Dėkinga esu Tau,Tau ir Tau.

Už savo naująjį stilių,turiu būti labai dėkinga savo dviem klasiokam-Viktorijai P. už tai,jog pagavo ir padarė tokią nuotrauką. Žygimantui I. už tai,jog... Už tai,jog yra toks,koks yra. Ir leido jo nuotraukas panaudoti mano blog'e. Ir dėkoju už tai,jog jis šį blog'ą seka. Ir dar vienam žmogui,tai yra,Diletai, už tai,jog padailino. (: Šiem trim žmonėm turėtumėt dėkoti už šį naują stilių.

Pati nuotrauka... Jum gal ir nekokybiška,gal ir rasit klaidų,apkirpimas ir panašiai. Bet man ši nuotrauka(nuotraukos) asocijuojasi su begalybe jausmų. Ir tikrai rimtų.  Ir aš tikrai džiaugiuosi šia nuotrauka. Džiaugiuosi turėdama tokį klasioką. Skaudi patirtis turi atnešti naudą,ir iš jos turėtumėme pasimokyti. Deja,ne visi tai sugeba. 

Mano Tėtis vakar taaaip nuostabiai pasakė. O viskas buvo taip... Atėjau į kambarį, ir atsiguliau,tiksliau,išsidrėbiau šalia tėčio, prisiglaudžiau. tėtis staiga sako-O aš tau pavydžiu... Sakau-ko? Sako-nu vat kad nereikia į darbą... Sakau-Tu pavydi bemiegių naktų? Streso? Depresijos kiekvieną vakarą? Nervų? Bendraamžių nesupratingumo? Sunkios kovos už išsilaikymą? Noro mirti kiekvieną vakarą? Kiek patylėjęs,tarė-Ne... Sakau- Tu net neįsivaizduoji,kaip sunku išlikti savimi. Tu net nenumanai,kaip man sunku tarp tos pilkos mąsės vis dar išlikti savimi,kai visi tik ir siūlo parūkyti,išgeri,klausytis vienos ar kitos muzikos,būti vienokiai ar kitokiai, kai aplinkui visi tokie suvienodėję... Kaip man sunku išlikti savai,su savo nuomone,su savo būdu,kažkokiu išsiskirimu. Ir tėtis tvirtai tarė-Nu ir gerai! gerai,kad esi tokia! Tegul ta šūdų masė plaukia pasroviui,jei jie nesugeba eiti prieš srovę,tegul! gerai,kad esi balta, tuo tu ir esi nuostabi,kad tu esi kitokia! Sakau-bet tu bent įsivaizduoji,kaip man sunku nesusitepti tokiai baltai stengiantis būti? Kai tiek aplinkui murzinų...  Tėtis-Bet juk aš žinau,kad tu stipri,ir tu tikrai sugebėsi išlikti švari! Juk tu tuo ir trauki,dukryt. Va tokie mūsų pokalbiai būna. Žinoma,buvo plačiau ir kiek šiurkščiau. Bet. Esmė tik tame. kad mano Tėtis yra vienas iš žmonių,kurie mane tikrai supranta... Ir kurio galiu klausti patarimo bet kokiu atveju. Ach,kad bent vieno vaikino nuomonė būtų apie mane,kaip mano tėčio... Iškart įsimylėčiau. :D Bet čia jau nukrypau....

Regis,vos iš kelių žmonių gaunu tokius kaip ir "komplimentus",jog šis mano blog'as jiems patinka,jog mano mintys jiem patinka,gerai rašau... Bet lyg ir toks jausmas,jog ir mano mintys pradeda pilkėt. Aš labai norėčiau ką nors apie simpatijas,meilę rašyti,bet POVELNIŲ tai taaaaaip nuobodu ir beviltiška. Beviltiškiau už mano beviltiškumą. Toks jausmas,lyg po truputy mano mąstymas tampa kaip tų šūdų (taaaip,kalbam atvirai,jokios cenzūros). Ir tas jausmas,jog esu beviltiška,bejėgė kai kuriose situacijose... Kai viso labo noriu tik kai kuriem lietuvam,Lietuvą pavaizduoti ne kaip mėšlo krūvą,kurią reikia šmeižti,apspjauti ir apeiti,o kaip vertybę. Ir kai jie visvien, to nesupranta,tik bando išsisukti. Ir kai suprantu,jog toks mano geras tikslas yra beviltiškas.... Nejau aš viena šitaip tvirtai esu įsikibusi į Lietuvą?Prašauuu,man reikia rasti bendramintį šia tema. Pasakykit... O apie jaunimą tyliu. Aš puikiai prisimenu,kaip buvo prieš 10 metų. Kai per dešimtokus bijodavau praeiti. O dabar... Kai kurie dešimtokai bijo susikoliot su pradinukais(esmė tame,kad mūsų mokykloje ne mažai romų tautybės vaikų). O dar jų turimi daiktai.. Mp4,išmanieji,laptopai... BAISU. 

Ir ryt ketinu parašyti apie HURTS koncertą. Nes ryt bus mėnuo nuo jų koncerto! Ir nors jau mėnuo praėjo,bet visvien jaučiuosi pakylėta. Ir tas virpuliukas viduje,lyg dieną prieš koncertą. Tas jauduliukas per kiekvieną pamoką mane apima. Nes tą dieną,kai vyko jų koncertas, aš buvau  mokykloje ryte,ir iš galvos neišėjo ta mintis,jog JAU šiandien,Jau šiandien Juos pamatysiu! Lygiai taip pat dar dabar jaučiuosi.

Aš tikrai ilgai rašiau šį įrašą,bet visvien atsiprašau už gramatines bei skirybos klaidas.