Šaunu antrąjį beveik tobulą įrašą į Jūsų galvas.

Labukas. Neužgavau? Gerai.

Kaip Tau toks oras? Geras? Šaunu. Oh, neįtiko šaltas vėjukas? Velniop. Nejaugi dar ir įdegti nesugebi, kai aplink Tave vaikšto skrudėsiai? Vargšeli Tu.... Velniop.
Galbūt nelabai tinkamas metas rašyti. Aš neturiu kito pasirinkimo, nes šiandien ilgą laiką pramiegojau, tada kol pabudau iš miego ir kol galiausiai nusiraminau, nebeliko laiko laužui užkurti. Tad teks čia pabūti su savo mintimis. Kaip ironiška ir noliferiška. Velniop. Jau šiuo metu, kas man mažiausiai rūpu, tai tik Tavo nuomonė. Nuomonė apie mane ar aplamai dalykus, susijusius su manimi. Bet mielai išklausyčiau Tavų problemų. Vis dėlto, pomėgis klausyti dar niekur nepabėgo nuo manęs.
Luolz.
Apie ką aš... O taip, aš Tau šiuo metu į galvą skeliu beveik tobulą įrašą. Ir kaip suprantu, Tu vis dar leidiesi tai daryti. Prašymas š anksto - gale įrašo neapsiverk. Ha, ir vėl ironiška? Nemanau. Nors tikrai keista būtų, jei kas nors vekrtų skaitant tinklaraštį. O dar tokį, kaip maniškis. O gal būtų "jėga"...
Paprastos šiuolaikinio gyvenimo tiesos ir, manau, teisingi supratimai bei kvailų stereotipų sulaužymai:
Tai, kad Tu turi daug FB draugų, nepadaro Tavęs socialiniu.
Faktas. Na, visose srityse yra išimčių. Bet. Bet daugelis turi virš 200 draugų, iš kurių mažiau nei pusę yra matę ir su kuriais yra bendravę realybėje.
Oooo, aš socialus, kas galėtų tai paneigti, kai turiu FB'e 249 draugus ir realybėje esu it pelė po šluota? ;D
Aš.

Tai, kad Tu neturi daug FB'e fotkių su draugais, nereiškia, jog Tu esi antisocialus.

Šis nusistaymas nervuoja labiausiai. Kai turėjau veidaknygę, tai tikrai mažai nuotraukų jame buvo, kur esu aš su draugais. Kodėl? Nes aš taip noriu. Nuotraukas pasilieku sau. Normaliausias galima įkelti. Bet ir tai - koks skirtumas? Šiais laikais, su nuotraukomis tokių dalykų pridaryti, kad varge o jergutėliau, nuotraukas visas pasilikti sau. Bet, daugumai tai nekelia jokių problemų, tai tegul, nors ir nuogi fotografuokitės, kelkite į mordaknyžka, kad tik daugiau patinka paspaudimų gautumėte. Gal tie paspaudimai jus išgelbės nuo mirties, kas ten žino.

Tai, kad Tu net neturi anketos FB'e, nepadaro Tavęs nesveiku/antisocialiu/nenormaliu ir t.t.

Ah, ir nebesupranta šiuolaikinis žmogus, jog per dažnai jis užkaista kaip virdulys dėl menkniekių. O juk elektra tokia brangi šiais laikais.... Nebent žmogus = naminis virdulys, kaitinamas tik ugnimi. Tada dujos kiek pigiau atsieina. Manau, tai pliusas, kad žmogus tokios anketos net neturi, nes jis tuomet netampa priklausomu nuo kitų gyvenimo ar žaidimų - nebereikia gauti tos dozės informacijos (deja, visai bereikšmės tačiau taip reikalingos) nuotraukų/tekstų/vide ar dar velniai žino kokiu formatu.



Meheheh, netrukdysiu Tavo brangaus laiko ir šiaip, baigiu šį prot*rūšį. 

Tikiuosi, Tu dabar... Ha, aš iš tavęs nieko nesitikiu, nes Tu per dažnai tyli, arba per daug kalbi visai beprasmiškais dalykais. Negatyvumas? Vėl per daug blogos nuotaikos? Velniop. Ir tuo pačiu sveikinu Tave, jei sėkmingai prisitaikai prie kitų žmonių. Nes aš tai bandžiau tik keletą kartų ir tai nesigavo, tad mečiau šį reikalą į šoną ir toliau būsiu užsispyrusia aš.
Išsivalyk galvą su bliuzu.

Obelų kriaušių skonio šalti Ūžesio čeburėkai!

I always knew I was a star, and now, the rest of the world seems to agree with me. Freddie Mercury

Pasakyk labas naujam įrašui, nes jis labai mandagus, išsilavinęs ir žinantis etiketo taisykles, tad su Tavimi jau šio sakinio pradžioje pasisveikino, bet Tu skaitei, ir to pasisveikinimo negirdėjai. Tavo problemos.

Tokio pavadinimo savo įrašui šiame tinklaraštyje visada norėjau. Ir šiandien, manyčiau, jis puikiausiai tinka ir tam kaip tik pats metas įvykti. 

Ar yra teisybė šiame gyvenime?

Ar yra įsigaliojusi teisinga teisybė šiame pasaulyje?

Ar teisybė visiems vienoda?

Ar teisybė visada būna teisinga?

Ar pasaulį galėtų valdyti vienas žmogus?

Ar Tave kas nors šiuo metu valdo?

Ar esi užtikrintas tuo, ką darai?

Ar Tu pats teisingas?

Ar ir Tau, kaip ir man, į šiuos klausimus šią minutę yra giliai nusispjauti?

Devyni klausimai, į kuriuos neatsakei. Tiksliau, į paskutinį klausimą Tu atsakei. Sau galvoje. Net nenorėdamas, bet Tu pasakei sau - taip. Mintyse, tyliai, kad niekas negirdėtų. Nors esi kambaryje vienas tarp tuščių besielių daiktų. Na, gal koks katinas dabar meilikauja kur nors kamputyje su savimi arba Tave erzina. O gal net koks ir tarakonas ką tik prabėgo Tau už nugaros, ir Tu to nė nepastebėjai, kai tuo tarpu jis pavogė Tavo nekaltybę Tau to nejuntant. Žinau, perskaitei, Tavo smegenys nieko nesuprato, pats nenori suprasti, ir neketini visko perskaityti antrą kartą, kaip tai darai per lietuvių kalbos pamokas atliekant suvokimo testą. Ir neketinu nei kaltinti, nei prašyti, jog šiame įraše ką nors suprastum. Nors gal nesusilaikysiu, ir paprašysiu ką nors įžvelgti protingo šiame įraše. Jei pavyks - padovanosiu naktį. Aš asmeniškai rašau vien dėl to, kad nuvyti mintis, tokias žiauriai neigiamas ir žudikiškas. Kaltininkas? Mokykla, dėkui, kad paklausei ir rūpiniesi.

~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~

http://www.great-advice.lt/12550

~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~

Ir vėl apie tą mokyklą... Žinau, apie ją kalbėti yra tiesiog beviltiška, nes ji per daug mūsų brangaus laiko atima vaikystėje. Kažkam tai suteikia geriausias akimirkas gyvenime. Bet žmogus - tokia vienadienė būtybė, kad net baisu, kaip mes dažnai savo brangų laiką išnaudojame visiškai nepraktiškai ir ne tam, kam iš tiesų reikia jį naudoti (laiką). Ypač šiuolaikinis žmogus per daug laiko nervuojasi. Dėl ko? Manyčiau, dėl neteisingumo pasaulyje. Ir dėl žiauriai iškrypusio supratimo apie jį. Dabar sunku surasti grupelę žmonių, kūrie apie tokį reikšmingą dalyką galvotų vienareikšmiškai taip pat. O tai tikrai palengvintų gyvenimus. Ir dažnai pasitaiko taip, jog - kas vienam žmogui atrodo labai teisinga, Tau atrodo didžiausia neteisybė įvykusi iki šiol Tavo gyvenime. Taip ir man šiuo metu yra. Ir ši neteisybė atbaido nuo norėjimo išmokti ir pabėgti rusų kalbą. 

Tiesą sakant, nekenčiu švietimo reformų Lietuvoje.

Jos neteisingos. Man. Ir daugeliui mokinių taip atrodo.

Bet aukščiausiesiems tai atrodo labai teisingas mokymo kelias.

Tegul, gadina protus ir malą mus kaip kumpius su mėsmale. 

Panaikina asmenybes. O kas norės, nubėgs nuo to tako. 

Grįs savo kelią, kuriuo tuo pačiu metu ir eis. Sunkiai, bet eis.

Ir tuomet pasieks tą šviesą, kuriai išlaikyti pakako valdžios biudžete esančių pinigų.

P.S Mano kūnas, ties kaktos sritimi, jau visą dieną iš vidaus daro remontą, nes skauda būtent taip, lyg ten kaltų dailylentes iš vidaus.

P.S.S Ką veiki? Kodėl nekuri plano, kaip užvaldyti savo smegenų ląsteles, paskui viso kūno, ir galiausiai planetos gyventojų?

Šiuo metu labiausiai raminanti muzika...

Mamaaaaa oooh,
I don't want to die,
I sometimes wish I'd never been born at all.

Trollina trollis, kad mėmė balvonas.

Ah, Trolli Tu Trolli,

Kaimo gražuoli,

Tu juk baidyklė,

Ne skudurinė Marytė.

Gerai, vėl pabodo. Kažkada mėmių eros pradžioje, jos buvo juokingos. Ir dabar tokios. Tik dabar kiek rečiau. Nes jų visur prikišta tiek, jog tai darosi panašu į kebabų prikišta smirdančią kojinę. Jas dabar visi visur kiša. Ir dažniausiai ten, kur nereikia. Lyg šuniui penkta koja. Dabar reikia atrasti žmogų, kūris mokėtų taisyklingai naudoti mėmes ir lygiai taip pat taisyklingai suprastų "Trollio" vardo prasmę. Jau lyg išnyko žodžiai "juokingas", "kvailas", "pašlemėkas", "kietas".... Dabar visa tai apibūdina vienas žodis - Trollis.

Jei nesupranti esmės, tai net nevartok tokių žodžių visur, nes nuo to Tu neatrodysi "kietesnis"... Štai kodėl aš tiesiog nekenčiu madų. Beveik visų. Nes jos arba žmogų padaro kvailiu, arba sulygina masę žmonių lyg špakliuotė per cementuotą grindinį. Aš neketinu sakyti tų žodžių prasmės, nes čia turipajausti. Skamba "nolifer'ių" kalba. Bet pripažįstu, nemažai laiko praleidžiu prie kompiuterio. Ir aš kaip savo 6 pirštus žinau, kad aš ne viena tokia.
Pasaulis praranda genijus. Enšteinas mirė, Bethovenas apkurto va, ir man jau galvą pradeda skaudėti...
Bet aš rimtai. Šiandien nuo tokio tvankaus oro ir uždusti galėjau. Ačiū mano baterijų pakrovėjui, jog daug automobilių gatvėje nevažinėjo, kai ėjau namo. Nes ta tarša būtų mane pražudžiusi ir aš padusus būčiau nukritus ant žemės. Deguonies trūkumas, man silpna, aš mirštu ant žemės ir nė vienas lietuvis per ateinančias pora valandų nė nebūtų manęs gelbėję, nes galvoptų, jog aš eilinė paauglė, kuri prisigėrė iki žemės graibymo. 
O kartais visai gera pagalvoti, kas būtų, jeigu būtų.
Taisyklės. Etiketas. Etkos kultūra. Visos šios normos yra tiesiog sukurti kelių žmonių paistalai. 
Nemandagu/negražu šnabždėtis tarpusavyje (tarp dviejų žmonių) patalpoje, kurioje yra 3 ar daugiau asmenų.
Klausimas: Kokio velnio Tau šnabždėtis esant tik dviese patalpoje?
Atsakymas: Jokio. Tu kalbiesi normaliu tonu arba rėki/juokiesi, kai esat dviese patalpoje.
Išimtys: Tu esi sekamas KGB.
Aš nenustosiu šnabždėtis patalpoje, bet kokioje, vien dėl tokios etiketo taisyklės. Štai kodėl aš esu beveik prieš visus stereotipus/nusistatymus/normas ir panašiai. Gaila, kad aš neesu Dievo trečia koja, ir prieš viską nesugebu atsilaikyti. Nors kam ne vienodai.
Lauke lyja, aš sėdžiu kambaryje su atdaru langu ir "niūchinu" tą kažkokio chemikalo persotintą orą. Kokio cheminio elemento - nebepamenu, bet chemijos mokytoja sakė... Būtent dėl jo mes užuodžiame tą "gaivųjį orą". Ah, jei tik būtų geresnė atmintis, tai ir chemijos pasimokytumėte perskaite mano įrašą. 
Saulės akiniai. Velniop juos. Nusiperka už 10lt kioskelyje pusę veido dengiančius akinius ir juos nešioja patalpoje, kur saulės spindulėlis tik pro plyšį švyst švyst. Išeina į lauką, tai užsideda ant viršugalvio. Protkrušis. Mada. Kai nesugebi nuspirkti tikrų saulės akinių ir užsidedi tamsios, kiek permatomos plastmasės gabalą ant veido.

Ooo taip, aš tokia madinga!

Pabodo, bet ne ta prasme.

Labas / Sveika/s gyvas / Labas rytas/diena/vakaras / Labut Labutėlis. Ne, man sveikintis kažkodėl nepabodo.




Visos tos mintys, kurios man atrodė kažkada labai protingos, kur žodis su žodžiu nesudaro sakinio, tačiau atrodo protinga mintis, ir pavadinama sakiniu, įvairių keistai bet galvoje paliekant pėdsaką skambančių žodžių kratiniai - visa tai pabodo. Arba aš (neteisingai) dabar susivokiau, kad visas tokių minčių skaitymas buvo kvailas laiko švaistymas ir jokios naudos mano smegenims nedavė. Kur buvo kalbama apie smegenų plovimus, bet tai skaitant, tas smegenų plovimas galbūt tesiogiai vyko tuo momentu. Man pabodo. Tie minčių kratiniai apie nieką, ir taip sudarantys viską mano galvoje. Bet aš to neatsisakau. Nes tai savotiška žmogaus kūryba. Talentas. Ir taip leidžiu toliau plauti mano smegenis. Prašau, į valias.

Man pabodo dirbtinumas. O gal tiksliau - kaukės. Nebesuprantu kaukių. Ar aš jas turiu? Žinoma, visi mes jas turim. Bet vieni jas nusiima, kiti ne. Kai kurie su viena, o gal net keliomis, yra suaugę. Ir tai knisa. Stovi, lyg ir bendrauji su tuo žmogumi akis į akį, šypsaisi, tačiau viduje šlykštiesi to žmogaus dirbtinumu ir su jo veido oda suaugusia kauke. Parašysiu girdėtą sakinį - mes visi tokie paprastai vienodi, bet tuo pačiu tokie beprotiškai skirtingi. Dvi būtybės viename. Visi mes tokie. Bet vieni labiau. Pabodo šlykštėtis žmonėmis arba juos praleisti pro akis ir visus vadinti beprotiškai neįdomiais. Galbūt viskas iš manęs, ir aš pati patapau beviltiškai nuobodi. Tiek beviltiškai, jog jausmingesnis asmuo šiuo mano beviltiškumu apsiašarotų. Ir šią nuobodybę perkeliu ant kitų asmenų pečių, kad būtų lengviau sau pačiai.
Šiandien panorau rašyti. Daug rašyti. Čia. Apie nežinau ką. Tiesiog pilti mintis.

Pastarosiomis dienomis man taip gražu patapo lesbiečių poros ir tos "paprastosios/natūralios" poros (vaikinai su merginomis). Prie gėjų grožio dar nepripratau. Nors ir lesbietės ne visos man gražiai atrodo. Nu bet aplamai baisybė, kad man tai atrodo gražu. O apie Neries atspindžio man į akis važiuojant dviračiu grožį net nekalbėsiu ir nerašysiu. Rašau, nes man tiesiog reikia viską, kas susikaupę iš nieko mano sąmonėje, kažkaip kažkur kažkokiu būdu išlieti. Čia tinkama vieta. Žalia spalva. Ji natūrali graži. Ant balto popieriaus lapo jau nebe. Kaip lapas gali būti baltas, jei jis iš medienos, o mediena ruda(paimkim šią spalvą su visais atspalviais)? Ačiū, chemiją aš beveik moku. Nereikia chemijos. nereikia mokslų. Reikia gyvenimiškos patirties. Reikia gyvenimo. Bet žmogus retai to turi per mokslus.
Ką tik į galvą šovė mintis, jog man reikia natūralumo. Gaila, kad tokio dalyko parduotuvėse nenusiperkama. Net nelegaliai niekas jo negamina. Dar baisiausia, jog natūralumo neįmanoma pagaminti. Nes jei pagaminti, tai dirbtinas natūralumas. Man reikia natūralaus natūralumo. Kaip kažkam sexo, kaip kažkam meilės, kaip kažkam apkabinimo, kaip kažkam alaus, kaip kažkam čeburėko ar kebabo, taip man natūralumo. Nors kruopelytę, prašyčiau.
Liksiu dėkingai dėkinga bei skolinga.

Skaičiai, skaičiukai, skaitmenys - visi jie suteikia laimės.

Štai šio gražaus skaičiuko ir 100-ojo įrašo proga, parašysiu čia savo belvyzgas. Eilines ar ne, čia jau Tau perskaičius spręsti.


Ačiū, ačiū, kam tos gėlės, nereikėjo.


Aš laikau visai nemažu laimėjimu, kai suprantu, jog šiame tinklaraštyje 100 įrašų. Ir palyginus pirmąjį su šiuo, jaučiu, kad atrasčiau 10 skirtumų tai tikrai. Man smagu skaityti senus įrašus ir matyti, kaip keitėsi mano požiūris į vienokius ar kitokius dalykus. Aš daug dirbau su šiuo tinklaraščiu. 100 įrašų - man tai yra daug. Kai pasižiūriu kitų panelių tinklaraščius.. Tai ten 200 įrašų, į dieną parašo po du įrašus, ir juose liemenukų ir tamponų fotkės, kuriuos nusipirko prieš 10 minučių. Mokykitės, vaikai, kaip reikia rašyti tinklaraščius!
Žinoma, pusė mano bendraklasių mane palaikytų išprotėjusia, kad čia tiek esu prirašius ir panašiai. Bet koks skirtumas? Jaučiu, jie iš kaimo tokio žodžio "tinklaraštis" negirdėję....


Mane užknisa tas vaizdas, kai važiuoji miško takeliu, mėgaujiesi grynu, gal nevisai,oru, ir tuomet matai miško kirtavietę. Ir metro skersmens medžiai lyg girti guli vienas šalia kito arba vienas ant kito. Kai matai, kad dar visai jaunas miškas, net girele galima tai pavadinti, o jau pusė medžių iškirsta. Net nekalbu, kas vyksta Amazonės džiunglėse su miškų kirtimais. Ir visa tai žiauriai žiauriai knisa. Motina gamta išaugino žmogų ne tam, kad ją sunaikintų, o tam, kad ją globotų. Spėk, kam tai rūpi? O gi beveik niekam. Ar Tu ką nors darysi apmąstes tai, ką aš čia parašiau? Nė velnio, Tu ir toliau grįši prie savo nutelos ir kokio nors TVD.... 
Ir tie kertamų miškų plotų skaičius visai nedžiugina. Ir tai neigia mano įrašo pavadinimą. Nors kam ne tas pats?


Velniop.


Atrodo, kai rimtai sergi, apie nieką negalvoji ir tik gydaisi, ryji vaistus, geri karštų skysčių ir panašiai. Bet nu rimtai velniop, vėl įnykstu į tą būseną, kai nebekontroliuoji savo galvos ir tuomet pasamonė ima valdžią į rankas. Tuomet ji Tau pripasakoja ir įdiegia į smegeninę tokių dalykų, kad po visko norėtum imt ir kiekvienam pažįstamam išsakyti slapčiausias mintis. Klaidingas mintis. Kad paskui prikalbėjęs žmonėms pjuvenų, Tau skaudžiai atsirūgtų. Išvada: pasamonė mūsų nemyli. Kaip ir mes Motinos gamtos. Faktas.

Linkiu kuo dažniau kažkokiu būdu save pralinksminti ir kuo rečiau liūdėti. Mažiau pavydėk. Sužinok, ką veikia žiogai žiemą. Kats nuo karto atsiribok nuo žmonių arba įsiliek į didelę žmonių grupę. Bandyk patirti naujų pojučių. Tiesiog - gyvenk, nešvaistyk jo ir netingyniauk Netikėk reklama.


P.S kai žmonėms konors linkiu (gero), pasijaučiu kaip Motina Teresė.
P.S.S 69 irgi skaičius.