Praeities mes neturime. Mes ją galime tik prisiminti ir ją prisiminus nusišypsoti. Mes negalime jos vertinti, galime vertinti tik įgytą patirtį praeityje. Vertinti praeities irgi negalime, nes kas iš to? Jei vertinsi praeitį, pamirši, jog gyveni dabar ir nepamatysi, kas vyksta aplink Tave dabar.
Dabar reikia vertini labai. Ir branginti. Ir nepaleisti. Nes dabar yra dabar, dabar Tu turi ir dabar Tu gyveni. Tu negyveni vakar, Tu negyveni rytoj. Tu gyveni dabar. Nebent dar galima gyventi rytojumi (laukti rytojaus kažkokio super epic įvykio). Dabar Tu gali padaryti viską. Tai vienas ryškiausių dabar bruožas.
Ateities... Ateitis yra tai, kas tikrai bus. Bet tikrai nebus taip, kaip Tu įsivaizduoji. Ateitis lyg neišsipildžiusi Tavo fantazija. Žinoma, būna, kad atsitinka kažkas, ką įsivaizdavai, bet tikrai Tavo fantazija nebūna atkartota taškas į tašką, pikselis į pikselį tiksliai. Nes tiesiog. Bet tai ir nekelia jokių problemų. Žodžiu, nėra ir ko vertinti ar branginti jos.
Bėda ta, kad žmonės per dažnai užsilieka praeityje, arba gyvena ateitimi, nevertindami ir negyvendami dabar. IR TAI SUX. Tokie žmonės mane nervina... Erzina ir psichiškai veikia... DABAR ARBA NIEKADA.
Dabar susimąsčiau, jog mane daug kas knisa, erzina ir šiaip, nervina. Dabar. Ir aš to bijau. Bijau, kad nepasakyčiau kažko negero tam, kas to neturėtų išgirsti. Arba turėtų išgirsti, bet tikrai ne taip supras, nemokės to priimti ir prarasiu vieną žmogų ar bent jau jo pasitikėjimą.
Arba, arba geras toks dalykėlis *nusišypso*. Ką tik supratau. Kai skirtumėlis ant mūsų svieto, huh? Mano vienas bendraklasis prieš porą savaičių sulaukė 18 metų. Jis jau galėjo balsuoti, prisidėti prie Lietuvos ateities kūrimo, dalyvauti Lietuvos gyvenime. O man tik šešiooolika metelių. Dar du liesi metai iki tokio pasiekimo (na, pusontrų, vateva). Prisimenu, kaip džiaugėsi mano sesuo pagaliau galinti balsuoti. *nusišypso*
Rašau dabar bet ką ir bet kada. Kas vyksta? Žmonės aplink tokie papilkėję, kad nebesugalvoju jokios temos. Visi tokie apšlifuoti, nerandu kabliuko, už kurio užsikabintų mano smegenų megztas megztukas, kad galėčiau į tai atkreipti dėmesį ir pagaliau mano galvoje sužibėtų gerų minčių kibirkštėlė. Ir aš esu viso to dalis. Tačiau kaltinti kitus dėl savų bėdų yra per daug menka ir žema. Tad kaltinu save. Jog nebežinau iš kurios pusės pažiūrėti į vieną ar kitą dalyką.
P.S. Viskas atrodo taip, kaip nori, jog atrodytų.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą