Pamirškime į priekį, pamirškime atgal.

Bet nu bet nu bet rimtai.
Praeities mes neturime. Mes ją galime tik prisiminti ir ją prisiminus nusišypsoti. Mes negalime jos vertinti, galime vertinti tik įgytą patirtį praeityje. Vertinti praeities irgi negalime, nes kas iš to? Jei vertinsi praeitį, pamirši, jog gyveni dabar ir nepamatysi, kas vyksta aplink Tave dabar.
Dabar reikia vertini labai. Ir branginti. Ir nepaleisti. Nes dabar yra dabar, dabar Tu turi ir dabar Tu gyveni. Tu negyveni vakar, Tu negyveni rytoj. Tu gyveni dabar. Nebent dar galima gyventi rytojumi (laukti rytojaus kažkokio super epic įvykio). Dabar Tu gali padaryti viską. Tai vienas ryškiausių dabar bruožas.
Ateities... Ateitis yra tai, kas tikrai bus. Bet tikrai nebus taip, kaip Tu įsivaizduoji. Ateitis lyg neišsipildžiusi Tavo fantazija. Žinoma, būna, kad atsitinka kažkas, ką įsivaizdavai, bet tikrai Tavo fantazija nebūna atkartota taškas į tašką, pikselis į pikselį tiksliai. Nes tiesiog. Bet tai ir nekelia jokių problemų. Žodžiu, nėra ir ko vertinti ar branginti jos.
Bėda ta, kad žmonės per dažnai užsilieka praeityje, arba gyvena ateitimi, nevertindami ir negyvendami dabar. IR TAI SUX. Tokie žmonės mane nervina... Erzina ir psichiškai veikia... DABAR ARBA NIEKADA.

Dabar susimąsčiau, jog mane daug kas knisa, erzina ir šiaip, nervina. Dabar. Ir aš to bijau. Bijau, kad nepasakyčiau kažko negero tam, kas to neturėtų išgirsti. Arba turėtų išgirsti, bet tikrai ne taip supras, nemokės to priimti ir prarasiu vieną žmogų ar bent jau jo pasitikėjimą.

Arba, arba geras toks dalykėlis *nusišypso*. Ką tik supratau. Kai skirtumėlis ant mūsų svieto, huh? Mano vienas bendraklasis prieš porą savaičių sulaukė 18 metų. Jis jau galėjo balsuoti, prisidėti prie Lietuvos ateities kūrimo, dalyvauti Lietuvos gyvenime. O man tik šešiooolika metelių. Dar du liesi metai iki tokio pasiekimo (na, pusontrų, vateva). Prisimenu, kaip džiaugėsi mano sesuo pagaliau galinti balsuoti. *nusišypso*

Rašau dabar bet ką ir bet kada. Kas vyksta? Žmonės aplink tokie papilkėję, kad nebesugalvoju jokios temos. Visi tokie apšlifuoti, nerandu kabliuko, už kurio užsikabintų mano smegenų megztas megztukas, kad galėčiau į tai atkreipti dėmesį ir pagaliau mano galvoje sužibėtų gerų minčių kibirkštėlė. Ir aš esu viso to dalis. Tačiau kaltinti kitus dėl savų bėdų yra per daug menka ir žema. Tad kaltinu save. Jog nebežinau iš kurios pusės pažiūrėti į vieną ar kitą dalyką.

P.S. Viskas atrodo taip, kaip nori, jog atrodytų.

Nebūtina skaityti.

Kiekvieną rytą, maždaug apie 07:28, galva sukasi į vieną ir  tą pačią pusę - kairę. Norisi sustoti, bet kojos nesileidžia. Nieko tokio, man užtenka vos 3 sekundžių, jog vaizduotė, akims pamačius tą siaurąją gatvę, apgaubtą rytinio rūko, įsimintų tokį peizažą ilgam. Mane traukia ne pastatai, o tas rūkas tarp pastatų. Kažkam norisi pasiekti vaivorykštės pradžią (patys vemkit vaivorykštėmis ir patys pataspite jos pradžia ), o aš noriu būti tos siauros gatvelės rūko viduryje. Ir iš nugaros sulaukti kažko. Kažko netikėto. Šiuo atveju ne kokio greito automobilio ar motociklo, bet žmogaus. Tikrai ne serijinio žudiko, nes, manau, seniai su tokiu bendravus, nerasčiau bendros kalbos.
Velniop iliuzijas. Jų per daug. Bet čia - man sėdint prišais kompiuterio ekraną, skaudant gerklei, jaučiant troškulį, akių skausmą ir daugiau nejaučiant nieko, norisi vis dėlto tų iliuzijų. Ši iliuzija yra iš praeities. dar jokios iliuzijos nesugebu sukurti. Nes nėra noro, nėra pareigos, nėra vidinio degimo. Nejaugi šiam pasaulyje, tiksliau, žmogaus pasaulyje, galime atrasti ką nors naujo? Viskas kartojasi ir viskas keliauja ratu, taip kaip vandens apytakos ratas. Kažkada buvo linksma, poto liūdna, tada linksma, vėliau tuščia. Dabar vėl sugrįžau į tą starto liniją, gal finišo, kurioje parašyta - TUŠČIA. O gal neparašyta, nes tuščia. Tuščia ir yra tuščia.
kartais taip būna, kai lauki. Lauki to jausmo. Pasiilgsti jo. Šiuo metu aš pasiilgusi stiprių jausmų, tokių stiprių, jog jie tokie stiprūs, kad nėra nei kaip nei kada jų išlieti. Nors šią akimirką, labiausiai laukiu laiško. Laiško. Laiško. Laiško. Galėčiau tai rašyt, rašyt, kol tėvai ateitų į kambarį ir išvadinę mane nolifer'e nuvytų nuo kompiuterio. Šiandien gavau laišką. Keista, jog pirma padariau namų darbus (meluoju), o ne atrašiau į laišką (nemeluoju). Man jo nepakanka. Žinoma, skaičiau išsišiepusi, kas buvo keista, net pati nustebau sava šypsena, buvo tikrai gera jį gauti, nes ilgą laiką apie jį galvojau. tačiau, laukiu laiško. negi nebūtų kažkas tokio nenormaliai faino, gero, įstabaus, gauti laišką nuo nežinomo žmogaus? "Tavo gerbėjo"? Arba šiaip sielos draugo, kurio Tu nepažįsti? Nujaučiu, jog gavus tokį laišką, aš jį įsirėminčiau.
tai įvyko tik kartą, tačau nė dienos nebuvo nuo to laiko, kad negalvočiau apie tai.
"Tai" toks fakin abstraktus reikalas ir taip retkarčiai tobulai išreiškia mano mintis. Ką tik tėtis man priminė mano psichozės laikotarpį. Kuomet buvau: a) arba visko perpildyta; b) arba labai tuščia ir nėriausi iš kailio surasti kažką, kad mane nors kiek papildytų. Vienas iš dviejų. Bet tuomet buvo gera, nes žinojau problemą. Dabar yta pilka, nes nežinau nieko. Reikia ir tokių akimirkų.
Trumpai, drūtai, nors nevisai ir trumpai, ir net ne drūtai, bet aš kartais noriu išsikalbėti. O jei noriu, vadinasi trumpai ir drūtai būti negali.

Nosys. Nosys everywhere.

Nežinau kodėl, bet pradėjau atkreipti dėmesį į žmonių nosis. Lyg niekas ir nekiša savosios į mano reikalus ar gyvenima, tai čia šioks toks smagus dalykėlis, bet aš taip realistiškai turiu omeny, jog atkreipiu dėmesį į žmonių nosis. Bandau ieškoti tobulos formos nosies. Kodėl - tikrai tikrai nežinau.
Lenktos,s u kuprele, storos, plonos, ilgos, trumpos, riestos, bukos - nėra gražios. Vieną akimirką buvau pagalvojus, jog nosys - šlykštus dalykas. Kad ir iš kokios pusės pažiūrėčiau į kokią nors nosį, kad ir kokia tobula atrodytų nosis tam žmogui ar modelių agentūros direktoriui - man ji šlykšti. Keisti dalykai dedasi mano akyse. bet tik akyse. Ne už jų ribų. Nors gal ir ten ne pyragai. Nežinau - kodėl ieškau tosios tobulos nosies, jo savininko ar savininkės. nežinau, ką darysiu radusi. Ar pasakysiu tam žmogui - labas?
O  kaip žmogus atrodytų be nosies?

Labai nesinori perkeltinės reikšmės rašyti viso šito dėsnio. Dėsniai primena fiziką. O fizika sux. Šiaip nevisai, nes laboratoriniai darbai man patikdavo. Būdavo galima pasipurtyti...
Gal tas nosių nekentimas prasidėjo nuo savo nosies nemėgimo? Netobulumas yra savaip žavingas. Dar ra toks reiškinys, kai norisi visai kitko, nei dabar yra ar turi. Turi garbanotus plaukus - nori tiesių. Gyveni mieste - norisi pagyventi kaime. Na, visada būna išimtys. Jos šiuo atveju gerai. Tačiau aš į šo reiškinio išimtis retai kada patenku. Esmė ta, jog man nepatinka nosys.
Nepatinka nosys, bet ieškau tobulos formos nosies. nebeužtenka paprasčiausio tobulumo ieškojimo. Tikriausiai radus kelis kartus, norisi smulkesnį tobulumą surasti. tačiau tas nosių apžvelgimas kiekvieną kartą, tas pirmas žvilgsnis į žmogaus nosį, ne į akis, mane gąsdina. mane gąsdina mano pačios išsigalvoti dalykai. Nori, bet bijai. geras derinukas. Šitas visas reiškinys neduoda man ramybės.
Reikia rasti tobulą nosį. Nosį. Tobulą nosį ne tik išlenkimu, forma, bet ir perkeltine prasme. Eh. Sunkus tas ieškojimas to, ko nėra. Reikia keisti vidinį savo pasaulį. Kaip sakant - kaip matai, taip ir yra. O gal - kaip nori matyti, taip ir matai. Eh, su tomis akimis daug aforizmų. O KUR NOSIS PADĖJOTE, GERBIAMI RAŠYTOJAI, FILOSOFAI? Nieko, ateis laikas ir aš parašysiu kokį veikalą apie nosis.
Nieko reikšmingo.
Nieko įdomaus.
Nieko gražaus.
Nieko patrauklaus.
Tačiau man geriau ant širdies pasidarė.
Niekam tai nerūpi apart manęs.
PASAULIS GRAŽUS.

Apie tapetus ir bites.

     

Va štai šią akimirką neatsisakau. Neatsisakau begalo stiprios nostalgijos, neatsisakau šypsenos, šilto jausmo, neatsisakau geros nuotaikos ar liūdesiuko, neatsisakau pagalbos ar padėkos, neatsisakau pati padėti, neatsisakau pafantazuoti, neatsisakau mylėti. Užteko kelių valandų pastate, kurio kažkada tiek nekenčiau, jog tenorėjau jį sudeginti ir palikti jį apleistą, kad jame vaidentųsi. Norėjau ko blogiausio. Kažkada. Bet dabar,dabar tas pastatėlis suteikė tokią vidinę ramybę, taip gražiai ištapetavo mano vidų, jog dabar mažam žmogeliukui, tūnančiam manyje, labai jauku. Labai gražu, ir jis neturi kaip tapti šiurkščiu.
     Užteko žengti vieną žingsnį link jos, užteko žengti vieną žingsnį į ją, užteko pamatyti vieną žmogų, užteko susikurti vieną fantaziją ir pakako tik nusišypsot. Ta šiluma galvoje dar dabar. Ir tie vaizdai, ir ta fantazija. Žinau, kad neišsipildys, nes yra tiiiikrai svarių priežąsčių tam neįvykti, taip pat žinau, jog Žmogus visagalis, tad sugebėčiau, pasitelkus savo stebuklingąsias galias, kliūtis sunaikinti ar bent pastumti į šoną, ir tai įvygdyti. Tačiau kažkaip širdis džiaugiasi tik fantazija. Nes jaučia, kad gerai yra tik tol, kol tai tik fantazija. Žino, jog jei bandyčiau fantaziją paversti realybe, būtų pz*c. Tad palikimę viską taip, kaip yra.
     Aš tik žinau, kad man dabar labai gera. O įvyko... Įvyko nieko ypatingo. Žinau, ir Jums taip kartais būna. Bet vat šį momentą norisi įamžinti čia dėl to, dėl ko, nežinau, bet dėl to, manau, jog tai kažkas kitko. Tai ne taip paprastai "va būna, kad gerai jautiesi, ir tiek". Kaip tai galėčiau apibūdinti.. Tai lyg koptelėjimą vienu laipteliu aukščiau link naujos cheminės reakcijos užrašymo, kurią paskleidus po pasaulį, pasikeistų viskas 140% - atsirastų daugiau tiesos, melagiai būtų pasodinti, vyktų mažiau žmogžudysčių, gimstamumas sumažėtų (NĖR ČIA MUMS KO KAIP TARAKONAMS VEISTIS), Afrika taptų stipriausiu pasaulio žemynu visomis prasmėmis. Niggos valdytų pasaulio ekonomiką. Nors su Obama čia kyla klausimas...
    O gal tai labiau primena šventąjį apsivalymą? Nors net nenumanau, ką reiškia žodis "šventas". Jis man tik kažkokį keistą nepasitenkinimą bažnyčia sukelia. Bet šiame įraše jokios bažnyčios neturėtų būti. Ir nebus. Bet kad jau paminėta, tai tiek jau to. Aš tik žinau (o vargeli, kiek daug žinau aš šiandien!), jog nereikia to rašyti čia, nes niekam neįdomu.

     Bet šį kartą man rimtai gerai. Ir vis vien, šį kartą rimtai niekam nerūpi, taip pat, kaip ir man nerūpi, jog niekam tai nerūpi. Žinau ir tai, kad šiame įraše nėra jokio tikslo, nėra jokios paguodos Tau, nėra jokio patarimo, nėra nieko, ką perskaičius, Tau pasidarytų geriau ar to, ką perskaičius, Tau šis įrašas padėtų. Bet ar Tau pačiam kartais nepabosta toji pagalba? Ar pagalbos ieškojimas? Ar jos gavimas iš niekur? Ir jos trūkumas, kai jos begalo reikia? Mane tai knisa.
     Žodžiu, įrašau šį įrašą į tinklaraštį tik tam, kad pati kadanors susivokčiau, jog ir tą pačią rudeninę depresiją įmanomą panaikinti įžengus į antruosius savo namus ar pamačius nepažįstamo žmogaus veidą ir jo šypseną. Net nežinant jo vardo. Žinant tik tai, kad gali susikurti gražią fantaziją, žinant, jog ilgaainiui, kai Tavo smegeninę užspaus informacija iš visų sričių, toji fantazija bus nuspausta ir įterpta į patį mažiausią oro tarpelį Tavo smegenyse (tiesa, jei tai būtų oras, tai Tave pražudytų, bet who cares, interpretuokime savaip), ir kai Tu praplausi savo smegenis (tikrai ne šventintu vandeniu ar degtine, nors gal tai vienas ir tas pats), toji fantazija vėl išplauks gražiausioje valtyje.
    Mes žinome tikrai daug, bet vis ne pakankamai, kad suprastumėme ir žinotumėme, kaip teisingai gyventi gyvenimą, kaip gyventi, kad justum kuo mažiau skausmo ir galėtum išnaudoti visas gyvenimo suteikiamas galimybes. Mylėkit, ir žinokit,jog esat mylimi, o po kiek laiko, tuo ir patys turėsite proga įsitikinti. Gyvenimas tokią progą suteiks.

P.S. Apie ūkį patys pasiskaitysit. Kai To prireiks.