Skauda.

Tai va.
Skauda. Skauda matyti žmonių nuleistas akis. Nors jie būna tokie simpatiški! Galbūt dėl to, jog tuomet matai juos. Tiesiog matai. Jau kelias dienas stebiu jį. Jis nuleides akis eina tik palei sienas. Regis, kalė, vardu gyvenimas, jam kažko pagailėjo, bet tas nepilnavertiškumas, ta juodoji skylė jame atrodo žavingai. Arba, arba ėjau namo kažkurią dieną. Šviesią dieną. Ir man skaudėjo. Skaudėjo tik matyti tą vyruką, kuris ėjo su nunešiotomis pirštinėmis. Jis ėjo už paskutinius centus nusipirkti tušinuką. Tušinuką tam, kad nusiėmęs savo daug ko patyrusias ir jautusias pirštinęs, galėtų užrašyti laišką. Ir jį išsiųsti savo dukteriai, kuri jau 20 metų negyvena su juo. O jis vis dar ją myli. Kai tuo tarpu, ji kažkur su savo "bestukėmis" "tūsinasi" patvoryje ir laukia vaikinukų.
Kai turi fantazijos, laisvai gali susikurti pasauly tokį, koks Tau patinka. Tačiau net kai pats kuri su savo fantazija, yra tam tikros ribos. O man skauda, kai peržengiu ribas. Jau nuo pradinių klasių viena gera mokytoja man kalė į galvą, tiksliau ne man, o visai klasei - viskam yra ribos. Viskas turi būti PROTO ribose.  Jei nepatinka ribos, išlavink savo  protą ir ribos padidės.

Aš vis galvoju, kaip yra žiauru bijoti gilaus ir ilgesnio kosėjimo. Aš to bijau pastarąjį mėnesį. Žmogus atsikosėt nori, nes paspringo besijuokdamas ir valgydamas neskanias, mikrobangų krosnimi pašildytas, mokyklos bandeles, jis juokiasi kosėdamas, o Tu žiūri į jį kupinomis baimės akimis, nes žiūrėdamas į jį, greituoju režimu įsivaizduoji, kaip jis miršta prieš pat Tavo akis, o Tu jam nesugebėjai padėti. TJis juokiasi, o Tau dingsta šypsena nuo veido ir Tavo ląstelių branduoliai verkia.
Man skauda.
O KAIP SKAUDA, kai klausaisi dainos į tai įliejęs visas savo smegenų ląsteles... IR JAI DUODI PRASMĘ. Ją sieji su kuo nors. Nesvarbu su kuo. Oh šventoji motinos pele! Skauda. Ir tuomet skauda kažką šalia širdies. To pagrindinio organo. Ne, jo neskauda. Skauda šalia. Tai lyg sielos drebėjimo epicentras netoli širdies, o Tu esi maaažas mažutėlis mažučiukas žmogeliukas, stovintis ant širdies jau taip itin nelygaus paviršiaus ir jauti tuos virpesius. Ir tuomet tam žmogeliukui skauda kūną. Nes tik jį jis turi. Siela sukėlė drebėjimą, o skauda kūną. Bet tokį skausmą neretai būna malonu kęsti.

Aš tik noriu pasakyti... Žmogaus charakteris yra lyg tankus miškas. Stovi, žiūri į jį, matai 63 medžius, kurie nesislepia vienas už kito.. O tiems medžiams, kurie slepiasi už tų, kuriuos matai, skauda. Pasisuki - matai 64... Tačiau nesimato kitų. Ir taip sukinėdamasis vis vien nepamatysi visų medžių. Nesugebėsi suprasti, suvokti, pažinti ar pamatyti viso žmogaus charakterio. Ir jam skaudės. Nes žmogus nori, kad pamatytum būtent tą medį, kuris slepiasi už to, kuris tiesiai Tau prieš akis, o tuomet...tu pasisuki į visiškai priešingą pusę, ir nebematai jokio medžio. Žmogaus charakteris = tankus medžių miškas. Spygliuočių miškas.
Ir visiems vienaip ar kitaip skauda.
Tik atmink, kitą kartą, kai Tau skaudės, man tai rūpės lygiai tiek pat, kiek Tau rūpi, kai man skauda. Nerūpės.