Reikia, vis dėlto, atgavinti iššūkį/projektą (kaip pavadinsi, taip nepagadinsi) "Priežastys, dėl kurių galbūt Tau vertėtų gyventi". Kitaip - PDKGTVG. Ačiū, aš Tavęs irgi pasiilgau...
Gyventi verta, nes žmogus laimingas, kai kitus daro laimingais.
Tipo netiesa? Nežinau, koks žmogus turi būti nežmogiškas, kad nesijaustu laimingas tai darydamas. Aš asmeniškai, labai džiaugiusoi nors vieną žmogų padariusi laimingu. Ar bentjau priversdama natūraliai nusišypsoti. Arba kai suprantu, kad rimtai padėjau žmogui. Tuomet jau mano diena buvo praleista prasmingai. Ir šiandien va, pasirodo, vienam žmogui padėjau... Taip gera ant širdies, kad vis dėlto, sugebu kažkam padėti:) O kada paskutinį kartą Tu kam nors ką nors padarei gero, padarei nors vieną žmogų laimingu? Aš tai šiandien. Na, bet tai buvo nuo senų laikų užsilikus tokia pagalba, ir šiandien ji davė vaisių. Na, ne šiandien, vakar, bet šiandien sužinojau apie tai. Taigi, nemanau, jog 10 litų Tave padarytų laimingesniu, nei kad sužinojimas, jog Tu padėjai žmogui, ir dėl to jis yra Tau dėkingas, ir jis dabar laimingas. Mane asmeniškai antrasis variantas laimingesne padarytų. Bet jei Tu rūkai, geri, esi koks narkomanas, ar dabar taupai kelionei išvykimui iš Lietuvos ir emigravimui, tuomet taip, tie dešimt litų Tave padarys laimigu galbūt net visai savaitei. Juk tokie pinigai nesimėto, po velnių! (Nors mano bendraklasis šiandien sakė rado 10 ar 20 litų...)
Kadangi orai gerėja, tai prie to paties linkiu, vėl gi, išmokti mėgautis geru oru, panaudoti jį tinkamai, jokių būd negyventi taip, jog tektų naudotis šiais mano patarimais (na, ar kad netektų ieškoti gyvenimo prasmės ar už ko kabintis), atrasti kiekvieną dieną vis naujų dalykų.
♩♫♪♬ ♩♫♪♬ ♩♫♪♬
Tu eini gatvele. Sustoji prie sąnkryžos. Rūko dėka, nuo savęs į priekį tematai 10, gal 15 metrų. Apsižvalgai. Tai į kairę, tai į dešinę. Eini. Niekur neskubi. nes Tavo smegenys nedirba. Tiesiog eini. Tu pabudai vos prieš 15 minučių, o Tavo batų padai jau liečia asfaltą. Štai ir asfaltą keičia plytelėmis klotas šaligatvis. PLytelės galbūt Lenino laikų. Bet joms visvien, nes jos matė daugiau nei Tu per tuos savo 16 metų gyvenimo. ŠTai viena įsikilusi taip, lyg Tau šypsotųsi. Eini toliau. Akys sunkios, nors kam tai įdomu.Nebežinai, ar tai Tu judini kojas, ar tai kojos neša likusią kūno dalį. Štai, pradedi eiti stovėjimo aikštelės šonu. Kažkoks pažįstamas veidas. Meh, Tu net nežiuri į jį, nes Tu miegi, ir Tau neįdomu, ar jis žiūri į Tave. Prasilenkiat. Eidamas apsižvalgai - aikštelė, viena, kita, kažkokie iš toli šviečiantys aukšti mechanizmai. Pramoninis rajonas. ŠTai pravažiuoja automobiliai, kurie tą patį kelią važiuoja 10 kartų per savaitę. Eini. Pasuki į šoną, praeidamas Miesto Staliaus dirbtuves. Pagalvojus, čia galbūt kažkada klestėjo tobulai išdrožinėtos kėdės ir stalai. O kas čia likę dabar? Beveik niekam nežinomos dibrtuvės. Velniop. Štai dar vienas posūkis. Ir eini tiesiąją iki tos įstaigos. ŠTai, iš aptverto kiemo išeina sesuo ir brolis. Jie su šypsena veide eina vienas šalia kito. Paisžiūri į jų namą - nenuostabu. O Tu eini šalia savo sesers. Tu šypsaisi? Ne. Tu miegi. Tačiau žinai, kad šį žmogų vertini gyvenime labiausiai. Kaip ir mąmą, tėtį, kitą sesę. Bet Tu tyli. Nes bijai per staiga pabudinti savo protą. Ir sielą. Štai ir lipi įstaigos laiptais. O atrodo, Tu ką tik valeisi savuos namuos dantis su atšipusiai dantų šepetuko šereliais. Ir tik peržengus slenkstį, Tu pabundi. O gal Tu užsidedi kaukę, ir davai - pradedi savo pjesę.
Ačiū ir sekmės.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą