Kiekvieną rytą, maždaug apie 07:28, galva sukasi į vieną ir tą pačią pusę - kairę. Norisi sustoti, bet kojos nesileidžia. Nieko tokio, man užtenka vos 3 sekundžių, jog vaizduotė, akims pamačius tą siaurąją gatvę, apgaubtą rytinio rūko, įsimintų tokį peizažą ilgam. Mane traukia ne pastatai, o tas rūkas tarp pastatų. Kažkam norisi pasiekti vaivorykštės pradžią (patys vemkit vaivorykštėmis ir patys pataspite jos pradžia ), o aš noriu būti tos siauros gatvelės rūko viduryje. Ir iš nugaros sulaukti kažko. Kažko netikėto. Šiuo atveju ne kokio greito automobilio ar motociklo, bet žmogaus. Tikrai ne serijinio žudiko, nes, manau, seniai su tokiu bendravus, nerasčiau bendros kalbos.
Velniop iliuzijas. Jų per daug. Bet čia - man sėdint prišais kompiuterio ekraną, skaudant gerklei, jaučiant troškulį, akių skausmą ir daugiau nejaučiant nieko, norisi vis dėlto tų iliuzijų. Ši iliuzija yra iš praeities. dar jokios iliuzijos nesugebu sukurti. Nes nėra noro, nėra pareigos, nėra vidinio degimo. Nejaugi šiam pasaulyje, tiksliau, žmogaus pasaulyje, galime atrasti ką nors naujo? Viskas kartojasi ir viskas keliauja ratu, taip kaip vandens apytakos ratas. Kažkada buvo linksma, poto liūdna, tada linksma, vėliau tuščia. Dabar vėl sugrįžau į tą starto liniją, gal finišo, kurioje parašyta - TUŠČIA. O gal neparašyta, nes tuščia. Tuščia ir yra tuščia.
kartais taip būna, kai lauki. Lauki to jausmo. Pasiilgsti jo. Šiuo metu aš pasiilgusi stiprių jausmų, tokių stiprių, jog jie tokie stiprūs, kad nėra nei kaip nei kada jų išlieti. Nors šią akimirką, labiausiai laukiu laiško. Laiško. Laiško. Laiško. Galėčiau tai rašyt, rašyt, kol tėvai ateitų į kambarį ir išvadinę mane nolifer'e nuvytų nuo kompiuterio. Šiandien gavau laišką. Keista, jog pirma padariau namų darbus (meluoju), o ne atrašiau į laišką (nemeluoju). Man jo nepakanka. Žinoma, skaičiau išsišiepusi, kas buvo keista, net pati nustebau sava šypsena, buvo tikrai gera jį gauti, nes ilgą laiką apie jį galvojau. tačiau, laukiu laiško. negi nebūtų kažkas tokio nenormaliai faino, gero, įstabaus, gauti laišką nuo nežinomo žmogaus? "Tavo gerbėjo"? Arba šiaip sielos draugo, kurio Tu nepažįsti? Nujaučiu, jog gavus tokį laišką, aš jį įsirėminčiau.
tai įvyko tik kartą, tačau nė dienos nebuvo nuo to laiko, kad negalvočiau apie tai.
"Tai" toks fakin abstraktus reikalas ir taip retkarčiai tobulai išreiškia mano mintis. Ką tik tėtis man priminė mano psichozės laikotarpį. Kuomet buvau: a) arba visko perpildyta; b) arba labai tuščia ir nėriausi iš kailio surasti kažką, kad mane nors kiek papildytų. Vienas iš dviejų. Bet tuomet buvo gera, nes žinojau problemą. Dabar yta pilka, nes nežinau nieko. Reikia ir tokių akimirkų.
Trumpai, drūtai, nors nevisai ir trumpai, ir net ne drūtai, bet aš kartais noriu išsikalbėti. O jei noriu, vadinasi trumpai ir drūtai būti negali.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą