Viskas sutelpa į 4 sienas ir 4 valandas.

Žinai.... Šį kartą tikrai žinai. Kai kuriuose įrašuose po "Žinai...." sekdavo maždaug tokie žodžiai: Žinoma, kad nežinai or Iš kur Tu žinosi.... Tačiau dabar tikrai žinai. Privalai žinoti, kitaip negyveni.
Žmonės šildo. Arba šildo jų žodžiai ir jų akys.
Aplinka šaldo. Arba šaldo pučiantis vėjelis lauke arba neapšiltintos sienos.
Aš dabar turėčiau rašyti ką nors tokio ohoho, nes tai paskutinis šių metų įrašas...
Pasigirsiu. Buvau susitikus su šiandien su Vienaragiu, antrosios Kalėdų dienos išvakarėse. Turiu tik paneigti faktą, jog žiemą nepatogu susitikinėti su žmonėmis. Galima. Tereikia 4 sienų ir 4 valandų. To minimaliai užtenka. Žinoma, ir 2 žmonių. Taigi, nuostabiam vakarui reikia (minimaliai):

• 2 žmonių
• 4 sienų
• 4 valandų
• smegenų (kad megztųsi pokalbis)
• gero oro (šiuo atveju labai tiko šlabdriba už lango ir vampyriškas dangus)
• šypsenos

Sėdžiu, pasikasau ranką (ne, blusų neturiu, joks gyvis nevaikšto mano namuose), ir galvoju.... Nejau nieko neturiu pasakyti paskutiniam įrašui?
Man patinka apie nieką negalvoti gulint karštoje vonioje. Tokioje karštoje, kai Tau rūpi kaip ramiau kvėpuoti ir nenudegti plaučių gulint tokiame karštame vandenyje, negalvojant apie nieką. Tas tuštumas tą akimirką yra neįkainojamas. Kai iškeli ranką, o ji garuoja, tarytum tuoj išnyks.
Žinot (taip, Jūs žinot!), apie meilę galime kalbėti, kalbėti, kalbėti ir vis bus negana, nes pradedant nuo "Žinai", gali tęsti tiek, jog užtektų to apkeliauti aplink visatą 10 kartų skersai išilgai. Tačiau po tų pokalbių vis susimąstai: blemba, meilę reikia jausti ir ja reikia dalintis. O tada prasideda paieškos, su kuo vertėtų dalintis ta meile. O bet tačiau kadangi nes ne kiekvienas yra vertas Tavo meilės, o ir ne kiekvienas Tau jos duoda. Tad aš lieku stovėti tuščioje pagrindinėje gatvėje apsikabinus savo meilę ir neturintikam jos išdalinti.
Dabar tik galiu teigti, jog nekeisčiau savo žmonių į nieką. Ir visiems linkiu išlikti tokiais, kokie dabar esate, nes jai Tu esi mano... Tu esi nuostabus ir Tu esi mano toks, koks esi dabar. Būk nuostabus ir toliau ir nesikeisk! Jei suprasi teisingai, paspausiu Tau ranką, apkabinsiu ir pabučiuosiu. Aš tik pakeisčiau vieną laisvą vietą (kalbame apie meilę). Ir ją mielai užpildyčiau vienu žmogumi. Bet toji vieta užsipildo tik tuomet, jei jis man leis atsistoti į tą vietą apliink jį. ta prasme, žaidžiame šaškėmis. Matai? Vėl apie meilę.
Va!
Aš labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi dėl šių savo tinklaraštyje aprašytų ir mano pačios sugalvotų dalykų, kurių laikausi ir realiame gyvenime:
x charakterio prilyginimas tankiam spygliuočių miškui
x gyvenimo prilyginimas vaidinimui
x "Tačiau aš mieliau *isiu protą kitiems apie jų gyvenimus, nei tiems patiems apie savąjį" - ką jau padarysi, tokia jau aš.
x Sielos namai
x Neapkynata lyg stipri vandens srovė trykštanti iš žarnos į sieną ir aptaškanti aplink esančius daiktus.
ir taip toliau ir panašiai.
Žodžiu. Ir aš esu nuostabus žmogus. Tik mano nuostabumą pamatyti užtrunka kiek ilgokai.
Sakiau, pasirašysiu sąrašą, ką ketinu padaryti per 2013 metus ir sėkmingai tai vykdysiu. Tikrai tikrai!

P.S. Kam skirta antroji Kalėdų diena? Kad galėtum pasveikinti žmones su šventėmis, kuriuos pamiršai pasveikinti pirmąją dieną.
P.P.S. Žinau, kad skaitai, tad... Ačiū už pasisedėjimą ir gerą pokalbį! Viena kitai išgelbėjom kalėdas... Šiek tiek.
P.P.P.S. Susikūriau tumblr. Kalėdos, stebuklų metas! http://tiesiognu.tumblr.com/

Dar senovės lietuviai kalbėjo...

KAI

GALVA

TUŠČIA

IR 

ŠIRDIES

NESOPA.

Seksualus taxistas.

Jeigu buvo pirmas kartas, paskutinis irgi bus.

Arba, kodėl nemėgstu sedėti priekyje taxi automobilyje. Arba apskritai, kodėl nemėgstu viešojo transporto.
Tenka, tenka kartais tuo naudotis. Ir kiekvieną kartą prakeikiu tą akimirką, kai turiu sėsti priekyje taxi automobilio. Nežinau kur dėti rankas, nežinau kur žiūrėti,nežinau kaip jaustis. Arba, kaip pasirodo, kartais atsitinka, už vairo seksualus taksistas sėdi. O TADA, bam! Tavo galvoje pradeda kurtis jo gyvenimo istorija Lyg koks pilnametražis filmas, kuris niekada neišvys gyvenimo šviesos. Ar tas žmogus negalėjo pasiekti daugiau? O gal problemos giliau? Širduje? Vaikystėje? O gal jis baigęs taxisto karjerą, taps tuo žmogumi, kurį Tu keiki dėl krizės Lietuvoje? Gal. O gal ir ne.
Rankose turiu ką nors laikyti. Privalau. Jei jos nėra sukryžiuotis taip, kad parodyčiau visiems, kad aš nuo jų atsiriboju ir nenoriu sujais kalbėtis, tuomet jose turi būti kas nors. telefonas, pieštukas, mp4 grotuvas, knyga, sąsiuvinys, KAS NORS. Nes nemoku rankų laikyti tuščiai, arba jose laikyti orą. O kur jas dėti, kai sėdi priekyje taxi automobilio? Aš visada turiu apžiūrėti vairuotoją. O tai daryti sėdint priekyje būtų per daug awkward.
Regis, nė karto neesu važiavus taxi automobiliu viena. Jo, nesu.
Kaip ir nesu važiavusi miesto autobusiais. Iš vieno mikrorajono į kitą. Jonava per mažas miestas man, kad turėčiau naudotis viešuoju transportu. Ypač autobusais. Taxi tai kitiems reikalams...

Kalėdos negali būti mainstream dalykas. Niekada. Gali būti tik mainstream norėti IT dovanų.... VAT VE FAK, žmogai?! Telefonas? iPod'as? iPad'as? !!! Nejau mes tiek ištuštėjom? Tiek tapom nuvalkioti ir tiek norime tapti robotais? Padovanokit man knygą, padovanokit man mielą ir gražią užrašų knygutę, kurią saugojot ilgą laiką specialiai progai, padovanokit tušinuką, padovanokit arbatos!! Tai bus daug šilčiau, nei koks naujas telefonas. Aš nesakau, jei, tarkime, tokie dalykai tikrai reikalingi. Bet visais kitais atvejais... Padovanokit tai, kas tam žmogui suteiktų šilumą.

Man tiesiog pabodo Būti ta drauge, kurios prireikia tik tuomet, kai kitam skauda. Taip žiauriai skauda, ir tada pas mane kreipiasi. Padedu viską sutvarkyti, surišu žaizdas, padėkoja, o toliau manęs lyg nebuvę. Vis prisimenu tuos kelis žodžius "Ačiū Tau labai!", "Ačiū Tau, Juste, tikrai labai padėjai" ir galvoju, ar tas žmogus, kuris tai pasakė, pamena, kai tik man galėjo išsipasakoti, kai tik aš galėjau padėti ir kuomet tik aš buvau jam reikalinga? Nepamena, jei dabar taip šaltai bendrauja. Kažkada maniau, geriau būti ta drauge, kuri padeda, kai sunku, ir tik tada jos prireikia, nei  tokia, kurios išvis nieakda nereikia. O dabar galvoju, jau geriau aš Tau būsiu niekas, nei ta draugė, kurios reikalingas tik petukas, ant kurio galėtum paverkti.
Aš visada stengiuosi būti pati geriausia draugė kitam, visada padėsiu ir pasiaukosiu, kartu juoksiuos ir liūdėsiu, bet neketinu tik visada kartu liūdėti. Noriu juoktis, noriu džiaugtis, noriu būti kartu visada su draugais. Noriu, kad net tada, kaiman reikės pabūti vienai ir aš būsiu kur nors atokiai viena su savo mintimis ir su jomismylėsiuosi, noriu kad net tada draugai apie mane galvotų ir parašytų 10 žinučių - kur tu? Nors jie žinotų, kad išėjau pabūti viena...
Noriu būti žmogumi, o ne skuduras, kuris sugers Tavo ašaras ir žiūrės, kaip Tu linksiniesi su kitais savo "draugais". Arba Tu mane priimi tokią, kokia esu, ir aš Tau tokia patinku, arba Tu jau gali eiti su visais savo draugais ant trijų raidžių. Taškas.
P.S. Aš juk sakiau, kad viskas sukasi ratu.
P.P.S. Bet aš vis dar dievinu ilgas keliones autobusu, pėškute ar nesvarbu kokiomis priemonėmis!

Šiaip ar taip, myliu Jus ir jaukių bei šiltų artėjančių švenčių! :* Laukime kartu <(^~^)>

Noriu. Padėsit? Ačiū.

Ne, neklausiu, ar žinai tą jausmą, kai... Nes visi vienaip ar kitaip viską esame patyrę. Rašydama "viską", turiu omenyje tuos paprastuosius žemiškus dalykus, kasdieninius. Kasdienines laimes ir nelaimes. Jausmas toks, jog viskas jau apkalbėta. Tereikia tam pačiam įvykiui atrasti kitus žodžius ir taip sudominti skaitytoją.
Sako, jei kalbi apie kitų gyvenimus, atsigręžk į savąjį. Tavasis regis nėra jau toks įdomus. Bitchiachios please.... Taip, dažnu atveju tai tinka. Taip taip taip. Tačiau aš mieliau *isiu protą kitiems apie jų gyvenimus, nei tiems patiems apie savąjį. Ar aš to noriu? Ne. Ar taip darysiu? Ne! Kodėl? Nes man pabodo kalbėti. Kalbėti apie tai, kas mano gyvenime reikšmės turi mažiau už nulį.
Eh tos gyvos būtybės, ta protingoji gyvūnų gentis... Jie aplink trykšta neapkynata viskam. Ir kuomet jau Tu prieš šventes pradedi tvarkytis savo namus (ne, nekalbu apie tikrus namus, kur kojinės kartu negyvena ir kuriuose kvepia mandarinais. Kalbu apie sielos namus), jie nori įžengti ten su savo purvinomis kojomis ir viską sutrypti tam, kad tik savo sielos namus sulygintų su tavaisiais. Žmonės nemėgsta konkurencijos. Bet jei Tu tvarkaisi tik dėl savęs, ir pagaliau susitvarkęs, nori padėti ir kitiems tai padaryti, NES GYVENTI SU ŠILTOMIS SMEGENIMIS, ŠYPSENA VEIDE IR ŠILTAIS PIRŠTAIS ŽIEMOS LAIKOTARPIU DAUG LENGVIAU, ar tai nuodėmė? Ar tai konkurnecija? Štai aš susitvarkiau. Pusėtinai. Jau mano kokia močiutė negalėtų pasakyti, jog tuose namuose šuo by*ius išsisukinėtų. Ne. Ir aš jau įpusėjus tvarkymą, jaučiuosi gerai! Tačiau kaip tai nepatinka aplinkiniams, ir tai akivaizdžiai matosi.
Skaudžiausia, kai net Tavo draugai nesiteikia nusiimti batų einant į namus. Ar man derėtų juos įleisti net su purvinais batais ir leisti suteršti per kelias akimirkas viską, ką tiek ilgai "liuobiau"? Vien dėl to, jog jie mano draugai? Ne. Jei jie tikrai yra mano draugai, jie net neprašyti nusiims tuos batus dar prie pat durų tik įėję.
Ta neapykanta kenkia ne tik jiems, bet ir juos supantiems žmonėms. Žmogus suteikia negyviems daiktams kažkokią tai gyvos būtybės charakterio savybę ir pradeda jos nekęsti, taip ant nieko liedamas savo neapykantą. Tačiau kai laistai sieną su vandens šlanga stipria vandens srove, juk pastebi, kaip vanduo taškosi į visas puses... Taip ir su neapykanta. Atsikratykit neapykantos. Sniegas daug baltesnis, kai jis švarus.
Kaip spręsti man šitą problemą? Keliaujant toliau ties itin švarių sielos namų susikūrimo, reikia susikurti savo sielos jausmų kambarėlį. Į jį niekuo gyvu neįleisti pašalinių žmonių jausmų ir jų neišgyventi lyg savų. Kiekvienas savo jausmų turime pakankamai, tad svetimų nereikia. O ir išleisti negalima. Ne, jokiu būdu. Nesedėkit ant "jausmų dietos". Tai kenkia. Nors tai išugdo nemažai talentų, jei moki gerai pakreipti, bet vis vien, daug gražiau kurti ir ugdyti savo talentą su begylbę jausmų.
Niekas mano švarių sielos namų nesugriaus šiemet, nes tai pirmieji metai, kai tie namai visai padoriai atrodo. Niekas.

P.S. Tų kūnų, kurie galėtų už bet ką parduoti savo sielą, siaura ir glausta pasaulėžiūra bando sugriauti mano namus. Tai spaudžia ir mano smegeninę. Žinau, kad tie žmonės, kurių pasaulėžiūra būtent taip ir kenkia, niokoja mano namus, to neskaito, bet aš atrasiu žmogų, kurio pasaulėjauta ir pasaulėžiūra bus platesnė už Visatą ir aš būsiu nenormaliai laiminga. Ačiū.

Prisirpusi vyšnia sausio viduryje.

Prisirpo reikalas parašyti įrašą tolygų iššūkiui.
Rašyti gerus dalykus visada buvo ir bus sunku.

Stebėti krentančias snaiges tuojaus taps mano hobiu. Tas gilus jausmas, kai stebi tuos mažyčius baltus padarėlius, lyg jie būtų gyvi, lyg šoktų Tau pirmą ir paskutinį šokį, ir Tu pradedi svajoti. Tam nereikia jokio preteksto, nebent tą foninį snaigių šokį laikysime preketkstu. Ir aš žiūrėjau, ir aš gyriau jų šokį, ir aš svajojau.O ar kadanors kalbėjai su snaige? Ar snaigių pora? Klausei, kodėl jos kartu, nors žino, kad tereikia vieno šiltesnio vėjo gūsio ir jų meilė pasibaigs taip staigiai, kaip ir prasidėjo, tačiau tos snaigės vieną kitą myli nepaisant visko? Žinoma, kad ne. Tai, mūsų realiame pasaulyje, laikoma beprotybės požymių, o juk Tu bijai peržnegti beprotybės ribas.Kad ir kaip ten su Tavo baimėmis ir snaigių meile,  šypsena sukelia šilumą Tavo sielai. Šypsena lyg šiltut šiltutėlė antklodė Tavo sielai. O juk galime gyventi tik su sveika siela ir smegenimis.
Nebegaliu sakyti, jog man skauda. Nors rašant kairiąją krutinės dalį smeigia kažkokie elektroniniai šūviai. Bet man neskauda. Jei praeitame įraše skaudėjo, dabar nebeskauda. Šiandien, tame juodai baltame peizaže, įžvelgiau šilumos spalvą. Tarp tų pusnų ant šakų, atrp tų purių snaigių aš įžvelngiau gėrį. Ta prasme, žodis gėris man labai keistai skamba.
Supranti, kęsti skausmą patartina vienam. Tai man ganėtinai gerai sekasi. Nes tas skausmo jausmas Tave grūdina gyvenimui. Ir tai teikia kažkokios patirties, o kiekvienas turi patirti savo patirtį ir ją išgyventi, ir ją įsisąmoninti, ir ją mylėti, ir ją visur nešiotis su savimi, nepamirštant jos panaudoti. Tačiau kai jautiesi gerai... O! Tuomet net praskrendančią plaštakę pastebi, ir nori jai padėkoti, kokia ji graži ir nuostabi! Net jei ji tai padarė sausio viduryje. Ir Tu nebegali išlaikyti to gėrio viduje, jauti darydamas nuodėmę pasilikdamas tą gėrį tik sau. Norisi dalintis. Nes to jausmo gali turėti į valias, kiek tik Tu pats sau leisi, jo nesiskaičiuosi ir Tau jį atiduoti nebus gaila, nes sau gali jo pasigaminti dvigubai tiek, kiek jau davei. Žinoma, kaip pridera gyvenime, atsiranda kliūčių. Ne kiekvienam žmogui, tačiau man pasitaiko.
Nėra su kuo dalintis. O gal yra didelė baimės siena, kuri neleidžia ištiesti rankos žmonėms, kurie stovi už jos? O tie, kurie vaikšto toje pačioje sienos pusėje, kurioje esi Tu, nepastebi Tavęs? Ne, tada Tu nejauti nepilnavertiškumo jausmo. Tikrai ne. Tu tada pradedi liūdėti, gal ne tiek liūdėti, keik nusiminti žmonėmis ir pačiu savimi. Kyla klausimai - kodėl Tu bijai sulaužyti tą sieną? Kodėl?
Atsakymas: man per daug patinka saugumo jausmas.. Ir šilumos. Suardžius tą sieną, pradės vėjai iš visų pasaulio šalių plaikstyti mano plaukus ir žvarbulys užvaldys mano kūną, o žmogaus, kuris mane sušildytų, nebus, nes visi aplinkui tik žmonės. Tau jie tik žmonės. Sunaikinai sieną, o baimė nors vieną iš tų žmonių paversti šilumos tiekėju - liko. Tai lyg savotiškas naudos ieškojimas. tačiau gyvenimas lyg ir pastatytas ant to, o gal iš to. Tai viena iš sudedamųjų gyvenimo dalių.
Negalima dalinti gėrio bet kam ir šiaip sau. Žiūrėkime realybei į akis. Jei tai darysime, gėris praras savo paslaptis, savo prasmę, išbluks visos jo spalvos ir gyventi neverti asmenys užvaldys Tavo smegenis galutinai. Gėrį reikia duoti tiems žmonėms, kuriais pasitiki ir kurie nepasiliks to gerio tik sau.
Ateik čia ir būk mano, nes tas gėrio perteklius gali sužlugdyti mane galutinai nespėjus dar prisirpti vyšniai sausio viduryje.

Regis šio įrašo motyvai pasikartoja mano dienoraštyje.

Skauda.

Tai va.
Skauda. Skauda matyti žmonių nuleistas akis. Nors jie būna tokie simpatiški! Galbūt dėl to, jog tuomet matai juos. Tiesiog matai. Jau kelias dienas stebiu jį. Jis nuleides akis eina tik palei sienas. Regis, kalė, vardu gyvenimas, jam kažko pagailėjo, bet tas nepilnavertiškumas, ta juodoji skylė jame atrodo žavingai. Arba, arba ėjau namo kažkurią dieną. Šviesią dieną. Ir man skaudėjo. Skaudėjo tik matyti tą vyruką, kuris ėjo su nunešiotomis pirštinėmis. Jis ėjo už paskutinius centus nusipirkti tušinuką. Tušinuką tam, kad nusiėmęs savo daug ko patyrusias ir jautusias pirštinęs, galėtų užrašyti laišką. Ir jį išsiųsti savo dukteriai, kuri jau 20 metų negyvena su juo. O jis vis dar ją myli. Kai tuo tarpu, ji kažkur su savo "bestukėmis" "tūsinasi" patvoryje ir laukia vaikinukų.
Kai turi fantazijos, laisvai gali susikurti pasauly tokį, koks Tau patinka. Tačiau net kai pats kuri su savo fantazija, yra tam tikros ribos. O man skauda, kai peržengiu ribas. Jau nuo pradinių klasių viena gera mokytoja man kalė į galvą, tiksliau ne man, o visai klasei - viskam yra ribos. Viskas turi būti PROTO ribose.  Jei nepatinka ribos, išlavink savo  protą ir ribos padidės.

Aš vis galvoju, kaip yra žiauru bijoti gilaus ir ilgesnio kosėjimo. Aš to bijau pastarąjį mėnesį. Žmogus atsikosėt nori, nes paspringo besijuokdamas ir valgydamas neskanias, mikrobangų krosnimi pašildytas, mokyklos bandeles, jis juokiasi kosėdamas, o Tu žiūri į jį kupinomis baimės akimis, nes žiūrėdamas į jį, greituoju režimu įsivaizduoji, kaip jis miršta prieš pat Tavo akis, o Tu jam nesugebėjai padėti. TJis juokiasi, o Tau dingsta šypsena nuo veido ir Tavo ląstelių branduoliai verkia.
Man skauda.
O KAIP SKAUDA, kai klausaisi dainos į tai įliejęs visas savo smegenų ląsteles... IR JAI DUODI PRASMĘ. Ją sieji su kuo nors. Nesvarbu su kuo. Oh šventoji motinos pele! Skauda. Ir tuomet skauda kažką šalia širdies. To pagrindinio organo. Ne, jo neskauda. Skauda šalia. Tai lyg sielos drebėjimo epicentras netoli širdies, o Tu esi maaažas mažutėlis mažučiukas žmogeliukas, stovintis ant širdies jau taip itin nelygaus paviršiaus ir jauti tuos virpesius. Ir tuomet tam žmogeliukui skauda kūną. Nes tik jį jis turi. Siela sukėlė drebėjimą, o skauda kūną. Bet tokį skausmą neretai būna malonu kęsti.

Aš tik noriu pasakyti... Žmogaus charakteris yra lyg tankus miškas. Stovi, žiūri į jį, matai 63 medžius, kurie nesislepia vienas už kito.. O tiems medžiams, kurie slepiasi už tų, kuriuos matai, skauda. Pasisuki - matai 64... Tačiau nesimato kitų. Ir taip sukinėdamasis vis vien nepamatysi visų medžių. Nesugebėsi suprasti, suvokti, pažinti ar pamatyti viso žmogaus charakterio. Ir jam skaudės. Nes žmogus nori, kad pamatytum būtent tą medį, kuris slepiasi už to, kuris tiesiai Tau prieš akis, o tuomet...tu pasisuki į visiškai priešingą pusę, ir nebematai jokio medžio. Žmogaus charakteris = tankus medžių miškas. Spygliuočių miškas.
Ir visiems vienaip ar kitaip skauda.
Tik atmink, kitą kartą, kai Tau skaudės, man tai rūpės lygiai tiek pat, kiek Tau rūpi, kai man skauda. Nerūpės.

Ragana.

Niekada nemaniau, jog raudojimas toks panašus į miauksėjimą žmogaus balsu.
Arba tai nebuvo miauksėjimas ir juo labiau rauda. Bet ta moteris sedėjo. Sedėjo prie miesto baseino-fontano. Ir ji kumštį prisidėjus prie burnos kalbėjo. Einant pas dantistę, aš girdėjau tik miauksėjimą iš jos lūpų. Tą minutę prakeikiau tamsų vakarą, nes nemačiau jos veido. O gal reikėjo keikti jos plaukus, kurie tą veidą uždengė ir džiaugtis tamsa, jog ji prideda savotiško įžulumo moteriai ir raganiškumo. Norėjau sustoti ir klausytis jos. JI čiut manęs neužverbavo. Mano smegenų. Kojos! Kojos leido mano smegenims likti laisvoms. Ačiū laikui, jog neužtrukau pas dantistę, ir jau po 7 minučių aš vėl ėjau pro tą moterį.
Tada vėl. Vėl mano kojos man neleido. Jos išėjo sau. O smegenys norėjo likti. Nes ta moteris katino balsu miaukė - NEIŠEIK, OOOOUUU NEIŠEIK. Ten pamiauksėjo, pamiauksėjo. Bet ji mano smegenis įtikino neišeiti. Akis irgi. O kojų niekaip. Kojos nesujungtos su ausimis, štai kodėl.
Nežinau, kaip apibūdinti ją. Ji blankioje šviesoje neatrodė normali moteriškė gedinti savo vyro. Ne. Ji atrodė apsėsta velnio. Bet kažkokio tokio moteršiko velnio. Raganos. Ir ji verkė balsu, ne ašaromis. Tyliai. Protarpiais. Šaukdama, jog neišeičiau.
Ragana. Tik nežinau, kas didesnė, aš ar ji. Ji buvo maloni ragana. Man.
Bet aš ragana. Ir ta šlykšti ragana, tiktais nemokanti naudotis savo kerais ir burtais. Tiesiog, esu priešika gražiems dalykams ir nekenčiu aplinkinių. Esu ragana. Nekęskit manęs. Aš nekenčiu Jūsų, Jūs nekenčiat manęs - šai ir įsigalėja lygybė pasaulyje! Lygybė pasaulyje gerai. Juokauju. Net ne.
Noriu sutikti tą moterį ir pažiūrėti jai į akis. Net jei manosios išdegtų. Tuomet gal būčiau laimingesnė, nes galėčiau "žiūrėti" į visas puses ir į visų veidus, kai tuo tarpu tie visi kiti manęs bijotų. Iš tiesų juokinga, kai žmonės bijo šlykščių dalykų. Kartais ir aš juokinga būnu. Ne, aš būnu per dažnai juokinga.
MANO MINTYS LAKSTO IŠ VIENO APSIKRITO KAMBARIO KAMPO Į KITĄ.
Pastebėjot?
Man reikia įkvėpimo. Paskaitau kelis savo senesnius įrašus blog'e, ir tikrai juos galiu vadinti šedevrais. Nes jei jau man skaitant SAVO įrašą, aš pagalvoju, kokios puikios mintys, o kaip žinia, aš sau esu labiausiai kritiška.. Tai tuomet įrašas vykęs. Net labai. Labai labai labai labai. Ir taip norisi parodyti visam pasauliui, lyg: ŽIŪRĖKIT, IR MOKYKITĖS TAIP, KAIP ŠVENTO RAŠTO MOKOSI KRIKŠČIONYS. Seniai man buvo pavykę išplauti kieno nors smegenis sėkmingai.
Nuo rytojaus... Aš nepradedu nieko. Ne. Kuo daugiau pradžių - tuo geriau. O aš nieko naujo nemoku pradėti, nes viskas lyg kažkuriame Žemės kampelyje jau pradėta.
Nekenčiu savęs.

Man garbė...

Sveika, brangi tauta! Ar tautiečiai... Tai vat. Vėl įkliuvau į žaidimą. Man garbė. Šiame įraše esu aš paminėta, ir toji lazdelė vėl mano rankose. Čia viskas tas pats, kaip ir "Netikėtumo" įraše. Tad taisyklės tos pačios, tik dar papildomi keli faktai apie mane ir atsakymai...

Taigi, dar veinoulika faktų apie mane (DABAR PRISIMINIAU,KODĖL NEMĖGSTU FAKTŲ APIE ŽMONES):

• Mėgstu keliauti. Nesvarbu koks kelionės tikslas, labai mėgaujuosi pačia kelione (nesvarbu - dviračiu ar autobusu). Svarbu, kad būtų ilga kelionė.
• Esu protinga. Kol nepakviečia prie lentos pati mokytoja ar pats visagalis gyvenimas.
• Nešioju akinius. IR NĖ VIENAS MANĘS NEDRĮSO ĮŽEIDINĖTI, jog esu "ačkarikė". Nors galėtų pabandyti... 
• Man nėra nė vienas žmogus pasakęs, jog manęs nemėgsta. Realybėje. Nežinau kodėl, nors tikrai yra žmonių, kurie manęs nemėgsta.
• Susitikus su nauju žmogumi realybėje, mano pirmas sakinys po pasisveikinimo ir apsikabinimo būna toks, kokia pirmoji mintis šauna į galvą tik jį pamačius (aš tą mintį pasakau garsiai). Kažkas panašaus būna - OHO, O TU TIKRAI AUKŠTA. Arba - MANIAU TU AUKŠTESNIS. Arba - WOW, KOKIA TU GRAŽI. Muahaha.
• Mėgstu sakyti komplimentus. Apgalvotus komplimentus. Nors neretai tai būna nepanašu į komplimentą.
• Virtuvėje aš neprimenu "moters". Neduokit man daryti valgyt, nes geriausiai, ką galėsiu padaryti, tai uždėti liesą gabalą dešros ant riekės duonos. Juokauju, bet panašiai ir būtų...
• Nemėgstu barnių ir pykčių. Tačiau man sekasi juos greitai sustabdyti ir nuraminti abi puses. Žodžiu, Motina Teresė aš. (ftw, kas per...)
• Man įdomiau žiūrėti veiksmo filmus ar trilerius, nei kokius romantinius filmus. Tad su sese visada žiūriu filmą, jei jau pasiūlo kokį pažiūrėti jos kriminalistikos dėstytojas.
• Jei žmogus kosėja, aš visada bijau, kad jis numirs. Visada. Jei tik išgirstu ką nors kosėjant, visada galvoju,kad jis numirs paspringęs. :/
• Myliu naktinius pasivaikščiojimus.

HOHO. Kaip įdomu... Tokių žmonių pakampėmis po 5 gali rasti.
Dabar mano atsakymai į tuos klausimus, kuriuos uždavė žmogus, užtaginęs mane savo blog'ę....

1. mėgstamiausia daina šiuo metu? >> Va šita. Lol.
2. kam turi silpnybę? >> Guminukams, citrinoms, apkabinimams ir juokui.
3. ką darant jauti adrenaliną kraujyje? >> Stebint lenktynes ir pačiai greitai važiuojant (dviračiu/automobiliu). Ir dar žaidžiant kokius stalo žaidimus, kai iš ko nors lažiniesi tuo metu.
4. įsimintiniausias 2012 vasaros įvykis? >> Kelionė į Panevėžį.
5. kaip sugalvojai pradėti blogg'int? >> Norėjau skleisti savo tikėjimą internete. Juokauju. Norėjau kažko, pati nepamenu ko, nes šis blog'as yra antras, o jį turiu jau ilgai, o prieš tai turėjau irgi blog'ą, kurį taip pat ilgai laikiau, tad visiškai nepamenu, nuo ko pradėjau blog'inti.
6. kas tau skaniausiai kvepia? >> natūrali arbata ir miškas.
7. filmas, kuris visada primins tau vaikystę? >> Zebriukas dryžius?
8. kuo užsiimti norėtum baigus mokyklą? (ką studijuoti, dirbti) >> Kuo nors, kuo galėčiau knisti kitiems žmonėms protus. Į politiką nenoriu. Kokia socialogija ar psichologija. Bet psichologija man neišeis, nes su biologija susipykus esu.
9. kvailiausias sapnas, kurį esi sapnavusi? >> Tokių daug.. Ir tie kvaili sapnai per daug iškrypę, kad galėčiau juos pasakyti.
10. dažnai nutinka deja vu? >> Ne.
11. jei turėtum galimybę gyventi bet kokiame amžiuje iki 21-ojo, kuriame gyventum, ir kodėl? >> 20-ame. Arba 18-ame. Dėl muzikos ir aukšto kultūros lygio. <(^~^)>

Klausimų neduosiu, nieko netaginsiu, nes viskas yra "Netikėtumo" įraše, kaip ir minėjau.
Aš vis dar Jus myliu ir iki kito pasimatymo. Sekmės ateinančią savaitę.

Viskas yra paprasta vaidyba.

Gyvenimas žaidimas? Mažiems vaikams nebent.
O šiaip - viskas yra paprasčiausias vaidinimas, kurio pagrindinis personažas esi pats Tu. Ir taip su kiekvienu iš mūsų, kiekvienas yra savo pjesės pagrindinis personažas/veikėjas/aktorius. Ir aplink esantiems žmonėms, tik Tu pats gali suteikti antraeilius vaidmenis. Na, žinome, nepamirškime, jog tas vaidinimas negali būti tik toks, kuriame yra VIENAS pagrindinis vaidmuo. Jie yra du. Tačiau tas antrasis aktorius, kurio yra taip pat vienodai svarbus vaidmuo, kaip ir Taviškis, tame spektaklyje pasirodo ne laiku. Jis nesilaiko Tavo nurodyto tvarkaraščio, kada įžengti į sceną. Jis ilgą laiką nepasirodo, dar ilgesnį laiką stovi užkulsiuose, ir visai netikėtai išeina į sceną vaidinti kartu su Tavimi.
Kai jis atsiranda, turi suprasti, jog ir jis yra režisierius, ir jis turi tokį pat svarbų vaidmenį scenoje, kaip ir Tu. Meilė. Tad tenka toliau vaidinimą tęsti sujungus abiejų režisierių mintis. O čia yra didelis uždavinys, nes scena lyg ir tokio pat dydžio, tačiau aktorių padidėja.
Nepaisant visko, reikia nepamiršti, jog TU duodi visiems vaidmenis. Ir bet kokio vaidmens negali suteikti bet kam. Nes su tuo vaidmeniu tas žmogus Tavo pjesėje vaidins ilgai... Kol nenuspręsi jo paaukštinti ar atleisti ir išmesti iš pjesės. Tu vis perstatinėji savo vaidinimą. Esi pats režisierius. Ir pats esi vienas iš dviejų pagrindinių aktorių. Tad perstatinėjant vaidinimą, turi nepamiršti pats vaidinti nepriekaištingai. Juk Tavo vaidinimą žiūri visi kiti, kurie nevaidina kartu su tavimi, tačiau norėtų... Ir dar tie, kurių gyvenimuose, t.y vaidinimuose Tu atlieki visai neprasto veikėjo vaidmenį, tačiau tas žmogus nėra tokioje pačioje pozicijoje Tavo vaidinime. JO TAVO VAIDINIME NET NĖRA. Tad jis žiūri į Tavo vaidinimą iš šono salės. Ir Tu jo nepastebi. Ir jam skauda. Ir Tu vis perstatinėji savo pjesę.
Viena iš  bėdų ta, kad nė vienas iš režisierių, nevaldo laiko taip, kaip valdo savo pjesę. Tad Tu nespėji. Tu arba tuo metu rūpiniesi kitų personažų vaidyba, arba rūpiniesi savo vaidyba, arba rūpiniesi žiūrovais. Tu į visas puses negali sužiūrėti vienu metu ir viską išspręsti, nes turi tik dvi akis ir vienerias semegenis. Todėl šiaip ar taip, kažkurią dalį savo vaidinimo Tu praleisi. Ir kiekvieną kartą Tau praleidžiant kažką svarbaus, kol būni susikoncentravęs ne ties tuo, kuo reikėtų, Tu nudegi.
Apskritai, kodėl aš taip pavadinau gyvenimą? Nes mes per dažnai meluojam patys sau. Mes, "tikrieji" mes, esame tik savo viduje. Išorėje? Jau vien "draugo","pažįstamo","mokinio","paprasto praeivio" "dukros/sūnaus" kaukės mus padaro netikrais. Ir tik nulipdami nuo scenos( kas vyksta laabai retai) mes esame mes. Verki? Tikrai verki? Nuoširdžiai verki? Šaunu. Bet tikriausiai Tavo ašaros bėga per "dukros/sūnaus" ar "pažįstamo" kaukę. Tau skauda? Priklausomai nuo to, kiek žmonių žiūri Tavo vaidinimą.
Dar viena iš bėdų, jog mes visi esame režisieriai. Labai gerai, jei sugebi išbūti visą savo vaidinimo laiką savo poste. NIEKADA, NĖ MINUTEI, NET SEKUNDEI NEPERDUOK SAVO PAREGŲ KITAM. Kiekvienas mes kuriam savo vaidinimus, ir kiekvienas iš mūsų esame režisierius SAVO vaidinimo. Bėda ta, kad atsiranda kartais režisierius, kuris veržte veržiasi į Tavo sceną norintis užimti Tavo pagrindinio vaidmens vietą. Ir tada jis Tau trugdo. Tad turi šalto proto jį kažkaip panaikinti nuo scenos nesutrugdžius vaidinimo.

Kaip manai, ką parašytų žiūrovai Tau pažiūrėję Tavo vaidinimo ištrauką "atsiliepimų knygoje"?

P.S. Maniškėje vaidyboje dabar yra ryškių emocijų stygius.

Netikėtumas.

Labaš. Pasiteiraučiau, kaip laikaisi, ar vis dar šypsaisi, kas Tave neramina, kad toji šypsena nesirodo Tavo veide, bet ar verta? Žinoma, kad ne.
Tad eikime prie reikalo. Pastebėjau jog staiga pakilo mano blog'o peržvalgų skaičius. Pažiūrėjau srauto šaltinius. Atradau šį įrašą. Pas protingą, o gal įdomų (o gal ir tokį ir tokį) žmogų tinklaraštyje. Pasižiūrėjau įrašą. Perskaičiau. Ir buvau įtraukta į žaidimą. O juk yra sakoma - duoda - imk, muša - bėk. tai man kadangi perdavė lazdelę estafetės, turiu imti. Pradėkime žaidimą.

Taisyklės:
 1.Kiekvienas pažymėtas žmogus turi parašyti 11 faktų apie save. Įmanomas dalykas.
 2.Jie turi atsakyti į 11 klausimų kuriuos uždavė tave pažymėjęs draugas blogo rašytojas. Klausimai. Klausimai everywhere. Jei ne FS, tai ask'as. Jei ne ask'as, tai čia. Nu nieko. Misija įmanoma.
 3.Reikia sugalvoti 11 klausimų kitiems, tavo pažymėtiems draugams blogų rašytojams. Iš anksto apgailėstauju dėl savo keistų klausimų.
 4. Jie turi pažymėti 11 blogų rašytojų kurie turi mažiau nei 200 sekėjų. O Dieve (Alache/Buda), ko tiek daug? Padėsit man surasti net 11 gerų tinklaraščių rašytojų? Nes bet kam to duoti nesinori.
 5. Pažymėti draugai - blogų rašytojai turi būti perspėti. Kaip pasakysi, o mano Lorde.
 6. Negalima žymėti atgal, t.y. žmogaus, kuris pažymėjo tave. Nu okay.

Šį kartą nelaužau taisyklių, tad štai ir "atsakymai":

1.

Veinouliką foktų opie muony:

• Myliu lietų. Tikrai tikrai. Nuo jo nesislepiu po skėčiu. Ir tai man nė kiek netrukdo.
• Labai branginu savo draugus. Tuos kelis. Jie patys geriausi. Rimtai rimtai. Kitokių man ir nereikia.
• Esu melomanė. Atsikeliu su muzika, keliauju į mokyklą su muzika, per pamokas (kaikurias) sėdžiu su muzika, einu namo su muzika, darau namų darbus ir naudojuosi kompiuteriu su muzika, maudausi su muzika, užmiegu su muzika. Tad netekus ausinių, tai yra mano viena didžiausių katastrofų.
• Mėgstu giliai pamąstyti. Daugelis tai pastebėjo. Tačiau nervina, jei aplinkiniai į paprastus dalykus žvelgia per kažkokią sulaužytą prizmę ir patys sau viską apsunkina.
• Lankau gitaros burelį ne dėl to, jog tikiuosi kadanors išmokti gražiai groti, bet vien dėl to, jog palaikyčiau draugei kompaniją, plius ir pati ką nors išmokt ketinu per tą laiką.
• Matematiką myliu nuo pirmos klasės. Ją vis dar myliu, nors nesuprantu. Ar bent jau mažiau suprantu.
• Mėgstu rašyti.  Todėl laiškai neatsiejama mano laisvalaikio dalis. 
• "Fainiausia" būnu, kai esu su savo vyresne seserimi Gintare. Daug juoko, veido raumenų skausmas, ašaros - visada tai atstitinka būnant su ja. Tad visų šių dalykų man reikia profilaktiškai bent kartą per savaitę. Jų negavus, galiu ką nors sumušti :/
• Esu principinga. 
• Labai noriu turėti savo asmeninę "mini" biblioteką, tačiau esu išsiugdžiusi nemažą tingynuką knygų skaityme.
• Esu didesnė klausytoja, ne kalbėtoja. 

Pirmoji dalis šiaip ne taip įveikta. Judam toliau. Atsineškit sau kokios arbatos ar skanėstų kokių.

2.

 I. Kokia tavo mėgiamiausia kalba ir kodėl? > Lietuvių, nes ji graži, ja laisvai galiu kalbėti, rašyti, mąstyti ir bendrauti. Ji yra gimtoji ir šiaip, lietuviškai ištarti žodžiai gražiausi. Juk gimiau ir augau su lietuviškais žodžiais ausyse.
II. Ar mėgsti galvoti apie... keistus dalykus? > Tai vieni mano mėgstamiausių dalykų, kuriuos mėgstu apmąstyti. neretai tenka pasipurtyti, kad tokių keistenybių atsikratyčiau, nes jos neretai peržengia visas keistumo ribas.
III. Koks aktorius(-ė) pirmiausia atsiranda galvoje, kai išgirsti žodį "aktorius"? > Johnny Depp ir Matt LeBlanc. Jie abu.
IV. Kas tavyje labiausiai pasikeis po 3 metų? > Manau, jog išvaizda. O mąstymas, pasaulėžiūra vienaip ar kitaip kiekvieną minutę kinta.
V. Kurti muziką ar klausytis muzikos? > Man, asmeniškai, klausytis. Nors jei pagal sugebėjimus, tai kurti. Eh, viena iš mano svajonių yra išmokti groti gitara ir sugroti Tracy Chapman - Fast Car dainą draugui/draugei pritariant balsu.
VI. Ar internetas yra gerai? Kodėl? > Šiaip, internetas yra gėrio ir blogio tvirtovė. Tad teigti, jog jis yra tik "geraS" arba tik "blogas" - neįmanoma ir net negalima. Griežtai. Bet jis yra geras, žiūrint iš vienos lazdos galo pusės. Nes jo dėka gali susisiekti su užsienyje gyvenančiais giminaičiais ar draugais; jo dėka pusė Lietuvos moksleivių padaro namų darbus. Kita pusė tingi. Jo dėka galima susirasti draugų (jo dėka susiradau net 2 draugus!); šiaip gali prastūmti laiką iki kažko, arba gali plėsti savo akiratį skaitydamas įvairų stuff... Ir jis labai dažnai padeda gerai pasijuokti. Na, bent jau užveda ant kelio, duoda pradžią, o toliau ir be jo galiu pasijuokti. MUZIKA. Va, dar didelis interneto pliusas yra muzika... <3
VII. Kokie yra geri filmai? > Tie, kuriuos pažiūrėjus, tavyje palieka kažkokią žymę. Arba po jo turi nubraukti ne vieną juoko ašarą.
VIII. Ar tavo požiūris (į ką nors) dažnai keičiasi? > Ne. Na, jis keičiasi, bet ne kardinaliai.
IX. Ar skaitai periodiką? Kokią? >  Nežinau žodžio "periodika" reikšmės, ir nemeluosiu, jog esu protinga, tad to žodžio neieškosiu internete. Ta prasme, nežinau jo reikšmės  (dabar), tad ir neatsakysiu, bet įdomumo dėlei po įrašo pasitikrinsiu jo reikšmę.
X. Kokia tavo nuomonė apie ekologiją? > Teigiama. Kelis kartus dešimtoje klasėję buvau apgalvojus tokį variantą, jog net ta kryptimi norėčiau sieti ateitį (biologija, chemija), bet tai buvo tik kelių savaičių apmąstymai. Šiaip, ekologija yra toks dalykas, kuriam reikėtų daugiau dėmesio skirti.
XI. Ar įvyks trečias pasaulinis karas? Kodėl? > Iš vienos pusės tai jis jau vyksta. Slaptai. Nu bet jei taip ryškiai, kaip pirmiji pasauliniai karai, tai įvyks. Nežinau būtent dėl ko, nė nenumanau, bet gal dėl kokių išteklių (naftos, gėlo vandens).

3.

Klausimėliai klausimai: 1. Nuo ko esi priklausoma/a?
2. Su kuo paskutinį kartą taip atvirai pakalbėjai? Kokia buvo pagrindinė mintis to pokalbio?
3. Ar daug dar nežinai apie save?
4. Kas šiuo metu yra nevertingai išreklamuota, koks daiktas?
5. Ką pajunti, kaip apsikabini Tau brangų žmogų?
6. Kas Tau yra muzika?
7. Kaip galima pajusti saldumą nieko saldaus neturint burnoje?
8. Ką apibūdinti Tau yra sunkiausia?
9. Parašyk minį "žinutę" žmogui, kurio Tau dabar trūksta ir norėtum, kad jis būtų šalia. Gali neatskleisti, kas tai per žmogus.
10. Ką manai apie mūsų švietimo reformas Lietuvoje?
11. Kas Tau padeda atitrūkti nuo Žemės gyvenimo?

4.

Šitie žmogeliukai turi mažiau nei 200 sekėjų (o vargeli, tiek sekėjų turi tik išpopinti mergaičių blogai apie madą, lūpų dažus ir nagų lakus): Šitas,šitas,šitas,šitas(!),šitas,šitas,šitas,šitas(!),šitas,šitas ir šitas(!). Va, kokia gera aš mergaitė.

5.

Aš pasistengsiu perspėti, bet vargu ar pavyks. Negerai yra versti žmogų daryti to, ko jis nenori. Tad jei nors vienas iš tų žmonių (vieną priversiu, ką jau čia su ta estafete padarysi) paims mano lazdelę, būsiu dėkinga.

Aš Jus myliu. Skanaus ir iki greito (tikiuosi).

Susideginkit.

Juokinga, jog tie patys žodžiai buvo užrašyti ant 2Pac'o nuotraukos, ir autorius buvo 2pac'as... Kad ir kieno šie žodžiai, jie - geri.

Užmigau šiandien. Kažkur po 3h ryto. Galiu garantuoti ir duoti ranką nukirsti, jog užmigau su šypsena. Atsikėliau šiandien. 07:05. Jaučiausi tik gerai nusnūdus. Ačiū sau, jog man to pakako ištverti mokyklą.  Muzikos grotuvas pakrautas, einam į mokyklą. Jėga. Stovim su drauge laukiam josios draugės. Ji vėluoja. Nekenčiu vėluojančių žmonių, ypač tų, kurie šiaip man nepatinka. Velniop. Einam į mokyklą. Taip, Juste, pasijuok, tark porą bendrų frazių, apsimesk kaip klausaisi. O iš tiesų dainuoju galvoje - Baby don't cry, I hope you got your head up! Jėga.
Tik žengus pro mokyklos duris, labai linksma gaidele, kupina kažko, nesvarbu ko, svarbu jog kupina, pradėjau visus smergti. Tas kolidorius iki rūbinės buvo per daug ilgas, jog galėčiau tylėt galvoje, tad su lyg kiekvienu žingsniu visus smerkiau, rėkiau, kaip jų nekenčiu ir tiesiog kiekvienam iš eilės siūliau susideginti:
-Ej, Tu, Tavo veido nematau, bet nesvarbu, susidegink! Ko žiūri? Ėj, Tu fainas, bet vis vien, nekenčiu Tavęs! o Tu?! Riškis savo suknistą šlapią batą (muahaha), o poto eik ir susidegink! Visi Jūs! Susideginkit, vardan mano gerovės....
Ir visa tai galvoje. Kaip miela ir malonu.
Sėdžiu informatikoje. Jungtis kompiuterį. Priklausomybė nuo kompiuterio per tą pamoką tik auga, nors ir dirbi... Tvarkyk dokumentus, kopijuok informaciją, COPY-PASTE (o paskui klykia ant mūsų, jog nesugebame padaryti gerų referatų/skaidrių, nes tik viską kopijuojame ir įklijuojame iš Vikipedijos...), įkelk paveiksliukų... Hell yeah, dingo internetas. Taip ir norėjosi tarti ADIOS BITCHIACHIOS ir išeiti iš kabineto. Bet ne, davė kitą kompiuterį. Kompiuteriai nervina. AUČ, mano akys... Ar jau panaikinau hiperlinką?
Lėtu žingsniu, einam iki anglų kabineto... O ji batų vis dar nepasikeitus... Nemyli Ji manęs.. Laiko kaip už mandavoškę.
Jėga, galėsiu bent per kūno kultūrą išsikrauti su muzika ausyse (nuostabus jausmas). Svajuko dramblionė. LYJA! Taip norėjosi išbėgti į lauką ir tiesiog bėgti, kad nebetektų nieko jausti, dėl nieko gailėtis, o ir kitų gyvybę pasaugojus nesiūlyti susideginti. Tiek jau to. Bėgi salėje, baidaisi krepšinio kamuolių it kokio degtuko kaip žydas ir tiesiog...
Matematika, lietuvių, biologija. Stebiuosi, kaip per tas pamokas neužmigau. Jaučiu, tiksliau, žinau, jog buvo minčių įvairiausių. Apie viską. Ir beveik visų likimus nulėmiau savo fantazijose (kam vis dar linkėjau susideginti, kam tiesiog... Gero saldainio, tiksliau, skanaus...). Bet aš šypsojausi! Šypsojausi prisiminus šypseną. Ir akis. Ir žodžius. Keista, jog nesigailėjau šiandien dėl nieko. Jėga. Ar ir Tu jauti tą jėgą, plūstančia iš Tavo pačio sielos gelmių?
Einu namo... Lietus! Gal jis nuplaus mano norą visus sudegint? Nee... Bet kodėl visi stovi prie stogeliu? Štai jųjų meilė lietui.. O aš  jį myliu. Lietaus lašai tik šiek tiek sulieja vaizdą žiūrint pro akinių stiklą, bet šiaip linksma ir miela... Jis atgaivino. Šaltas lietus visada atgaivina. Gaila, kad jis buvo negausus. Ir ėjau namo be muzikos. Teko pasinerti į prisiminimus. Ir vėl ėjau su šypsena :) Tik nesupratau, kodėl tas vyras pasižiūrėjo keistu žvilgsniu į mane.. Nejau jis nematęs natūralios šypsenos? Arba gyvenimas ją iš jo atėmė... Bet šypsena toks dalykas, jog gali susigražinti ją net jei kas nors ją pavogia. Reikia tik rasti tinkamą būdą susigražinti tą šypseną.
Aš nežinau kodėl, nežinau kokiu tikslu (lyg žinočiau kitų savo įrašų tikslą...), bet norėjau tai parašyti dabar. Apie tą vietą, kurioje praleidžia kone kiekvienas paauglys pusę savo laiko (kai kurie mažiau).
Planuoju įrašą su keliais įdomiai faktais apie save.... Renku faktus (čia kaip koks tyrimas), tačiau jie tikrai bus publikuojami tik kai įsisitkinsiu, jog verta. Jei pasirodys, jog nebus verta, jie liks pas mane. :) Ačiū už supratingumą.

Rimtai, nejaugi mane vieną nervina kalbėti apie kitų gyvenimus? Rimtai užkniso. Erzina. Kiek galima...Kol kalbi apie svetimus, nepamatai, kaip keičiasi Taviškis.. Ir praleidi daug gerų galimybių, nes kol esi nusisukęs ir plepi apie kitus, taviškis laiko ištiestose rankose į Tave tobulą gyvenimo pasiūlymą, o Tu jo nepamatai, ir atsisuki tik tuomet, kai šis nuleidžia rankas... Absurdiška situaciją. Ir kaltinam gyvenimą dėl to. Bet juk gyvenimas irgi ne geležinis.

P.S. SUGEDO MANO AUSINĖS, atkreipėt dėmesį? Ausys mano dabar verkia... Reikės eiti padirbti į stotį, jog nusispirkčiau ausines. Už kiek parduoda čigonai cigaretes? Prastūmus su jais(įsibrovus į jų gaują) tris pakelius cigarečių - uždirbčiau tiek, kad įpirkčiau ausines? :)
P.S.S. dabar einu pažiūrėti kokių gerų video, kad praskaidrinti nuotaiką. Nes tuojaus pradėsiu visiems siūlyti susidegint antrą kartą.

Pamirškime į priekį, pamirškime atgal.

Bet nu bet nu bet rimtai.
Praeities mes neturime. Mes ją galime tik prisiminti ir ją prisiminus nusišypsoti. Mes negalime jos vertinti, galime vertinti tik įgytą patirtį praeityje. Vertinti praeities irgi negalime, nes kas iš to? Jei vertinsi praeitį, pamirši, jog gyveni dabar ir nepamatysi, kas vyksta aplink Tave dabar.
Dabar reikia vertini labai. Ir branginti. Ir nepaleisti. Nes dabar yra dabar, dabar Tu turi ir dabar Tu gyveni. Tu negyveni vakar, Tu negyveni rytoj. Tu gyveni dabar. Nebent dar galima gyventi rytojumi (laukti rytojaus kažkokio super epic įvykio). Dabar Tu gali padaryti viską. Tai vienas ryškiausių dabar bruožas.
Ateities... Ateitis yra tai, kas tikrai bus. Bet tikrai nebus taip, kaip Tu įsivaizduoji. Ateitis lyg neišsipildžiusi Tavo fantazija. Žinoma, būna, kad atsitinka kažkas, ką įsivaizdavai, bet tikrai Tavo fantazija nebūna atkartota taškas į tašką, pikselis į pikselį tiksliai. Nes tiesiog. Bet tai ir nekelia jokių problemų. Žodžiu, nėra ir ko vertinti ar branginti jos.
Bėda ta, kad žmonės per dažnai užsilieka praeityje, arba gyvena ateitimi, nevertindami ir negyvendami dabar. IR TAI SUX. Tokie žmonės mane nervina... Erzina ir psichiškai veikia... DABAR ARBA NIEKADA.

Dabar susimąsčiau, jog mane daug kas knisa, erzina ir šiaip, nervina. Dabar. Ir aš to bijau. Bijau, kad nepasakyčiau kažko negero tam, kas to neturėtų išgirsti. Arba turėtų išgirsti, bet tikrai ne taip supras, nemokės to priimti ir prarasiu vieną žmogų ar bent jau jo pasitikėjimą.

Arba, arba geras toks dalykėlis *nusišypso*. Ką tik supratau. Kai skirtumėlis ant mūsų svieto, huh? Mano vienas bendraklasis prieš porą savaičių sulaukė 18 metų. Jis jau galėjo balsuoti, prisidėti prie Lietuvos ateities kūrimo, dalyvauti Lietuvos gyvenime. O man tik šešiooolika metelių. Dar du liesi metai iki tokio pasiekimo (na, pusontrų, vateva). Prisimenu, kaip džiaugėsi mano sesuo pagaliau galinti balsuoti. *nusišypso*

Rašau dabar bet ką ir bet kada. Kas vyksta? Žmonės aplink tokie papilkėję, kad nebesugalvoju jokios temos. Visi tokie apšlifuoti, nerandu kabliuko, už kurio užsikabintų mano smegenų megztas megztukas, kad galėčiau į tai atkreipti dėmesį ir pagaliau mano galvoje sužibėtų gerų minčių kibirkštėlė. Ir aš esu viso to dalis. Tačiau kaltinti kitus dėl savų bėdų yra per daug menka ir žema. Tad kaltinu save. Jog nebežinau iš kurios pusės pažiūrėti į vieną ar kitą dalyką.

P.S. Viskas atrodo taip, kaip nori, jog atrodytų.

Nebūtina skaityti.

Kiekvieną rytą, maždaug apie 07:28, galva sukasi į vieną ir  tą pačią pusę - kairę. Norisi sustoti, bet kojos nesileidžia. Nieko tokio, man užtenka vos 3 sekundžių, jog vaizduotė, akims pamačius tą siaurąją gatvę, apgaubtą rytinio rūko, įsimintų tokį peizažą ilgam. Mane traukia ne pastatai, o tas rūkas tarp pastatų. Kažkam norisi pasiekti vaivorykštės pradžią (patys vemkit vaivorykštėmis ir patys pataspite jos pradžia ), o aš noriu būti tos siauros gatvelės rūko viduryje. Ir iš nugaros sulaukti kažko. Kažko netikėto. Šiuo atveju ne kokio greito automobilio ar motociklo, bet žmogaus. Tikrai ne serijinio žudiko, nes, manau, seniai su tokiu bendravus, nerasčiau bendros kalbos.
Velniop iliuzijas. Jų per daug. Bet čia - man sėdint prišais kompiuterio ekraną, skaudant gerklei, jaučiant troškulį, akių skausmą ir daugiau nejaučiant nieko, norisi vis dėlto tų iliuzijų. Ši iliuzija yra iš praeities. dar jokios iliuzijos nesugebu sukurti. Nes nėra noro, nėra pareigos, nėra vidinio degimo. Nejaugi šiam pasaulyje, tiksliau, žmogaus pasaulyje, galime atrasti ką nors naujo? Viskas kartojasi ir viskas keliauja ratu, taip kaip vandens apytakos ratas. Kažkada buvo linksma, poto liūdna, tada linksma, vėliau tuščia. Dabar vėl sugrįžau į tą starto liniją, gal finišo, kurioje parašyta - TUŠČIA. O gal neparašyta, nes tuščia. Tuščia ir yra tuščia.
kartais taip būna, kai lauki. Lauki to jausmo. Pasiilgsti jo. Šiuo metu aš pasiilgusi stiprių jausmų, tokių stiprių, jog jie tokie stiprūs, kad nėra nei kaip nei kada jų išlieti. Nors šią akimirką, labiausiai laukiu laiško. Laiško. Laiško. Laiško. Galėčiau tai rašyt, rašyt, kol tėvai ateitų į kambarį ir išvadinę mane nolifer'e nuvytų nuo kompiuterio. Šiandien gavau laišką. Keista, jog pirma padariau namų darbus (meluoju), o ne atrašiau į laišką (nemeluoju). Man jo nepakanka. Žinoma, skaičiau išsišiepusi, kas buvo keista, net pati nustebau sava šypsena, buvo tikrai gera jį gauti, nes ilgą laiką apie jį galvojau. tačiau, laukiu laiško. negi nebūtų kažkas tokio nenormaliai faino, gero, įstabaus, gauti laišką nuo nežinomo žmogaus? "Tavo gerbėjo"? Arba šiaip sielos draugo, kurio Tu nepažįsti? Nujaučiu, jog gavus tokį laišką, aš jį įsirėminčiau.
tai įvyko tik kartą, tačau nė dienos nebuvo nuo to laiko, kad negalvočiau apie tai.
"Tai" toks fakin abstraktus reikalas ir taip retkarčiai tobulai išreiškia mano mintis. Ką tik tėtis man priminė mano psichozės laikotarpį. Kuomet buvau: a) arba visko perpildyta; b) arba labai tuščia ir nėriausi iš kailio surasti kažką, kad mane nors kiek papildytų. Vienas iš dviejų. Bet tuomet buvo gera, nes žinojau problemą. Dabar yta pilka, nes nežinau nieko. Reikia ir tokių akimirkų.
Trumpai, drūtai, nors nevisai ir trumpai, ir net ne drūtai, bet aš kartais noriu išsikalbėti. O jei noriu, vadinasi trumpai ir drūtai būti negali.

Nosys. Nosys everywhere.

Nežinau kodėl, bet pradėjau atkreipti dėmesį į žmonių nosis. Lyg niekas ir nekiša savosios į mano reikalus ar gyvenima, tai čia šioks toks smagus dalykėlis, bet aš taip realistiškai turiu omeny, jog atkreipiu dėmesį į žmonių nosis. Bandau ieškoti tobulos formos nosies. Kodėl - tikrai tikrai nežinau.
Lenktos,s u kuprele, storos, plonos, ilgos, trumpos, riestos, bukos - nėra gražios. Vieną akimirką buvau pagalvojus, jog nosys - šlykštus dalykas. Kad ir iš kokios pusės pažiūrėčiau į kokią nors nosį, kad ir kokia tobula atrodytų nosis tam žmogui ar modelių agentūros direktoriui - man ji šlykšti. Keisti dalykai dedasi mano akyse. bet tik akyse. Ne už jų ribų. Nors gal ir ten ne pyragai. Nežinau - kodėl ieškau tosios tobulos nosies, jo savininko ar savininkės. nežinau, ką darysiu radusi. Ar pasakysiu tam žmogui - labas?
O  kaip žmogus atrodytų be nosies?

Labai nesinori perkeltinės reikšmės rašyti viso šito dėsnio. Dėsniai primena fiziką. O fizika sux. Šiaip nevisai, nes laboratoriniai darbai man patikdavo. Būdavo galima pasipurtyti...
Gal tas nosių nekentimas prasidėjo nuo savo nosies nemėgimo? Netobulumas yra savaip žavingas. Dar ra toks reiškinys, kai norisi visai kitko, nei dabar yra ar turi. Turi garbanotus plaukus - nori tiesių. Gyveni mieste - norisi pagyventi kaime. Na, visada būna išimtys. Jos šiuo atveju gerai. Tačiau aš į šo reiškinio išimtis retai kada patenku. Esmė ta, jog man nepatinka nosys.
Nepatinka nosys, bet ieškau tobulos formos nosies. nebeužtenka paprasčiausio tobulumo ieškojimo. Tikriausiai radus kelis kartus, norisi smulkesnį tobulumą surasti. tačiau tas nosių apžvelgimas kiekvieną kartą, tas pirmas žvilgsnis į žmogaus nosį, ne į akis, mane gąsdina. mane gąsdina mano pačios išsigalvoti dalykai. Nori, bet bijai. geras derinukas. Šitas visas reiškinys neduoda man ramybės.
Reikia rasti tobulą nosį. Nosį. Tobulą nosį ne tik išlenkimu, forma, bet ir perkeltine prasme. Eh. Sunkus tas ieškojimas to, ko nėra. Reikia keisti vidinį savo pasaulį. Kaip sakant - kaip matai, taip ir yra. O gal - kaip nori matyti, taip ir matai. Eh, su tomis akimis daug aforizmų. O KUR NOSIS PADĖJOTE, GERBIAMI RAŠYTOJAI, FILOSOFAI? Nieko, ateis laikas ir aš parašysiu kokį veikalą apie nosis.
Nieko reikšmingo.
Nieko įdomaus.
Nieko gražaus.
Nieko patrauklaus.
Tačiau man geriau ant širdies pasidarė.
Niekam tai nerūpi apart manęs.
PASAULIS GRAŽUS.

Apie tapetus ir bites.

     

Va štai šią akimirką neatsisakau. Neatsisakau begalo stiprios nostalgijos, neatsisakau šypsenos, šilto jausmo, neatsisakau geros nuotaikos ar liūdesiuko, neatsisakau pagalbos ar padėkos, neatsisakau pati padėti, neatsisakau pafantazuoti, neatsisakau mylėti. Užteko kelių valandų pastate, kurio kažkada tiek nekenčiau, jog tenorėjau jį sudeginti ir palikti jį apleistą, kad jame vaidentųsi. Norėjau ko blogiausio. Kažkada. Bet dabar,dabar tas pastatėlis suteikė tokią vidinę ramybę, taip gražiai ištapetavo mano vidų, jog dabar mažam žmogeliukui, tūnančiam manyje, labai jauku. Labai gražu, ir jis neturi kaip tapti šiurkščiu.
     Užteko žengti vieną žingsnį link jos, užteko žengti vieną žingsnį į ją, užteko pamatyti vieną žmogų, užteko susikurti vieną fantaziją ir pakako tik nusišypsot. Ta šiluma galvoje dar dabar. Ir tie vaizdai, ir ta fantazija. Žinau, kad neišsipildys, nes yra tiiiikrai svarių priežąsčių tam neįvykti, taip pat žinau, jog Žmogus visagalis, tad sugebėčiau, pasitelkus savo stebuklingąsias galias, kliūtis sunaikinti ar bent pastumti į šoną, ir tai įvygdyti. Tačiau kažkaip širdis džiaugiasi tik fantazija. Nes jaučia, kad gerai yra tik tol, kol tai tik fantazija. Žino, jog jei bandyčiau fantaziją paversti realybe, būtų pz*c. Tad palikimę viską taip, kaip yra.
     Aš tik žinau, kad man dabar labai gera. O įvyko... Įvyko nieko ypatingo. Žinau, ir Jums taip kartais būna. Bet vat šį momentą norisi įamžinti čia dėl to, dėl ko, nežinau, bet dėl to, manau, jog tai kažkas kitko. Tai ne taip paprastai "va būna, kad gerai jautiesi, ir tiek". Kaip tai galėčiau apibūdinti.. Tai lyg koptelėjimą vienu laipteliu aukščiau link naujos cheminės reakcijos užrašymo, kurią paskleidus po pasaulį, pasikeistų viskas 140% - atsirastų daugiau tiesos, melagiai būtų pasodinti, vyktų mažiau žmogžudysčių, gimstamumas sumažėtų (NĖR ČIA MUMS KO KAIP TARAKONAMS VEISTIS), Afrika taptų stipriausiu pasaulio žemynu visomis prasmėmis. Niggos valdytų pasaulio ekonomiką. Nors su Obama čia kyla klausimas...
    O gal tai labiau primena šventąjį apsivalymą? Nors net nenumanau, ką reiškia žodis "šventas". Jis man tik kažkokį keistą nepasitenkinimą bažnyčia sukelia. Bet šiame įraše jokios bažnyčios neturėtų būti. Ir nebus. Bet kad jau paminėta, tai tiek jau to. Aš tik žinau (o vargeli, kiek daug žinau aš šiandien!), jog nereikia to rašyti čia, nes niekam neįdomu.

     Bet šį kartą man rimtai gerai. Ir vis vien, šį kartą rimtai niekam nerūpi, taip pat, kaip ir man nerūpi, jog niekam tai nerūpi. Žinau ir tai, kad šiame įraše nėra jokio tikslo, nėra jokios paguodos Tau, nėra jokio patarimo, nėra nieko, ką perskaičius, Tau pasidarytų geriau ar to, ką perskaičius, Tau šis įrašas padėtų. Bet ar Tau pačiam kartais nepabosta toji pagalba? Ar pagalbos ieškojimas? Ar jos gavimas iš niekur? Ir jos trūkumas, kai jos begalo reikia? Mane tai knisa.
     Žodžiu, įrašau šį įrašą į tinklaraštį tik tam, kad pati kadanors susivokčiau, jog ir tą pačią rudeninę depresiją įmanomą panaikinti įžengus į antruosius savo namus ar pamačius nepažįstamo žmogaus veidą ir jo šypseną. Net nežinant jo vardo. Žinant tik tai, kad gali susikurti gražią fantaziją, žinant, jog ilgaainiui, kai Tavo smegeninę užspaus informacija iš visų sričių, toji fantazija bus nuspausta ir įterpta į patį mažiausią oro tarpelį Tavo smegenyse (tiesa, jei tai būtų oras, tai Tave pražudytų, bet who cares, interpretuokime savaip), ir kai Tu praplausi savo smegenis (tikrai ne šventintu vandeniu ar degtine, nors gal tai vienas ir tas pats), toji fantazija vėl išplauks gražiausioje valtyje.
    Mes žinome tikrai daug, bet vis ne pakankamai, kad suprastumėme ir žinotumėme, kaip teisingai gyventi gyvenimą, kaip gyventi, kad justum kuo mažiau skausmo ir galėtum išnaudoti visas gyvenimo suteikiamas galimybes. Mylėkit, ir žinokit,jog esat mylimi, o po kiek laiko, tuo ir patys turėsite proga įsitikinti. Gyvenimas tokią progą suteiks.

P.S. Apie ūkį patys pasiskaitysit. Kai To prireiks.

KO ČIA PURKŠTAUJI.

Čia toks retorinis dalykas.
Pirmadinies, savaitgalio pabaiga, atostogų pabaiga ar dar kokio nors laiko pabaiga. KOKS SKIRTUMAS? Šiaip, laikas neturi pabaigos. Tad. Visų šių dalykų, kurių nemėgsta, tikriausiai, nė vienas normalus ir nevisai normalus žmogus, pabaiga yra ir kažko kito, tęsinio, pradžia. Moksleiviams tai gyvenimas nuo savaitgalio iki savaitgalio. Nemėgsti pirmadienių? O kaip Tu be jų sulauksi antradienio, kurį pragyvenus sulauksi trečiadienio ir taip toliau iki Tavo išsvajotojo penktadienio? KAIP, madafaka, kaip?!
Per dažnai dabartinis žmogus purkštauja lyg užstrigęs lauko vejos drėkintuvas dėl nieko. [loading]
Po 10 minučių tylos galvoje pagalvojau: kas blogiau, ar kai žmogus purkštauja, ar kai jis sako, kad jam pochui, nors jam nifiga ne pochui? Pirmu atveju, tai pakankamai erzinantis reikalas, nuteikiantis aplinkinius tik liūdėjimui kartu ir tuomet užstrigusių purkštukų armija didėja. Tuomet Tu turi didesnę tikimybę sušlapti nuo jų purkštavimų ir nuo Tavo veido kartu su vandenėliu nutekės ir šypsena. Iki kokio nors rankšluostuko pasirodymo. Jei per sudėtinga, tai rankšluostuką interpretuokime kaip kokį pokalbį su širdžiai artimu žmogumi, linksmo video pažiūrėjimą ar knygos skaitymą. Na, ar dar kažkuom panašiu. O antruoju variantu, Tave tai irgi erzina, bet erzina kitaip. Kaip aš reaguoju į tokius (ne)pochuistus? Taip ir norisi jiems atlikti FACEBOOK visomis įmanomomis jėgomis, kad jie atsikvošėtų. Atsikvošėtų tam, kad suprastų, jog sakant, jog Tau tai neįdomu/nerūpi/nesvarbu, nuo Tavęs problemos ir darbai nepabėgs. Tu vis vien šiandien ar rytoj, gal net po metų ar dviejų, turėsi tai padaryti ir padarius ištrinti, paimti aplanką ir išmesti jį į šiūkšliadėžę. Arba tiesiog paspausti ant jo dešinį pelės klavišą ir paspausti "Delete". BET TO NEGALĖSI PADARYTI, jei tiesiog pasakysi "man pochui". Tai pasakius, Tau išmes error lentelę su užrašu: JŪS NEGALITE IŠTRINTI ŠIO APLANKO, NES TURITE NEATLIKTŲ DARBŲ". Tuomet Tu stengsiesi sukurti naują aplanką, tuomet tame aplanke dar aplanką ir taip jau iki limito, kol galiausiai savo pagrindinį aplanką, kurio neleidžia ištrinti, nukiši į paskutinijį ir palikus jį ten, eini pračekinti savo feisbuko ir įkelti ten kokio nors hipsteriško paveiksliuko su užrašu " O MAN PX". Iki ko prisigyvenom, kad aiškinu Tau kaip noliferiui... Čia panašu į naujosios kartos rašytojo esę :)
Ir visą tai, mes, ponai, vadiname vienu, gražiu, gal ne visai, daug reiškiančiu kiekvienam, žodžiu - gyvenimu. Taigi, kuris variantas blogesnis? Man jie abu sukelia neigiamas emocijas ir abudu vienodai erzina. Nors, kokioje nors skalėje, tarkime, termometro gyvsidabriu matuojant, antrasis variantas vienu laipsniu mano raują užkaitina labiau. Pasijaučiau bulve.
Tuomet, po viso šito, kyla vienas klausimas, kuris pavadinime parašytas retoriniu sakiniu (Jei toks yra. Jei nėra - bus.) - Ko čia purkštauji?
Keista, kai žmogus dažniausiai purkštauja dėl laiko arba darbų, kuriuos jie turi atlikti, bet nenori, ar jiems tai nesiseka, bet vis vien neturi kur dėtis. O vat dėl žmonių verkia. Jei būtų atvirkščiai...? Galėtų nebūti atvirkščiai. O gal? Man atrodo, kad žmonės daugiau purkštauja dėl tų darbų ar laiko, o dėl žmonių mažiau verkia. Nors ne. Yra atvrkščiai. Na, bet kad ir kaip ten bebūtų, galėtų būti atvirkščiai.

P.S Dėl to "galėtų būti atvirkščiai", tai tai tik parodo, jog gyvenimas per greit atsibosta, todėl nereikia stovėti vietoje, nereikia laukti, tuomet nebus kada atsibosti gyvenimui ir nereikės to atvirkščiojo dėsnio.

Veidmainystė.

     

Čia toks epic pavadinimas įrašo. Mat jis pagaliau suteikia daug informacijos. Ir aš pati taip staiga sugalvojau mintį, konkrečią temą, kuria noriu parašyti. Toks keistas piktdžiūgavimas manyje. Arba jo nėra, gal vis dar jaučiuosi išėjusi.

     Šiaip ar taip, mes, žmonės, esame tobulos žiūrkės, puikiai sutvertos veidmainystei. Žvelgi į žmogų iš šono - nu tiesiog gražu žiūrėti, liežuvis jojo kalba lyg atskirai nuo kūno, taip glosto kitų ausis, taip bando šilko verpstėmis apkloti klausytojų smegenis, savo aukų smegenis... O Tu tik susidedi rankas, sukryžiuoji, ir stebiesi, kaip jis moka puikiai naudoti savo talentą. Prieš akis žmogus atrodo toks geras! Žiūrėk, ir pagalvos paprašo šelniu balseliu, jau bando peržengti liniją ir įsimesti į Tavo pažįstamų ratą, paskui į gerų pažįstamų ratą, žiūrėk, jis jau kuria planą, kaip peržengti Tavo draugų rato liniją! Kieno pagalba? Veidmainystės.

     Šiek tiek net juokinga situacija, kai žmogus toks veidmainis, kad Tu tai sugebi pastebi iš šono plika akimi ir švariomis ausimis. O jis to net nenutuokia, ir toliau glosto kitų ausis bei pudruoja smegenis. Kam tai daro? Kad nusisukus, nepastebėtų to veidmainio tikrojo (o gal kitos pusės) veido. Tam, kad jam nusisukus, galėtų ramia sąžine prisiaukinti kitas aukas ir jas kankinti be skausmo. 

     Kodėl draugai turi būti vertinami, juos sunku atskirti (kur tikri, kur ne) ir jų taip sunku rasti? Viena iš priežasčių yra šio įrašo pavadinimas. Nes daugelis dabar tik to (veidmainystės) pastangomis sugeba susirasti "draugų". Na, kai jie tokie, tai ir tokių draugų jiems pakanka. Aš tik nesuprantu, kam apskritai tai gali būti naudinga? Rimčiau pagalvojus apie tokius žmones, mane po truputį, kaip po truputį kylanti temperatūra verdant vandeniui, ima siutas. Siutas, jog ne tokiems išmaniems žmonėms, kaip jie patys, veidmainiai sušika dieną, savaitę, ar net pusę gyvenimo... Net sunku klausyti, ką rašau. 

     Šia proga, kad jau rašau apie šį šlykštų žmogaus bruožą, gyvenimišką reiškinį ir ta, jog šiandien mano vardadienis (KUR JŪSŲ SVEIKINIMAI? KUR FEJEVERKAI?), galiu tik pasidžiaugti, kad tokias rupužes žiūrkes žmones aš atpažįstu. Ne iš pirmo žodžio, sakinio ar dienos. Todėl lengvai ir neprisileidžiu žmonių. Todėl ir neesu bendraujanti, nes vertinu tai, ką turiu, ir neleisiu bet kokiai rupužei žiūrkei žmogui suknisti viso to savo elgesiu ar tiesiog būvimu. Štai kodėl aš. Štai kodėl aš. TIESIOG. 

     Nebesuprantu ką rašau. Ta mintis užėjo ir gimė mokykloje, o dabar nuo tos minties gimimo praėjo velniai žino kiek laiko. Ir aš dabar bijau. Bijau, kad nepasikartotu ta pati nesąmonė, kuri buvo su manimi praietų mokslo metų viduryje. Damn. Bloga tema. Purvina tema. Šlykšti tema. Nereikėjo ja rašyti. Reikėjo mums tik tylėti. Su ausinėmis ausyse. Ir prisiminus tas nuostabias akimirkas su tuo žmogumi, nusišypsoti, ar net nusijuokti.Gaila, kad galbūt tie prisiminimai su tuo žmogumi tik Tau svarbūs ir tokie reikšmingi. Gaila, og galbūt tas akimirkas kitas žmogus gal net užmiršo. Laisva šalis. O tiek suvaržymų paprastame, kasdieniame gyvenime.Laužyt, laužyt, ir dar kartą laužyt. Gali kaulus, gali save, gali tušinukus, gali kad ir duris.

     Ne, aš nepavargau, ne, aš niekam nenurodinėju, ne, ne, ne. Negalima nesakyti ne. Ta prasme, taip, visi mes žmonės žiūrkės, vienokios ar kitokios. Taip, Tu esi savo gyvenimo kalvis, tad jei mažai pakaitinsi metalą, vargiai ką nors gražaus sugebėsi iškaldinti iš jo. Taip, mes atrandame savo laimę, tik nevisada laiku ir ne visi sugeba tą laimę atpažint, o atpažinus ją, laikyti stipriai stipriai prisiglaudus prie savo smegenų.

     Wait. Veidmainystė ir laimė viename įraše? Tai taip dviprasmiška... 

P.S. Kada man bus pasakyta "ačiū"? 

P.S.S. Žinau, kad žmonės naudojasi kitų gerumu, bet aš vis dar laikau kažkur savo dvylikapirštėje žarnoje gyslelę optimizmo, jog man bus atsidėkota. Ne materealiai, o kažkaip. Gal padovanos man...Heh.... 

P.S.S.S. Seniai besijaučiau tokia išėjusi, nukvakusi ir visaip kitaip nejusdama savo kūno. 

O aš nupirksiu Tau hormonų!

Aš susuksiu įrašą. Aš susuksiu įrašą. All day, all night, vis ta pati mintis. Vis ta pati pintis dėl to, jog, tikriausiai, noriu atrasti aukso vidurį, aukso gyslą paralelinėje visatoje, kurioje egzistuoja mano astralinis kūnas. Jis ir čia yra, čia gyvena, bet jam čia nepatogu, jis čia jaučiasi kiek suvaržytas ir jam kiek nepatogu nerandant sau vietos, kurioje atsidūrus jis galėtų išpūsti šiltą orą ir pasijusti lyg apsinešęs nuo žolytės.
Pagalvoju apie ateitį ir, kaip pridera, iškyla begalybė klausimų su dar daugiau galimų atsakymų. Kaip bus ateityje? Gerai? Jei bus gerai, vadinasi turėsiu aš ir mano astralinis kūnas (čia tas pats, bet jas išskiriu, nes jos jaučiasi skirtingai šiuo metu, tos dvi būtybės iš vienos) kampą, kuriame aš galėsiu ramiai masažuoti smegenis, o tas astralinis kūnelis galės skraidžioti apačioje lietaus debesų ir besimėgaujant lietumi dainuoti I'm Singing And Dancing In The Rain! Tada ir gyvenimėlis nusitaškys gražesnėmis spalvomis. O jeigu bus blogai? Ar aš liksiu čia auginti vaikų? Be nieko? Žinoma, čia įkišta ta lipni ir nieko gero nežadanti politika, bet vis vien. Uh, kur naudojama "o jeigu....?" ir ", bet..." mieko gero nesitikėk. Čia atminimas man. Ir iš vieno klausimo išplaukia kitas, o jau galimiems variantams fantazija atveria duris.
Gyvenk šia diena, nes kita gali manęs neberasti.
Blogai, kad ši frazė mane juokina. Ji gera. bet skirta ne asmeniškam vartojimui. Šia fraze reikia dalintis su kitu žmogumi, kuriam esi pasiaukojęs, kuriam esi gyvenimo dalis (gal net gyvenimas, bet čia jau stipriai) ir kuriam Tu esi gyvenimo dalis (ar tas pats visas gyvenimas). Gyvenk šia diena. Šis sutrumpinta frazė primena dabartistų reklamą. Kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo tokia paskatinanti ir tokia teigiamai nuteikianti! Bet mes, žmonės, tokios jau esame sukurtos žiūrkės, kad mėgstam kapstytis giliau. Ir tik retas atranda aukso kasyklas pasikapstęs giliai. Ir apskritai, tą aukso kasyklas atrasi tik po ilgų besikapstinėjimų gilyn ir į visus šonus. O tam atlikti retam užtenka kantrybės, jėgų ar gyvenimo. Tuomet, mes kaip stručiai, pajutę, kad pavojus praėjo, iškišam galvas iš smėlio ir toliau bėgiojame su išdžiuvusiomis smegenimis ratais bandydami pakilti išskleidus sparnus.
Ši pastraipa išsiliejo kaip tie klausimai. Gal ne klausimai, o kaip atsakymų variantai, kuriems vartus atvėrė fantazija.
Akys ne tik, kad gali daug pasakyti, bet jos ir daug pamato, sugeba tai daryti, jei jos gerai ištreniruotos ir tikrai nori pamatyti. Žinoma, jos puikiais sukurtos, nes jos gali būti užmerktos. Užteko tik nugara atsiremti į sieną, sukryžiuoti rankas ir pažiūrėti į Jo akis. Viskas, ką Jis pasakė - Prastai atrodai, persimokei, eik pailsėti. BET KODĖL? mano smegenys gal kiek ir išdžiuvo, bet aš dar sugebu juokauti, juoktis, liūdėti ir nusišypsoti!  Jei kas, aš galiu nupirkti Tau hormonų. Gal pasijusi geriau, gal pasijusi gyvas, gal nusišypsosi, pažiūrėsi man į akis ir nusijuoksi. Gal. Aš to labai noriu. Noriu, noriu, noriu ir laukiu, laukiu, laukiu. Tiesą pasakius, į žydras akis nesugebu žiūrėti ilgai. Su vienomis akimis bandau praktikuotis, lyg ir iešeina, bet susijuokiu. Tačiau pamačius kitas žydras akis, geriau nusišausiu nei žiūrėsiu į jas. Jos per daug trigdo. Tačiau rudos. Rudos tai lyg mano. Mano kažkas. Į ką galiu žiūrėti, žiūrėti, žiūrėti ir išimti tas akis nuo per didelio žiūrėjimo ir įsimylėjimo. Akis taip lengva pamilti. Su akimis galima kalbėti. Akis galima jausti. Akys gali liūdėti arba džiaugtis. Akys = žmogus. Skirtumas tas, kad akys tylėdamos pasako daugiau ir kalba protingiau nei žmogus.
Vardan viso šito, nupirksiu Tau hormonų. Tuomet gal pagaliau abu suprasime, kas dėl to kaltas, kas bus ateityje, kas vyksta dabar ir ką mums sako akys. O po viso šito, pasijuoksime.

P.S. Aš vis pagalvoju, kaip būtų gerai, jei žodžius skaitant būtų skaitoma su intonaciją, kurią aš numačiau rašant tuos žodžius....
P.S.S. Manęs dar niekas nekvietė pirmam... Pirmam ėjimui į kaimynų daržus ir naktį pusę keturių vogti obuolių.

Išgyvensim. Tipo ne?

Prašmatnusis beviltiškumas. Dailininkė Leslie Ditto

Žinoma, jog išgyvensim. Juk ne karo metas. Nors giliau pakapsčius, tai tas karas kaip buvo, taip ir liko. Niekur nepasitraukė. Arba jo tikrai nėra. O jei dabar blogai? O jei dabar blogai, kažkada bus gerai. Juk visada viskam būna atsvara. Visur ir visada.
Būna, kai pasijauti beviltiškai? Dažnai? Man irgi dažnai užeina. Va dabar. Sėdžiu, ir jaučiu, jog iš manęs naudos dabar, šią minutę, yra tik politikams ir mokesčių rinkėjams. Nes naudodama elektrą, jiems uždirbu pinigųųų. O šiaip. Savo brangų laiką švaistau. Nėra motyvacijos, tai ir švaistau. Liūdna. Bet juk bus gerai. Tik kažkaip va labai jau sunku iškęsti ramiai šią beviltiškumo akimirką ar net visą dieną. Trūksta motyvacijos. Va, galiu imti ir daryti namų darbus. va šitaip - tušinukas į rankas, knyga su sąsiuvinuku arčiau savęs ir davai! Bet vat, problema, rašai, ir jokios naudos nejauti, nejauti noro, nejauti kažkokio vidaus degimo, kad užsikurtu Tavo varikliukas. Tuomet numeti į šoną viską ir ieškai sau vietos, kur ir kaip čia pasijusti lengviau, kaip tą naštą nuo savęs patraukti.
Na, bet žinot, geras jausmas, kai turi ką prisiminti tokio smulkaus bet gero širdžiai, kad bet kurią akimirką gali nusišypsoti. Dar geresnis jausmas, kai Tu eini gatve pro žmones, šypsaisi it kokia moliūgo sėkla, tokia aw aw aw, tokia visa vos ne švytinti eini per žmones, o jie į Tave smerkenčiu žvilgsniu žiūri, ale tipo - N* ČIA ŠYPSAISI? BL* AŠ SAVŲ RŪPESČIŲ TURIU, ANSTOLIAI RYT ATIMS MANO BŪTĄ, O TU ČIA DAR DRĮSTI ŠYPSOTIS? O Tu sau mintyse atsakai: Taip! Šypsausi, nes tai yra antras dalykas, ką sugebu atlikti geriausiai! Pirmasis, Jūsų įdomumo dėlei (ne, ne tai dėlei, kuri po Jūsų pagalve apsigyvenus kasnakt išlenda paskanauti Jūsų išdžiuvusių smeenėlių), yra nieko nedarymas. Tiesiog egzistavimas. tai vat. Taip!
Tipo ne? Žinoma, kad taip! Ir va, nusišypsai taip šiaip sau, pagalvoji, eh, juk gyvenimas kartais tikrai būna gražus, tuomet lyg bandai nuslopinti beviltiškumo jausmą, bandai savyje surasti motyvacijos branduolį ir tuomet bum! Beviltiškumas Tave tik paglosto ir taria žodžius: Eh, Justina, juk mes galim susigyventi. *neužjaučianti šypsena* Tu esi pasyvokas žmogus, kol neįsimaišo Gintarė, tad mes kartu galim gražiai sugyventi ir išjudinti tą tušinuką šiaip ne taip. Na, aš per silpnas ir ne tos paskirties, kad kartu su tavimi išjudinčiau kalnus, bet kaip nors. Žinau, norisi Tau manęs atsikratyti, bet juk tikrai geras jausmas, kai tave glostau, tiesa? Nėra būtybės, apart Gintarės, kurio glostymas tave nuramintų, tiesa? Taip! Tad mylėk, gerbk ir susigyvenk su manimi.
O aš staiga pagalvoju, jog reikia atsikratyti tokio dalyko, negalima su juo susigyventi, bet apie glostymą jis buvo teisus. Atsidusti, pavalgai, ir toliau kimbi į darbą (Knor sriubos reklama). Ateina akimirka, kai beviltiškumas atrodo it našta. Norisi ją nusimesti, ar bant jau nuo savęs pasodinti šalia ant kėdės, kad ne tokia jau ji sunki man atrodytų, bet pastangos bergždios, nes ant kėdės ji nelipa. Ji lipa arba į tam tikrų žmonių ausis, kartais tie žmonės būna tinkamų ausų, nors dažniausiai ir ne, arba bando reinkarnuotis į raidytes plokščiakeraniame monitoriuje.
Bet juk išgyvensim. Tipo ne? Įsijungi muzika, kuri teka Tavo kraujyje, prisimeni tuos dalykus, kurie Tave priverčia nusšypsoti ir į piktus praeivių žvilgsnius atsakyti "taip!" ir gyveni toliau. Juk viskam yra atsvara.
Ateis laikas, kai ir Tu tai patirsi, ir Tu galėsi nešti savo rankose šviesulį ir dalintis juo su kitais. Tik reikia mokėti jo tinkamai laukti ir tinkamai sulaukti.

P.S. Aš moku emociniu būdu pergyventi akimirką (jau patirtą). :)
P.S.S. Nors jaučiuosi bevitiškai, tai rūpi tik man, bet aš vis vien šypsausi! Nes laikas, nors ir švaistomas vėjais, išgyventas su šypsena, atrodo prabangiau.
P.S.S.S. Ė, rimtai, davai nusšypsok, nekreipk dėmesio į mano nelietuviškus žodžius, o tiesiog, imk ir nusšypsok! Šypsokis iki tol, kol pasijusi tokiu nesveiku pamišėliu, tada nusijuok, o tada jau tęsk ką daręs. :)

▲Ta prasme▼.

Ir tas neapsakomas jausmas (nežinia - geras ar blogas), kai jautiesi prabadyta pro visas skyles įvairaus dydžio adatomis.
Ta prasme, rimtai. Vos rugsėjo 11-oji, o aš jaučiuosi kaip kalė. Ne, čia netinka pasakymas: kalė yra šuns patelė. Šuo yra gamtos dalis. Gamta yra grožis. ačiū už komplimentą. Nes šiaip ar taip, nesijaučiu gerai tokioje stadijoje. Aplink gražūs žmonės, gražus oras, net ir veidrodis gražus atrodo.
Tai tiek.
Maloniai pasidžiaugi kitų laiėmmis, o aš. O aš. O aš žinau, jog pirmiau reikia pamėgti ir pamilti save. Pirmiau - išvaizdą, nes tai duoda pasitikėjimo savimi, o tada vidų. Vidų, man asmeniškai, lengviau pamilti nei išorę. Nors kitų išore greitai susižaviu, tačiau savąja ne. Ta prasme, nenoriu ironizuoti ir atrodyti kaip ta vargšė paauglė, kuri tik sugeba save nuvertinti ir verkti dėl per storos odos... man trūksta pasitikėjimo savimi, savo jėgomis, savo galimybėmis. Iš kur jo gauti? Kai tavo veidas pavargęs, kai veido nuotaikos kažkur atostogauja ir į Tave pažiūrėjus matosi tik pilka spalva. Gražūs žmonės, tačiau pilkais veidais. Žinoma, nuostabieji juodo rėmelio akiniai ir makiažas viską atitaiso. Reikia žmogaus. Reikia žmogaus, kuris visada palaikytų ir Tau užmiršus Tavo tikslą, Tau jį primintų.
Ta prasme.
Ta prasme, jokios esmės nėra. Tačiau tos prasmės pradžia užveda lyg ant asfaltuoto kelio, po kuriuo slepiasi tuščios oro erdvės ir sutrypti akmenukai, smėlis. Jie lyg glaistas užglaistantis parašytus žodžius su pieštuku ant sienos. Keistas jausmas norėti.
Ką tik pažiūrėjau virš kompiuterio ekrano į sieną. Ant kurios pakabintos 3 nuotraukos: 9 ir 10 klasės nuotraukos bei per vidurį draugės atsiųsta nuotrauka, kur žalioje pievoje nufotografuota gražuolė stirna. Apie ką pagalvojau? Apie draugų ratą. Apie žmones, kuriems aš esu tikrai reikalinga ir būdama jų gyvenimo dalis, jiem padėjau ištverti nors vieną sunkią akimirką to gyvenimo. Arba kartu verkiau iš džiaugsmo nors kartą gyvenimę su jais. Arba tiesiog šiltais žvilgsniais susikalbėjom ir tiesiog nusišypsojom. Ir nereikėjo tuomet žodžių, kurie būtų atskleidę paslaptį, jog mes galvojame skirtingus dalykus, tačiau šypsomės ta pačia šilta ir miela šypsena. Mes nusišypsojom, nes galvojom apie linksmus dalykus. Ir to akių kontakto pakako.
Yra gerai. Kojom šalta, nosis varva, pirštai tirpsta, galva nori atsiplėšti ir eiti pasisupti ant supynių, tačiau yra gerai. Viduje šilta. Tik kurioje vietoje - smegenų kamiene ar kairiajame prieširdyje, dar nežinau. Šilta. JOkių žodžių, pakanka nusišypsoti miela, natūralia šypsena ir tiek. Žodžiai per daug klaidina.
Pasiilgau tuščio rašymo be temos.
Man tik trūksta pasitikėjimo savimi, o tada aš Jus visus begalo mylėsiu, dalinsiuosi ta meile su visais ir net pati pasikeisiu. Bet tik į gerąją pusę. Lyg aš galėčiau būti bloga...... :)
P.S. Tai, kiek kainuoja laimė?

Eikit sau.

Kažko pasigedau. Žmonių? Atrodo, eilinis šeštadienis. Net primenantis vasarą. Bet žmonių deficitas aplink mane. Jo norėdavau. Dabar nenoriu.
Vakar pagaliau pakalbėjau, taip normaliai, su drauge telefonu. Pirmasis toks keistai malonus ilgas pokalbis, kuris manęs nenuvargino. Tai vat, ji man sakė, jog jei rašys kada knygą, ją dedikuos man. Tuomet mano savivertė pakilo. Aš turiu draugų! Tokie menkniekiai, kurie nėra dar patvirtinti ir visai abejotini, tačiau galimi, labai paglosto širdį. Reikia vertinti viską. Blogai ar gerai, mažai ar ne, tačiau reikia vertinti. Draugas. Draugas draugas draugas.
"Yra žmonių kuriem tu ne pohui
Jie čia šalia,gerbk savus,o ne lohus."
Savaitė. Savaitė, kaip ruduo. Savaitė, kai kiekvienas pusdienis praleidžiamas viename pastate, kur aplink Tave gausu žmonių, tačiau su retu pasisveikini, su dar retesniu pakalbi ir su niekuo negali užmegsti tvirto ryšio. nėra jėgų. Nėra jėgų niekam. Nėra jėgų niekam esant tame pastate. Tik iškėlus koją iš jo, galiu skuose skuosti namo, dar prieš tai užsukant į optiką, siūvyklą ir parduotuvę.
Norėčiau gyventi kitokį gyvenimą. Norėčiau gyventi taip, kad jei ir naudočiau tinklaraštį, į jį rašyčiau visai ne tokius dalykus. Visiškai nesusijusius su mokykla. Visiškai nesusijusius su tais pačiais dalykais, su kuriais susiduria kasdienis žmogus. Bet tai tik noras. Nori? Daryk! Veik! Pasakyti net man paprasta... Bet tai eiliniai tušti žodžiai. Mane kausto aplinkiniai ir jų keliamos sąlygos. Mano keliamos sąlygos. Vadinasi, mažai noriu. O gal ne? O gal kaip tik, turiu suprasti, kad taip, kaip yra, yra gerai?
Nauja pradžia. Naujos pradžios yra gerai, jei yra perėjimas prie jų. Čia tas pats, kas dabar, Tau skaitant šiuos žodžius, Tu persikeltumį kokios Vidurio Afrikos džiungles, kuriose gyvena civilizcijos nepaliestos gentys, ir ten turėtum gyventi. Su tais žmonėmis, kurie Tave laiko savo pietumis ar vakariene. Reikia perėjimo ir mažo spaudimo, kad galėtum prisitaikyti. Ah, koks mažas spaudimas, koks perėjimas, kai, protingo draugo žodžiais, ten suvaromi žmonės ir bandoma suvienodinti visų mąstymą, sunaikinti žmogaus asmenybę. Nieko panašaus gali nė nesitikėti. Tad... Taip, čia kreipiuosi ir kalbuosi su savimi. Kentėk. Kentėk ir nepasiduok, bet niekada nepamiršk siekti savo tikslų. Ir niekada nieko sau neįskalbėk, vien dėl vidinės ramybės ir lengvumo.
Ačiū.
Ačiū.

P.S. Ai Nau, obamos maišelis tinka ateivio akių fone.
P.S.S. Ieškau matematiko.
P.S.S.S. Šeštadienis, ir nerandu Tavęs. Po velnių.

Paprasta.

Paskutinis šios vasaros įrašas.
Kaip graudu, tiesa?
Žinau, kad ne. NU IR KAS, KAD PASKUTINĖ VASAROS DIENA?
NU IR KAS, KAD PASKUTINĖ VASAROS NAKTIS?
NU? IR? KAS?
Tų vasarų bus dar lygiai tiek pat, kiek iki šiol esi išgyvenęs ir dar daugiau, ir jos bus viena už kitą geresnės. Nes... pasaulis gražus! Labai! Ir mees išprotėjęę.
Šiandien kokias tik 3 valandas buvau tokia faina (kitiem) ir juokiausi. Ir kitus juokinau. Bet tik tiek. O tai labai mažai. nes visą kitą laiką buvau pasinėrus į prisiminimus ir mąstymus. nepripratus esu kone visą dieną būti nostalgijos būsenoje. Buvau nepripratus. Na, ir dar dabar esu. Kažkodėl tikrai nesinori teigti, jog tai kalta paskutinė vasaros diena, kurios aš nejaučiu. pasigirsiu: man į mokyklą ryt nereikia (galėsiu miegoti išvertus pilvą (arba ne) lovoje iki vidurdienio).

Juk kai retai patiri tą jausmą, esi nepripratęs. paprasta. BET KODĖL TAI TURI ATRODYTI TAIP NENORMALU? Kodėl aš turiu atrodyti visiems kitiems faina? Kodėl aš turiu atrodyti visada linksma ir su šypsena? Būkite Jūs su šypsena, būkite Jūs linksmi! O man laikas atsikvėpti, pagalvoti...
Ir vis manęs klausia: KĄ TU TIEK GALVOJI?
Yra ką galvoti, tai ir galvoju. Pradedi nuo obuolių, baigi savo ateities planais ar net pasaulio pabaiga. O tarp šių dviejų apmąstomų dalykų praeina viskas: Tavo draugai, nekenčiami žmonės, šeima, šeimos draugai, Tavo simpatijos, jausmai, išgyvenimai, nutikimai, norų išsipildymai ir griūvimai, svajonės ir visa kita. Kartais tuose apmąstymuose net mažytė boružėlė penkiataškė atrodo tokia prasminga ir reikšminga mano galvoje. IR VISAS TAS MĄSTYMAS TOKS SMAGUS. Tuomet net nedarydamas nieko jautiesi taip, lyg versdamas kalnus. Tuomet jautiesi toks pilnas kažko, toks kažkam reikalingas, toks pilnaviduris gyvas padaras. Žinoma, kartais paliūdėti irgi sveika.

Žinau, kažkoks keistas įrašas vasaros pabaigai, bet ta tokia menka kažkieno pabaiga... Net nemanau jog verta rašyti tai, kaip aš vertinu šią vasarą, kuo ji man kitokia ir panašiai. Nes kas norės, tas pats manęs to paklaus. O dabar, Jums leidus, einu toliau pasinerti į nostalgijos ir prisimiimų jūrą.