Aukštosios materijos valkatos.

Taip.
Žmonės yra valkatos. Jie iš šiūkšlių pasistato pilis, ir ant kitų šiūkšlių mėto savo išmatas, manydami, jog jie taps švaresni.
Tik žmogus sugeba išsikėlęs savo savivertę lig dausų (visiškai bergždžiai ir be jokios priežasties), peikti kitus, tyčiotis iš kitų, juoktis iš jų (savavališkai) ir maišyti su šūdais.
Atrodo, va, žaviesi žaviesi žmogumi, gal net "idealu" palaikai, kurio sieki, atrodo, va jei būtum toks, kaip jis, pagaliau pasijustum tobulu žmogumi, ir štai pasirodo toji asmenybės pusė, kuri yra šaltesnė nei asfaltas žiemą ir yra purvinesnė už viešąjį tualetą.
Purvas purvais, bet to žmonija nenusikratys dar ilgai.
Ir tai knisa. Kam? Jei esi purvinas, kaip ir kiekvienas kitas, gal eik į vonios kambarį, dar geresnis variantas būtų, jei eitum nusiprausti po krioklio vandeniu. Bet jei plausiesi su seilėmis, nepurvink esančių žemiau Tavęs. Kaip tik padėk jam pakilti.
Kodėl žmogaus prigimtis liepia kariauti už išlikimą, jei gyvename pasaulyje, kuriame to nereikia? Likimas tai daro už mus. Koks malonumas yra tyčiotis?
Apsiverkit, apsižliubkit, išverkit akis, laikykite jas rankose, darykit ką norit, bet nežudykit kitų žmonių žodžiais. Juo labiau savo poelgiais. pasitraukit nuo jų, slėpkitės už sienos, taip nežeisite jų, o pats, besislėpdamas už sienos, pamatysi kitą pasaulį, kitus žmones, gal net naują gyvenimą.
Norėčiau sulaužyti visus kauliukus to žmogaus, kuris tyčiojasi iš kitų, visiškai to nevertų ir net vertesnių geresnio gyvenimo nei jis pats, ir sulaužius visus kauliukus, juos išvirti. Išsivirti šaltienos, jos pauostyti, o pauosčius atiduoti alkaniems vilkams.
Ne, patyčios manęs neliečia, o jei liestų, mokėčiau su jomis susidoroti. Tačiau nervina, kad jas patiria man brangūs žmonės, visiškai ne mano aplinkoje. o;sdfn;orgrehyj
KAS DAR NORI PAGYVENTI ŠALTIENOS GYVENIMĄ?
Aš džiaugiuosi savimi, nes su neveikiančiu usb pasikroviau mp3 grotuvą.
Tačiau nekenčiu savęs, nes viską atkeliu, ir nieko nedarau laisvu laiku.  Bandau perskaityti "Metus" per vieną naktį.
Galėčiau parašyti knygą "1000 ir vienas patarimas, kaip per vieną naktį bandyti atlikti visus gyvenimo uždavinius". Kitoje knygos pusėje būtų prirašyta: P.S. Nė vienas būdas nėra veiksmingas ir su lig kiekvienu būdu Tu išeikvosi savo brangų laiką ir vis labiau save sugniuždysi.
Ar bus ramu?
Žmonės gerai sugeba tik čiulpti.
Aš kalbu apie žmones, kurie yra iš prigimties šlykščios būtybės. Nors giliai pakapsčius, visi mes tokie. ADOMAI, IEVA, PALEISTUVIAI JŪS, KODĖL TAI PADARĖT?
Krikščionybė, kaip ir žmonės - čiulpia.

Tik duokit man kalbėt, duokit man paklausyti, duokit man patylėto, aš nieko daugiau neprašau. Esu toks pat žmogus, kaip ir kiekvienas aplink esantis, tokia, kokių nekenčiu, tokia, apie kokius rašau, bet aš bent jau... Eh. Ratas. Vyža. Kažkas.

P.S. Velniop juos, velniop simpatijas, niekam nieko nereikia, nes gyvenimas mus k*uša geriau už bet kokį žmogų.

Man reikia išlipt!

Man reikia išlipti

Stabdykit lėktuvą!

Tau irgi tai būtų neprošal.
Kiek galima vaidinti? Taip, sutinku, kad mūsų gyvenimas lyg ta pjesė, apie kurią rašiau, kad esi gyvenimo aktorius ir režisierius. NU BET ****.
Perspausta dešra greitai ištrykšta. Vaidini, vaidini, vaidini... O PAGYVENT NORS MINUTEI NENORI?
Susiimu už galvos, ir mąstau, o gal man reikia pasitraukti nuo tų puskvaišių debilų, besivadinančių žmonėmis? Nebegaliu. Ar aš tesugebu bendrauti su intelektualesniais žmonėmis, vyresniais, turinčiais daugiau patirties, ar tik vyresnieji mane tesupranta? Pirmasis atvejis man geresnis. Antruoju, man gaila vyresnėlių.
Taip norisi galvą pasitrinti su kokso riešutu. Arba kaktusu. Tuo, kur Amerikos dykumose auga.
Atsibodo žmonių jolinimai, svaginimai, vaidinimai... Ar Tau reikia dėmesio? Jo, aš be jo numirčiau, taigi aš dėmesio auka, vajezau, man taip reikia visokių laikų ir komentarų, omg, be jo aš nudvėsiu, taigi taip, aš gyvenu dėl "like'ų".  Ir taip kas antras ir taip kas antras išsi*isinėja iš savęs. Galvodamas, kad čia labai šaunus atsakymas į paprasčiausią klausimą, į kurį kiekvienas atsakytų taip pat - taip. Jei, žinoma, nemeluotų pats sau. Sakai - tai nežiūrėk, neskaityk tų atsakymų, nestebėk tokių žmonių? O AŠ NE SPECIALIAI JUOS PASTEBIU. Tokie žmonės savaime iškiša savo galvą iš kanalizacijos vamzdžio, o Tu eidamas keliu nenorėdamas tai pastebi.
Tiek daug visko išdėstyta čia, tiek daug visko prirašyta, aprašyta, suplėšyta ir išmesta, tiek daug visko dainose, tiek daug atitikimų, ir nė pusės tiek nėra išsakyta. Nes niekam ir nereikia. Visi bando ką nors daryti, ką nors veikti tik tam, kad aplinkiniams įrodytų, kokie jie kitokie. Bet mes norim nenorim kartu esam visi vienodi ir skirtingi. O bandymas išsiskirti visus tik dar labiau suvienodina. O aš sėdžiu ir juokiuosi iš tokių beviltiškų žmonių. Nes iš savo beviltiškumo prisijuokiau pakankamai.
Yra žmonių, su kuriais norėčiau susitikt tik tam, kad patylėt. Tie žmonės per daug įdomūs mano smegenims, kad su jais kalbėti. Norėčiau tylėti. Kartais atrodo, tyla daugiau pasako apie žmogų, nei jo liežuvis. Nemylėk liežuviu. Niekas nėra taip netikra, kaip žmogaus žodžiai.
Žmonės sukuria standartus ne tik charakteriui, bet dabar jau ir atskiroms kūno dalims. Iki kiek toli gali pažengti mūsų standartai? Neklausinėkit apie mano standartus, nes vienintelis, susijęs su žmogumi - įdomus mano smegenims. Nemanau, kad tai žiaurus, nusikaltimo vertas standartas, nes tai neįžeidžia jokio žmogaus, ir norint, įdomumą galima rasti kiekviename. TAIP.
Apsiplykiau kojas kepsiu.
O gal neapsiplykiau, bet skaudėjo. Degino. Ir buvo gera, nes pagaliau išriedėjo ašara. Nors ne tokia, kokios norėjau, bet pagaliau išriedėjo! Pagyrimas man.
Norėčiau paskaityti "Pagiriamąjį žodį kvailybei".
Tas jausmas, kai gali suprasti tik Tu, tačiau norisi, kad tai suprastų kitas ir žinodamas, kad to nebus, vis vien lauki jo žodžių.
Tas jausmas, kai nebeturi jausmų. Paradoksai skanūs.

Taip, tokiais atvejais lieka ištaškyti visus jausmų likučius ir pradėti iš naujo, supratus, jog tai neegzistavo.

Sakykite woop!

Gyvenimui sakykite taip.
Nemylėkite akimis, nes vieną dieną teks jas užmerkti tam, kad pamatytumėt patys save.
Nemylėkite ausimis, nes vieną dieną tapsite kurčias.
Nemylėkite rankomis, nes vieną dieną galite jų netekti.
Nemylėkite liežuviu, nes jį lengva užrišti.
Nemylėkite kūnu, nes vieną dieną gali tekti jį parduoti.
Mylėkit siela, nes ji tik tuo tegyvena.

Suprantu, skamba lyg evangelistų Dievo žodžio platinimas, nes tik jie sugeba į bedvasį asmenį kreiptis Jūs.
Tarp kitko, šie žodžiai tik atrodo mano sugalvoti, iš tiesų pasamonė juos išliejo kažkur kažkada kažką panašaus perskaičius. Ir aš suprantu, jog visos pasaulyje egzistuojančios temos lenda per gerklę norėdamos papasakoti aplinkiniams, kas dedasi Tavo virškinimo trakte (tas žodžių junginys šiandien šildo mano smegenis), nes jos egzistuoja (todėl ir erzina). O paaugliui kalbėti apie meilę ir pasimetinėti, jog filosofuoti moka ta tema, tolygu filosofui mokinti vaiką gaminti maistą.
Antra savaitė noriu naujų draugų. Šiandien atėjo laikotarpis, kuomet atėjo į galva mintis pasibičiuliuoti su tuo dideliu noru. Mintis - velniop naujus draugus!
Niekada nesuprasiu, iki kol tikrai tokia netapsiu, kodėl žmonės mane laiko bendraujančia, awesome, faina, žiauriai "kieta" ir t.t. Aš neesu toks žmogus aplinkiniams. Esu toks žmogus tik tiem, kurių noriu šalia. Su kuriais peržengiau ribą - NE.
Vėl pradeda kilti prieš akis dideli norai, kuomet pasamonė žino - kale, nieko Tu nepasieksi, geriau pasiųsk norus toli, nes gyveni dabar ir dabar Tu esi verta gal kokių dešimties centų. Vien iš pagarbos, jog padėjai keletai žmonių.
Žodžiu.
Mjauw. Kodėl visi myli katinus? KODĖL? Ta prasme, juk internetą išrado ne katinai. O gal? Ne. Wtf, žmonės, kodėl? Aš mieliau apsikabinčiau negyvą medį ir trankyčiau su juo galvas tiems, kas šiaip man nepatinka, nei bučiuočiau katino nuotrauką. Fuck the system!
Ir dar. Ne. Nu žodžiu.
Kokių būdu padaryti taip, kad jaustumeisi lyg būnant už savęs? Nevartojant narkotikų ir nežalojant savęs. nekenčiu žmonių, kurie tai daro. Negerai pavartotas žodis - nekenčiu. Prašau, paimkit mane už rankos lyg ligonę (gal nereikia lyg) ir užsimoję kaip V.Alekna metantis diską, mestelkit mane kur nors, kur nieko nepažinčiau. Tada bijosiu, tada slėpsiuos už savęs ir tada nebus dvejonių .
Mane užkniso, kai aplink mjajljės sjajljės prisidengusios rimtumo veidu o iš tiesų yra šūdo vertos pastatytos dramos spektaklis. O paikas mergaites tai veikia lyg plaučius persmeiges vienaragio ragas.
Atsimerkit tam, kad pamatytumėt save veidrodyje (SAVO GROŽĮ, BLET, GROŽĮ. Atsiprašau už keiksmažodį, bet šiuolaikinė visuomenė pati save sudarkė su "grožio nuostatomis"), o tada pasisukite ir pažiūrėkite kiek daug Jums siūlo pasaulis.
Įsiklausykit. Dabar siūlau įsiklausyti į bangų virpesius, kurie kyla pirštus priglaudus prie ausies vienu, dviejų centimetrų atstumu. Tos bangos eina kiauriai smegenis ir tik tokiu atveju išgyevnu mokyklą. Pridėjus pirštus arti ausies. Tada jaučiu, lyg mano ausį kas nors labai stipriai mylėtų :)
Pajuskit.
Tiek kūnu, tiek liežuviu, tiek pirštų pagalvėlėmis, koks švelnus yra smėlis.

Didžiausias kaifas kai nagais glosto ranką. Omg. Gal katinus dėl to ir myli, kad jie nagais sugeba nuostabiai glostyti ranką? Nors man užtenka jos nagų.
Džiaugiuosi dėl Tavęs. Mano svajonė eilinį kartą išsipildė kitam žmogui. Gyvenimas gal ir visai nieko, kai Tavo svajonės pildosi kitiems.
Juokiuosi skaitant įrašo pirmasias eilutes. Štai kodėl retai kreipiuosi daugiskaita į žmogų.

Kada mes šoksime pagal šią dainą? Aš beveik sukūriau šokio pradžią įpusėjus kelią namo.

Nuo ko priklauso mūsų charakteris?

I wanted to write about the moment when your addictions no longer hide the truth from you. When your whole life breaks down. That's the moment when you have to somehow choose what your life is going to be about.
[Chuck Palahniuk]

Nuo storų kaulų, nuo aplinkinių veiksnių ar nuo genų?
Jaučiu norą rašyti teminį įrašą. GOOD LUCK FOR ME.
Tai va.
Nuo ko priklauso mano, Tavo, mūsų ir šiaip charakteris?
Eh... Nuo stambių kaulų... O gal reikėtų pradėti nuo to, kad Tu gyveni? Taip. Tu gyveni. Tu gimei, turi gyvybės dovaną. Tai čia jau geras ženklas, kad vis dėlto Tu esi... Tiesiog.
Tada lenkime prie to, kad Tu turi kūną, kurį valdo smegenys. Ir kurias valdai Tu. Tik gaila, kad dažnu atveju spjaunam į smegenis ir gyvenam kaip marijonetės arba klausomės širdies dūžių, kuomet reikia kalbėtis su smegenimis. Nėra blogai klausytis širdies, juk tai tiek pat svarbus organas, kiek smegenys, tereikia mokėti klausytis jos dūžių. Lyg nebylių kalba. Neretai mes to nesuprantam, arba suprantam klaidingai ir tada būna žopa.
O kas valdo charakterį? Asmenybę? Kuo skiriasi asmenybė nuo charakterio? Ieškome atsakymo Vikipedijoj:

• Asmenybė yra visos žmogaus psichinės veiklos integratorius, sąlygojantis žmogaus savojo ”aš” supratimą, savireguliaciją ir adaptaciją prie aplinkos.

Štai toks atsakymas man yra gilus mindfuck'as, todėl neketinu jo suprasti. Žmogus yra paprastas, tik norėdamas gyventi įdomiau ir unikaliau, pats išsikelia sau uždavinius, kliūtis, problemas, kartu galėdamas tik pats viską išspręsti, nors to nežino ir ieško atsakymo pas kitus... Tęskime.
Bet štai Vikpedija išgirdo mano verksmus, ir pasiūlė supratingesnį variantą:

• Asmenybė visada turi kontaktų su kitomis asmenybėmis ir užima tam tikrą padėtį grupėse ir apskritai socialinėje erdvėje.

Taigi, galime asmenybe pavadinti tai, kas slepiasi po Tavo oda. Smegenų ir širdies derinys, nulemiantis Tavo unikalumą. Gal su paskutiniais žodžiais galima pasiginčyti... O kas yra charakteris? Vikipedija sako:

• Tai visuma asmenybės savitų individualių psichinių savybių, uždedančių antspaudą jos elgsenai ir pastovių žmogaus elgesio ypatybių visuma, kuri išreiškia jo santykį su kitais žmonėmis ir su pačiu savimi, savo veiksmais.

Tai čia suprasti galime kaip... Asmenybės bruožų visuma. Čia tai, kas slypi po asmenybės "oda".
Ir kas lemia tą mūsų trečiąjį poodinį sluoksnį? Nežinau.
Tie požymiai, jog esi, jog gyveni, jog Tu iš prigimties jauti potraukį bendrauti su kitomis asmenybėmis ir tai, jog savo kojomis eini per gyvenimą, sako, kad tai pats Tu nulemi savo charakterį. Žmogus lyg uola, su savo išraižymais, savomis uolienomis (charatkeris, asmenybė), tačiau uoląveikia lietus, vėjas, vidinės jėgos. Taip ir Tu veiki savo charakterį vidinėmis jėgomis, o palinkiniai Tave evikia lyg lietus ir vėjas. Skirtumas tas, jog Tu gali būti tuo, kuo nori būti, jei tik mokėsi tinkamai naudoti savo vidines jėgas. Patikėk jomis, išmok jomis naudotis nebijodamas suklysti, nes klysti žmogiška, ir Tu būti tas, iš kurio kiti ims pavyzdį.

Padraugavom su blogger'iu, padraugavom su Vikipedia, youtube palaikė kompaniją, o Tu tyli. Kodėl? Mane labai gundo didelės sniego pusnys, jos tarytum Jigglypuff'ė uždainuoja ir sukelia manyje norą į jas įkristi ir gulėti tol, kol apsnigs, o po sniegu surasiu kabliuką, už kurio užsikabinus vėl pakilsiu lyg savo lygmens, kurį pamečiau.
Nežinau - pats blogiausias atsakymas į gyvenimą.

Gyvenimas su viena pirštine.

PAGALIAU.
Taip, dabar mini ovacijos, jog pagaliau prisiruošiau parašyti įrašą, kurio taip troškau ir kurį buvau pamylėjus galvoje tūkstantį kartų, kiekvieną kartą praeinant pro paminklą kažkam (prie jo visada būna uždegta žvakė, nukastas takelis iki jo, o ant jo nieko neparašyta, kam atminti jis išskaptuotas. Taip - jis - medinis, tik ne toks medinis, kaip Tavo "prikolai").
Aš klausausi Modern Talking dainos. Wut iz wrong with me... Taip būna tik tada, kai žiauriai nurauna stogą (žiauriai-tiek, kad stogas persikėlęs gyventi į negyvenamą salą pasikeitė tautybę ir vardą) ir kuomet būna linksma. O dabar visiškai ne laikas linksmintis. Tai va.
Aš apie pirštinę... Sunkus gyvenimas su viena pirštine. Ypač, kai už kišenės ribų egzistuoja -15/-20 šaltukas. Žinoma, man patinka, kai rankos nušąla iki trečios stadijos: 1. Tu pradedi jausti šaltuką, glostantį Tavo itin švelnią odą (mano rankų oda yra panaši į Zimbabvėje gyvenančios močiutės (kaip nerealiai skamba) rankas
- gražios, daug mačiusios ir daug padėjusios. Ne, aš savęs negiriu); 2. Toks jausmas, lyg šaltukas pradeda spaugti Tavo kraujagysles ir Tu nebejauti rankų, jos tiesiog pradeda tirpti; 3. Kažkas kažkaip (smegenys) pagaili Tavo rankų ir pradeda siųsti energiją į Tavo rankeles ir jos pradeda kaisti tarytum laikytum jas šaltosios ugnies židinyje. Tuomet jaučiu žiauriiai gerą jausmą, gal net geresnį, nei valgant guminukus.
O BET TAČIAU KADANGI NES, kai žnai, kad kišenėje yra viena šilta pirštinė.... Susilaikyti jos neužsidėjus yra sunkiau, nei susilaikyti ir atsisakyti siūlomo guminuko (žinantys mano aistrą ir neišdildomą meilę jiems - supras). Na, tarkime, gerai. Užsidedi. Vieną pirštinę. O KAS TADA?
Tavo kūnas pradeda streikuoti, o smegenų pusrutuliai (jei tokius turite) pradeda kovoti vienas su kitu. Juk toji kūno pusė, kuri apšildyta pirštine, yra šiltesnė, o kitoji vis dar mėgaujasi meilės akimirkomis su šalčiu.
Nežinau kaip Tau, bet man tada net akyse pasaulis maišosi, pradedu į viską žiūrėti pro aptaškytus įvairiausiomis tamsių tonų spalvomis (jezau kaip ne metaforiškai nuskambėjo).
Susinervinau ir padėjau pirštinę į "Išskirtų porų" kolekciją. Ten gal yra 15 auskarų ir viena pirštinė.
"Tai buvo tobula diena, žiūrėsim kokia bus naktis"

Myliu penktadienius vien dėl mokyklos. Ir etikos. Paskutinį penktadienį, pirmą po atostogų, kalbėjome apie tai, kaip Plutonas suprato tobulą idėją... Aš jį myliu! Mano galvoje iš kažkur buvo tai, ką jis prieš tūkstančius metų sakė, skleidė ir užrašė. Aš gal kitame įraše apie tobulumą Jums labiau paknisiu protą. Dabar užteks kovos tarp dviejų kūno ir smegenų pusių.
P.S. Aš vis dar laikausi nuomonės, jog prie širdies yra prisikabinęs optimizmo kristalėlis. Tik jis trumpam nustojo švytėti.
P.P.S. Mokykla visus (ne)visais laikais *iso.
Parašyk man.

Eilinį kartą galvoje įrašas atrodė sexualesnis ir filosofiškesnis.

Pasakiau. Galvojau kitaip.

Taip.
Kaip, pavyzdžiui, pasakau "labas", o norėjau pasakyti - o vargeli kaip aš Tavęs pasiilgau!
Tačiau tai žinant tik man, tik man ir skaudu. NU bet nieko, geresnė tapsiu.
Eh, norėjau įrašą parašyti naujųjų metų naktį, po visų fejeverkų ir panašiai. Užstrigo internetas, palaikiau ženklu, ir nebetęsiau darbo. Norėjau įrašą parašyti kitą dieną - įrašas buvo praradęs prasmę.
Norėjau rašyti vakar - nebuvo kada, o jei ir buvo, jaučiausi tikrai ne taip, kad galėčiau rišliai dėstyti mintis.
Aš nežinau ką jausti. Dažniausiai būna - nežinai ką jauti. O aš nežinau ką jausti.
Lyg turėčiau džiaugtis, lyg turėčiau juoktis, lyg turėčiau būti kupina teigiamos energijos. Lol, nope! Velniukas, sėdintis ant kairės mano rankos, tiksliau, sėdintis ant peties, į ausįkužda, jog turėčiau liūdėti dėl besibaigiančių atostogų (nors gal ir džiaugtis, pagaliau galėsiu prasiblaškyti, turėsiu veiklos, nebesigilinsiu į dalykus, įkuriuos dabar gilinuosi), dėl niūraus oro ir mano beviltiško, fail'o, kurį padariau prieš porą(gal vieną) mėnesį, o sužinojau apie tai tik vakar (o gal dėl jo džiaugtis, nes jei jo nebūtų įvykę, gal vakar diena nebūtų tokia, kokia buvo). Nors kam ne nusispjaut į tai, kas buvo vakar, kas per fail, IR KAIP AŠ JAUČIUOSI.
Aaaaaoaoaoaoaaoaoaoa, tu toke inlove ir tu sau pripazisti tai:D
Iš to juokiausi ir dar dabar juokiuosi. Nes tai lyg tragiška tiesa, tačiau kartu ir toks nenusisekimas ir pamąstymas - ar žmogui reikia sau pripažinti,  jog jis įsimylėjęs? Čia toks lyg tiesus kelias link atsakymo, tačiau su labaitirštu rūku. Taigi. kai myli, tai jau myli, ir kai esi įsimylėjęs, Tu tai jauti ur nieko sau nebegali padaryti. Nereikia to pripažinti, nes tai dažniausiai būna aišku.
Nu bet o bet tačiau kadangi nes, apie politiką nežinau ar kada ateis laikas, kai mėgsiu kalbėti, o apie meilę kalbėti dažnai - negerai. Kaip rašė Karolis R. savo blog'e: "Meilę aš įsivaizduoju kaip mažą, mielą kartoninę dėžutę, nuo dažno atidarinėjimo aptrintais kampais". Čia gal ir nėra dažnas jos atidarinėjimas, tačiau dažnas laikymas rankose ir visiems rodomas. Negerai.
Norisi turėti asmenį, kuris nepažinotų nieko kito, tik mane. Ir negalėtų kalbėti. Tik linguoti ir rašyti. Ir aš jam galėčiau kalbėti, kalbėti, kalbėti ir kalbėti, o jis tik man pritartų arba ne, ir parašytų kodėl. Yra dalykų, kurių nepasakysi nė vienam. Norisi tai padaryti kaip vyrui norisi sexo grįžus iš pratybų Afganistane, tačiau jis gali gauti to, ko nori,o Tu pasakyti negali. Ir tuomet, turi tai laikyti savyje. IR laikai tol, kol neatsisėdi ant ledo luito ir plauki paroviui, sedėdamas kaip buda. Nusiimi batus, pasidedi juos šalia savęs ir plauki. Plauki. Ir lauki laisvės, kurią suteikti Tau turėtų pėdų ir ausų laisvė. Vėjas, šalts, azartas, o gal tuštybė, kurios dėka Tu nebijai nuskęsti.
O gal ir visai ne, gal pradėsi stresuoti ir liūdėti: o kas manęs pasiges, jei aš čia imsiu ir paskęsiu? 

Aš vis laukiu pirmo karto. NE TO PIRMO, IŠTVIRKĖLI TU. Jei tai pasiūlysi Tu, aš neatsisakysiu. Manau, artėja metas, kai reikės verkti. Nes man reikia pagalbos. Au mai gad. Rimtai. DUOKIT TEMĄ, KĄ RAŠYTI. Au mai gad.
P.S. Mane užkniso būti "vaikino" vietoje. Internetas mirga marga nuo įvairiausių vaizdų ir žodžių, kaip vaikinas jaučiasi prieš merginą, kad jis have crush on her, kaip jis tampa friendzone'intas ir pnš. Šiuo atveju, aš įsimyliu, aš jaučiuosi kvailai, aš vis galvoju apie kitą pusę ir aš būsiu friendzone'inta. Nu ta prasme, vėl klausiu - o kam ne nusispjaut.
P.P.S. Linkiu Tau atrasti jėgų atsistoti, iškelti galvą, pažvelgti į dangų, nusišypsoti, vėl atsistoti į savo pozicija ir pasijuokti - juk kažkada aš tapsiu to dalimi.
P.P.P.S Pasakiau "ai, nesvarbu" ir nusišypsojau, o galvojau, jog aš esu priklausoma nuo Tavęs. Ir vis dar galvoju.
Myliu Tave.
Ir visi šitaip. IR niekas į akis. Pradėkime žaidimą.