O man daugiau nieko nereikia,tik ramybės.

Dabar klausausi A.Mamontovo,ir tik viena mintis-Dieve,kokia teisybė!

Ir taip norisi tos dainos žodžius aprašyti,nes kiekviena A.Mamontovo daina gali duoti puikią temą tinklaraščiui. Bet tai absurdiška. Juk jo dainos kalba pačios už save.

Tai,apie ką aš?

Apie tai,kaip man reikia ramybės. Gal dėl to,jog sergu,ale tipo peršalau,o šią naktį jaučiau it pragare,nes maniau mano kūno temperatūra siekė kokį 50 laipsnių karščio. bet taip tik atrodė. Nes aš dar gyva. Nu,nesupratai,tai man neįdomu.

O gal turėtų būti įdomu? Gal internete visiems tūrėtų rūpėti kiekvieno nuomonė? Jei rūpėtų,tuomet gal pats bendravimas visame internete pasikeistų? Juk realiame gyvenime nėra taip,kad: oooj,man nerūpi ką tu sakai,man nusispjaut,aš turiu savo gyvenima,tu man nenurodinėsi.... Gal pas kūrį iš jūsų taip ir yra,bet pas mane ne. Nu man kažkodėl vis dar rūpi ji. ir manau,kiekvienam ji turėtų rūpėti,bet čia jau kiekvieno reikalas-ar keisti kažką dėl tokios ar anokios nuomonės,ar ne. Bet man visvien atrodo,jog reiktų už kiekvieną nuomonę,tiek realybėje,tiek internete,apie tave,reikia padėkoti. Tiesiog,paprasčiausias ir malonus žodelis-Ačiū. sakai,o kodėl turėčiau dėkoti už kažkokio nepažįstamo žmogaus nuomone internete? Kuri man nepatinka ir blablabla. Bet juk iš oro nieks neima ir nesako apie Tave-Tu invalide,kada smegenis palikai tarukinių stotelėje Novasibirske? Esi toks tuščias tralalala. Juk iš kažko susidaro tokią nuomonę. Paimsiu kaip pavyzdį tą pabodusį visiems FormSpring'ą. Ten,apie žmogų susidaro nuomonę iš jo atsakymų į klausimus. Taigi,jei jau taip pasako,vadinasi labai jau save keli per tuos atsakymus ir esi "pakalęs" žmogus ant "pasi*izdavojimų" iš kitų. Taigi. Mano nuomone,internete reiktų elktis taip,koks esi ir realiame gyvenime,o ne kažką mąstyti,ar išradinėti bevielį traukinį. Žinoma,jei tu taip elgiesi ir realiame gyvenime,iš visų tyčiojies,visus žemini ir save keli aukščiau kitų,tai man labai gaila žmogaus. Aplamai,mes internete per daug dėmesį sutelkiame ties kažkokiomis kvailomis ideologijomis ir kvailomis manijomis,madomis ir panašiai. 

Mano nuomone,mes ne tik internete,bet visur-tiek realiame gyvenime,tiek čia,mažiau turime skirti dėmesio blogiems dalykams. Apie Lietuvos Spaudą aplamai tyliu. Nors negaliu,nemoku aš tylėti. Visur-kriminalai,žudynės,kalėjimai ir t.t. Nu gerai,kam rūpi,kur Džordana Butkutė švęs savo vestuves? Ku vyks jos medaus mėnesis?

Arba:Įniršusi ant atrankos į „Euroviziją“ prodiuserio A.Giržado rusų manekenė A.Šaripova atsiuntė jam bulvių maišą.

Nu rimtai,mano gyvenime tai labai reikšminga. Žinoma,čia nėra tos keliosantraštės iš kriminalų,bet per daug rašoma žiniasklaidoje apie NIEKĄ. Norint surasti ką nors gero,vat kad su šypsena galėtum pasakityti-tektų kokias 10 minučių ieškoti. Smagumėlis! Ach,štai kodėl aš neskaitau. Nieko.

Aš daugiau nieko nebenoriu rašyti. Tiesiog,jaučiuosi taip *ūdinai,kad kalėjime arba psichiatrinėje ligoninėje jausčiaus geriau,man taip atrodo. Psichūškė manęs laukia,aš tai jaučiu ir žinau. 

Kodėl lietuviai taip bijo optimizmo? (taip,aš dar parašysiu) Žinoma, karts nuo karto tenka sutikti optimizmu trykštančių žmonių,kas labai džiugu. bet daugumai to optimizmo visvien trūksta. Ir visi tokia liūdna gaidele kalba apie pačią Lietuvą,apie žmones... Kai paskaitau blog'us,tai net gėda. Žinoma,aš visai neverkiu,iš tiesų,rašau su šypsena. Nes klausausi šios dainos:

Žinoma,tau nerūpi,nu bet ką jau aš padarysiu.

Tęskime.

Esmė tame,kad visi sugeba verkti. ne kiekvienas sugeba džiaugtis tuo ką turi ir džiaugtis be priežąsties. Visų pirma,siekiant kažko gero,reikia pačiam nusiteikti gerai. Aš jau įsivaizduoju,kaip daugumai geriau būtų gyventi Lietuvoje,jei visi čia šypsotūsi. Žinoma,man ir dabar čia labai gera gyventi. Mažiau VERKIM,o dažniau ŠYPSOKIMĖS be priežąsties. Laikui bėgant priežąstis šypsojimuisi pati ateis. Aš įsivaizduoju kaip sunku eiti kiekvieną dieną į tą mėsmalę,bet tiesiog,ją atbūti,o jau už jos ribų gyventi kitą gyvenimą,su šypsena ir gera nuotaika,nors nesvarbu,kad tu gavai 2. Tarkime aš,visada namo su šypsena pareinu,kai gaunu 4 ar neigiamą. Nes jei taip buvo,vadinasi,taip turėjo būti,jei į tai nekreipsiu dėmesio,man tai nepdarys jokios įtakos niekam. Na,gal pusmečiui,bet,čia įsiterpia pirmojo video žodžiai-WHO THE HELL CARES? Mažiau kreipkim dėmesį į tuos skaičiukus,kreipkime tik tiek,kad jie būtų tokių,kokių Tau reikia ir kokių tu nori,o paskui,su sunkiu darbu,ateis ir geras gyvenimas. Bet tas sunkus darbas irgi turi būti dirbamas su šypsena. Reziumė-šypsena viską pagerina.

Aš nujaučiu,kad aš čią kažką suvėliau. bet nenoriu to trinti. Viską,kas buvo galvoje tuo momentu,kai judinau klaviatūros mygtukus,išrašiau čia.