BEVEIK RIMTAI
Visos moterys tik pakartoja tave,
kaip šių metų žolė pakartoja pernykštę.
Jeigu kartais netyčia ir dairaus į kitas,
tai todėl, kad geriau įsitikint galėčiau,
kad jos visos tiktai pakartoja tave,
kaip šių metų žolė pakartoja pernykštę.
Just. Marcinkevičius.
Labas. Kaip sekasi? Aš labai rimtai. Jei Tu tai skaitai, tai man įdomu, kaip Tu laikaisi, žmogau? Mielai sužinočiau tai iš Tavo komentaro po mano įrašu ar šiaip, jei gali su manimi kitaip susisiekti. Keistas derinys, tiesa? Pavadinimas vienoks, pradžia - J. Marcinkevičiaus žodžiais, o pats įrašas, tas normalusis, prasideda nuo domėjimuosi, kaip sekasi Tau. Tą žodelį "Labas", laikykime kaip šiokią tokia tradiciją. Juk su visais maloniais žmonėmis pasisveikini. Tai ir aš su Tavimi pasisveikinu. Ar esi dabar labai piktas? Linksmas? Įniršęs? Baigi numirti iš nuobodulio? Esi pilnas jėgų? Tau skaudą kažkurią kūno dalį? O kaip Tu skaitai šį įrašą? Greitai? Kažkur skubi? O gal skaitai normaliu tempu, be jokių emocijų? Pasižiūrėk šį video (jei esi matęs, prisimink jį):
Aš norėčiau, kad Tu šį įrašą skaitytum lapės balsu. nes aš būtent taip skaitau, ką rašau. Šiuo momentu.
Gal per daug klausimų pradžiai. Bet... ne, čia nėra jokių bet. Ir manęs niekas neprisiaukino. Nebent aš pati save. Aš galiu ramiai teigti, jog man gera. Ką sakei? Egzaminai? Kalbėjimas? Mokykla? Pfff, regis, pradedu suprasti, kur buvo užkastas šuo. Supratau, kodėl man šie dalykai prieš porą mėnesių sukrėsdavo ir panaikindavo nuotaiką visai dienai. Pavasaris? Tebūnie, sumeskime visus lauro lapus pavasariui. Nesvarbu kam. Tau, jam, jai. Visiem. Visiem, kas šypsosi. Tiesa, gyvenime daug sunkumų. Vieni mano kažkada išgalvoti žodžiai: "Gyvenime spėsi prisiverkti per kiekvieną didesnę nektektį, o dabar šypsokis, kol gali".
Nemoku perteikti šilumos šiomis vienodos formos raidėmis. Jos per daug vienodos. Niekada neišeinančios iš savo formos. Elektroninės. Netikros. Dirbtina šiluma? Taip. Duok, aš Tau parašysiu laišką. Kūrį paėmus į rankas, jos sušils. Tavo akys sužibės. Kodėl? Nes ranka rašytas laiškas stebuklingas dalykas šiais laikais.
Kodėl aš kalbu apie laiškus? Nes man gera. Kodėl pavadinimas apie lipnią juostą, kuri nieko nelipina? Nes man gera. Kodėl aš pradžioje parašiau J.Marcinkevičiaus eilėraštį? Nes man gera.
Aš negaliu savęs vadinti nei optimiste, nei realiste, nei pesimiste ar dar ten kokia. Nes kai man būna blogai dėl rimtesnių priežasčių, kai aš palūžtu (juk mes visi palūžtam karts nuo karto), aš viską matau pesimistės akimis. Ir tas tikėjimas, jog mums maži dalykai gali suteikti gerą savijautą, gerą nuotaiką, šypseną, kažkur dingsta. Dabar, kai man gera be didelės priežasties, maži dalykai man sukelia šypseną. Optimistė, ane? dabar skaitau knygą "100 priežasčių, dėl ko verta gyventi". Į šią knygą žiūriu realistiškai, ir tai manyje nepripildo optimizmo, jog turiu tikrai gyventi dėl tų priežasčių, kurios ten išvardintos.
Aš nelabai noriu teigti, kad visą tą gėrį suteikia pavasaris... Nes pavasaris tik vienas iš tų dalykų, kurie tą gėrį manyje sudaro. Ačiū Tau, Tauir Tau. Ypač Tau. Nes būtent Tu... Tu juks pats žinai. Tu žmogus, o žmogus gali daug. Labanakt. Labas rytas. Geros likusios dienos.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą