Iš tiesų,nė nemaniau,kad tai įmanoma. Nemaniau,kad neturėdama laiko,sugebėsiu tiek daug.
Noras save išlieti,savo mintis? Ne laikyti savyje,o tiesiog išlieti? Ir visai nesvarbu kokiu būdu..
Tarkim,vakar pradėjau skaityti knygą, Pirmas pastraipas skaičiau taaaip sunkiai,kaip dar niekad neesu pradėjus skaityti... Tačiau dabar,man norisi vis tęsti,tęsti,skaityti ir skaityti. Ir nesvarbu tai,kad knyga apie lenkus,žydus,vokiečius ir t.t. O juk aš tokia netolerantiška lenkams... O čia-knyga apie lenkus,ir aš ją noriu skaityti. Stebuklas. Ir vakar pradėjau vėl užsiimti su apyrankių vėrimu. oooj,kaip man palengvėja,kai aš priveriu daug karoliukų ant siūlo. Atrodo-sėdi žmogus ir veria kažkokius vaikiškus,menkaverčius karoliukus... Tačiau man taip palengvėjo,kai aš supykus ant nežinia ko,atsiosėdau,pradėjau verti apyrankę,o įpusėjus darbui,atsistojau,ir taip lyg našta nuo pečių.... Keisti dalykai dedasi.
Arba šiandien! per pertrauka pradėjau tęsti savo rašomą istoriją. Joo,aš ją senai tęsiau. Ir rašiau tame sąsiuvinyje. bet va per pertrauką,beklausant A.Mamontovo naujojo albumo,taip rišliai skleidėsi mano mintys ant to languoto popieriaus lapo. Tokio kūrybiškumo antplūdžio jau senai nejutau. Ir dabar jaučiuosi taaaip gerai. Atrodo lyg ir laiko neturiu,bet va pasirodo turiu,jei sugebu tiek padaryti per puse dienos.
Arba šiandien. Taaaaaaaip norėjau bendrauti! Žinoma,grįžus iš mokyklos. :DD Taaaaaip norėjau su kuo nors išsikalbėti,kalbėti apie bet ką,tiesiog šokinėti,bendrauti žvilgsniais,riksmais... SPĖKIT,buvo šalia manęs žmogus,kuris norėjo to paties? NE. Atspėjot. Sedžiu aš kambaryje,nusisukus nuo TV, žvelgiu į mamos,tėčio,sesers stovinčios,žvilgsnius- o jie nukrypę į TV. Mojuoju rankomis,šypsausi,juokiuosi,kalbu. Jie mane tildo. Ir tokiai beprasmiškais,bukais žvilgsniai žiūri į TV.... Tuomet mane apėmė toks absurdiškas jausmas. Norėjau,kad jiems smegenys kuo greičiau pro ausis išbėgtų... Jei taip ir toliau,tai taip ir bus. Jei grįžtant prie to noro,pasakysit,kad turėjau galimybę kam parašyti sms,ar prie pc prisėst. bet tą akimirką,kai taaaaaaaaaaaaaaip norėjau bendravimo,nejutau jokio potraukio kompiuteriui. telefonui... Nebuvo žmogaus,su kuriuo aš norėjau bendrauti,išsilieti,toje menkoje adresatų knygelėje,mano menkame telefone... NEbuVO. Vienom draugėm nenorėjau trugdyti,ant kito žmogaus esu supykus, ir neatslūgs nervai,kol nenurims mano principai(aš ištikima savo principams,taip ir įdomiau gyventi).,ir daugiau nieko nelieka. nebent lavoninei galėjau paskambinti,apie tai nepagalvojau....
Duokit numerių..... Kvailai skamba,bet ne kvailiau,nei kokia nors smirdanti mintis apie Kalėdas. Uuj,kaip aš jų laukiu! ^^ Juk tai tokia "osam" diena,juk dooovanos,lemputės visur,OMG,I love šią šventę! ^^ Atsi*iskit nevispročiai nuo manęs..... Regis,šį laikotarpį man bus labai sunku išgyventi. Teks išmokti žiūrėti pro pirštus į tą visą nesamonę susijuse su kalėdomis...
Norėčiau atsiprašyti už praeitą bevertį įrašą.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą