Apie tapetus ir bites.

     

Va štai šią akimirką neatsisakau. Neatsisakau begalo stiprios nostalgijos, neatsisakau šypsenos, šilto jausmo, neatsisakau geros nuotaikos ar liūdesiuko, neatsisakau pagalbos ar padėkos, neatsisakau pati padėti, neatsisakau pafantazuoti, neatsisakau mylėti. Užteko kelių valandų pastate, kurio kažkada tiek nekenčiau, jog tenorėjau jį sudeginti ir palikti jį apleistą, kad jame vaidentųsi. Norėjau ko blogiausio. Kažkada. Bet dabar,dabar tas pastatėlis suteikė tokią vidinę ramybę, taip gražiai ištapetavo mano vidų, jog dabar mažam žmogeliukui, tūnančiam manyje, labai jauku. Labai gražu, ir jis neturi kaip tapti šiurkščiu.
     Užteko žengti vieną žingsnį link jos, užteko žengti vieną žingsnį į ją, užteko pamatyti vieną žmogų, užteko susikurti vieną fantaziją ir pakako tik nusišypsot. Ta šiluma galvoje dar dabar. Ir tie vaizdai, ir ta fantazija. Žinau, kad neišsipildys, nes yra tiiiikrai svarių priežąsčių tam neįvykti, taip pat žinau, jog Žmogus visagalis, tad sugebėčiau, pasitelkus savo stebuklingąsias galias, kliūtis sunaikinti ar bent pastumti į šoną, ir tai įvygdyti. Tačiau kažkaip širdis džiaugiasi tik fantazija. Nes jaučia, kad gerai yra tik tol, kol tai tik fantazija. Žino, jog jei bandyčiau fantaziją paversti realybe, būtų pz*c. Tad palikimę viską taip, kaip yra.
     Aš tik žinau, kad man dabar labai gera. O įvyko... Įvyko nieko ypatingo. Žinau, ir Jums taip kartais būna. Bet vat šį momentą norisi įamžinti čia dėl to, dėl ko, nežinau, bet dėl to, manau, jog tai kažkas kitko. Tai ne taip paprastai "va būna, kad gerai jautiesi, ir tiek". Kaip tai galėčiau apibūdinti.. Tai lyg koptelėjimą vienu laipteliu aukščiau link naujos cheminės reakcijos užrašymo, kurią paskleidus po pasaulį, pasikeistų viskas 140% - atsirastų daugiau tiesos, melagiai būtų pasodinti, vyktų mažiau žmogžudysčių, gimstamumas sumažėtų (NĖR ČIA MUMS KO KAIP TARAKONAMS VEISTIS), Afrika taptų stipriausiu pasaulio žemynu visomis prasmėmis. Niggos valdytų pasaulio ekonomiką. Nors su Obama čia kyla klausimas...
    O gal tai labiau primena šventąjį apsivalymą? Nors net nenumanau, ką reiškia žodis "šventas". Jis man tik kažkokį keistą nepasitenkinimą bažnyčia sukelia. Bet šiame įraše jokios bažnyčios neturėtų būti. Ir nebus. Bet kad jau paminėta, tai tiek jau to. Aš tik žinau (o vargeli, kiek daug žinau aš šiandien!), jog nereikia to rašyti čia, nes niekam neįdomu.

     Bet šį kartą man rimtai gerai. Ir vis vien, šį kartą rimtai niekam nerūpi, taip pat, kaip ir man nerūpi, jog niekam tai nerūpi. Žinau ir tai, kad šiame įraše nėra jokio tikslo, nėra jokios paguodos Tau, nėra jokio patarimo, nėra nieko, ką perskaičius, Tau pasidarytų geriau ar to, ką perskaičius, Tau šis įrašas padėtų. Bet ar Tau pačiam kartais nepabosta toji pagalba? Ar pagalbos ieškojimas? Ar jos gavimas iš niekur? Ir jos trūkumas, kai jos begalo reikia? Mane tai knisa.
     Žodžiu, įrašau šį įrašą į tinklaraštį tik tam, kad pati kadanors susivokčiau, jog ir tą pačią rudeninę depresiją įmanomą panaikinti įžengus į antruosius savo namus ar pamačius nepažįstamo žmogaus veidą ir jo šypseną. Net nežinant jo vardo. Žinant tik tai, kad gali susikurti gražią fantaziją, žinant, jog ilgaainiui, kai Tavo smegeninę užspaus informacija iš visų sričių, toji fantazija bus nuspausta ir įterpta į patį mažiausią oro tarpelį Tavo smegenyse (tiesa, jei tai būtų oras, tai Tave pražudytų, bet who cares, interpretuokime savaip), ir kai Tu praplausi savo smegenis (tikrai ne šventintu vandeniu ar degtine, nors gal tai vienas ir tas pats), toji fantazija vėl išplauks gražiausioje valtyje.
    Mes žinome tikrai daug, bet vis ne pakankamai, kad suprastumėme ir žinotumėme, kaip teisingai gyventi gyvenimą, kaip gyventi, kad justum kuo mažiau skausmo ir galėtum išnaudoti visas gyvenimo suteikiamas galimybes. Mylėkit, ir žinokit,jog esat mylimi, o po kiek laiko, tuo ir patys turėsite proga įsitikinti. Gyvenimas tokią progą suteiks.

P.S. Apie ūkį patys pasiskaitysit. Kai To prireiks.