pirštus priglaudus prie ausies vienu, dviejų centimetrų atstumu. Tos bangos eina kiauriai smegenis ir tik tokiu atveju išgyevnu mokyklą. Pridėjus pirštus arti ausies. Tada jaučiu, lyg mano ausį kas nors labai stipriai mylėtų :)
Pajuskit.
Tiek kūnu, tiek liežuviu, tiek pirštų pagalvėlėmis, koks švelnus yra smėlis.
Didžiausias kaifas kai nagais glosto ranką. Omg. Gal katinus dėl to ir myli, kad jie nagais sugeba nuostabiai glostyti ranką? Nors man užtenka jos nagų.
Džiaugiuosi dėl Tavęs. Mano svajonė eilinį kartą išsipildė kitam žmogui. Gyvenimas gal ir visai nieko, kai Tavo svajonės pildosi kitiems.
Juokiuosi skaitant įrašo pirmasias eilutes. Štai kodėl retai kreipiuosi daugiskaita į žmogų.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
- Follow Us on Twitter!
- "That's all!'>That's all;
- RSS
Contact