Paliubomu, seniuk.

Aš esu užtikrinta, jog noriu rašyti ne apie tai. Tiksliau - šiai minutei, ta tema, kuria rašysiu, netinkama. Bet aš jau kokią savaitę noriu apie tai parašyti. Kad nusmešti tą naštą, šiandien tai ir padarysiu.

Senatvė. Senukai. Močiutės ir seneliai.
Klausimas: Ar bijau senatvės?
Atsakymas: Taip.
Ir daugelis taip atsako. Jie juk - YOLO. Bet ar tas jų sutrumpinimas nesako, jog turi mėgautis viskuom? Sako - Senatvės bijo, nes jiem (žmonėms) tai asocijuojasi su pabaiga, mirtimi. Bet ar mirties reikia bijoti? Ji vis vien ateis. O senatvė? Jei jaunystėje nebūsi durnas, o kai suaugsi, sugebėsi užsitikrinti sau jaukią senatvę - tai ir sentve sugebėsi mėgautis.
Aš suprantu, pensijos mažos Lietuvoje. Gimstamumas menkas. Nu bet aplamai, gyvenk šia diena. Pamiršk viską, kas buvo praeitį, mėgaukis gerais dalykais, ir bandyk šiandien gyventi taip, kad rytoj būtų geriau. Dabar jaunas žmogus tik ir skuba, vargsta dėl darbo, įtemptas režimas ir kupina galva įvairiausių niūrių minčių. O senatvėje? Laikas atsipūsti. man tobula senatvė būtų - nuosavas sodelis, rytas verandoje su kavos puodeliu ir šalia savo senuku. Stebint, kaip po truputy saulė vis labiau apšviečia mano sodelį. Vakaraspanašus. Niekur neskubi - visas Tavo rūpestis - tuščias anūkų ir Tavo senioko pilvas. heh. Noors, jei senatvėje gyvensi mieste - pragaras. Mieste jaunimas tooks šlykštus, jog tikrai bijosi praeiti pro kokį vaiką.
Žodžiu, kaip ir kiekvienas dalykas, taip ir senatvė turi savo pliusų ir minusų. Nors man atrodo, senatvė, kaip ir mažo kūdikėlio gimimas, yra labai mielas reikalas. Ypač, jei pasensti su savo mylimuoju.
Kaip tik vakar bestovint Maximos eilėje, už manęs stovėjo senukas. Aš, kaip visada, su tuščia kuprine, kurioje buvo tik piniginė, ant kupros. Ir staiga, jis man sako:
-Atsiprašau, bet ar Jūsų taip neapvoks kuprinės, kol laikot ant  pečių? *Žavus juokas*
Atsisuku. Pasiimu į rankas kuprinę, nes maniau, jog ji atsegta. Bet, su ja buvo viskas gerai.
-Ne, ką Jūs, neapvogs.
-O kas čia žino? Va, patikrinkit, gal kokius dokumentus pavagiau. *Vėl žavus, kiek velniškas, juokas*
-Baikit, kuprinėje niekada nesinešioju dokumentų.
Tuomet išsitraukiu piniginę.
-Na va, matot, būtų pavogę piniginę. Nesaugu šitaip kuprinės nešiotis. Va, - rodo jis į savo delno dydžio tašytę,- aš tai savo tašę prie savęs vis nešiojuosi, kad matyčiau.
-Na, šaunu Jums, - palinksiu galva, nusišypsau ir stebiu kasininkę.
-Va, vienai mano pažįstamai buvo - tai bėgo žmogus ir su peiliu per tašę, nupjovė rankeną ir apvogė.
Aš tuomet į jį pasižiūrėjau maždaug o_o tokiu žvilgsniu.
-Na taip, kartais pasitaiko....
-Tai moteriškei nuostolių nebuvo, žinai - tuščia tašė, tik piniginė, o dabar kai krizė, tai ir pinigų joje nebuvo *nusišyopso*. Tai moteriškei gaila tik tašės buvo, supranti - nauja, dar tokia violetinė.
-Mhm.
Tuomet stojo tyla. Ir pajudėjo tas "kilimėlis" prekystalio. Ir nukrito per bortą (ta lazdelė, skirianti mūsų prekes) jojo mineralinis. Tuomet kasininkė paėmė tą butelį pastatti, o senukas:
-Čia mano! Mano čia!
-Žinau, žinau, aš tik padedu. *Maloni kasininkės šypsena ir kažkodėl kreivas žvilgsnis.
-Svarbiausia, jog mano buteliukas nesudužtų!- rodo jis į князь degtinę, ar kokia ji.
Tuomet tryse nusijuokiame.
Ir štai čia pabaiga. Sakau, mielas pokalbis buvo to senuko. Miela, kad susirūpino mano kuprinės turiniu.Liūdna, jog mano kuprinė prarado pasitikėjimą, mat iš jos per 5 metus niekas nebuvo pavogta.
SEnatvė yra smagus dalykas. Ne tik dėl to, ką minėjau viršuje, bet  ir dėl to, jog gali knisti protąjaunimui, juos erzinti sėdint kiemelyje ir stebint juos, kaip pletkų bobutės (jei gyveni mieste) ir t.t.
:)