Paprasta.

Paskutinis šios vasaros įrašas.
Kaip graudu, tiesa?
Žinau, kad ne. NU IR KAS, KAD PASKUTINĖ VASAROS DIENA?
NU IR KAS, KAD PASKUTINĖ VASAROS NAKTIS?
NU? IR? KAS?
Tų vasarų bus dar lygiai tiek pat, kiek iki šiol esi išgyvenęs ir dar daugiau, ir jos bus viena už kitą geresnės. Nes... pasaulis gražus! Labai! Ir mees išprotėjęę.
Šiandien kokias tik 3 valandas buvau tokia faina (kitiem) ir juokiausi. Ir kitus juokinau. Bet tik tiek. O tai labai mažai. nes visą kitą laiką buvau pasinėrus į prisiminimus ir mąstymus. nepripratus esu kone visą dieną būti nostalgijos būsenoje. Buvau nepripratus. Na, ir dar dabar esu. Kažkodėl tikrai nesinori teigti, jog tai kalta paskutinė vasaros diena, kurios aš nejaučiu. pasigirsiu: man į mokyklą ryt nereikia (galėsiu miegoti išvertus pilvą (arba ne) lovoje iki vidurdienio).

Juk kai retai patiri tą jausmą, esi nepripratęs. paprasta. BET KODĖL TAI TURI ATRODYTI TAIP NENORMALU? Kodėl aš turiu atrodyti visiems kitiems faina? Kodėl aš turiu atrodyti visada linksma ir su šypsena? Būkite Jūs su šypsena, būkite Jūs linksmi! O man laikas atsikvėpti, pagalvoti...
Ir vis manęs klausia: KĄ TU TIEK GALVOJI?
Yra ką galvoti, tai ir galvoju. Pradedi nuo obuolių, baigi savo ateities planais ar net pasaulio pabaiga. O tarp šių dviejų apmąstomų dalykų praeina viskas: Tavo draugai, nekenčiami žmonės, šeima, šeimos draugai, Tavo simpatijos, jausmai, išgyvenimai, nutikimai, norų išsipildymai ir griūvimai, svajonės ir visa kita. Kartais tuose apmąstymuose net mažytė boružėlė penkiataškė atrodo tokia prasminga ir reikšminga mano galvoje. IR VISAS TAS MĄSTYMAS TOKS SMAGUS. Tuomet net nedarydamas nieko jautiesi taip, lyg versdamas kalnus. Tuomet jautiesi toks pilnas kažko, toks kažkam reikalingas, toks pilnaviduris gyvas padaras. Žinoma, kartais paliūdėti irgi sveika.

Žinau, kažkoks keistas įrašas vasaros pabaigai, bet ta tokia menka kažkieno pabaiga... Net nemanau jog verta rašyti tai, kaip aš vertinu šią vasarą, kuo ji man kitokia ir panašiai. Nes kas norės, tas pats manęs to paklaus. O dabar, Jums leidus, einu toliau pasinerti į nostalgijos ir prisimiimų jūrą.

O dabar: Bu!

Rašai - tryni, rašai - tryni, rašai - tryni.
Ištrynus nori parašyti - rašiau rašiau ir ištryniau. Ir Tu tai parašai. O tai parašius, Tu vėl ištrini. Nes.. nes niekam tai neįdomu. Tai nieko nekeičia. Tik rašydamas ir trindamas po truputy gali atskleisti save, savo mintis ir visą kitą kartu suprasdamas, jog žmogus nebuvo sukurtas tobulai.O apie tobulumą kalbėti yra gerai.
Tėtis sako, jog tobulų žmonių nėra. Iš kurios pusės žiūrint? Tau gali būti žmogus tobulas, jei jo minusus laikysi pliusais, kitaip tariant, jei jo minusus priimsi ir toleruosi. Žinoma, yra žmogaus minusų, kurių nereikia toleruoti ir negalima. Svarbiausia atminti - TOBULUMAS NETURI RIBOS. Tobulas žmogus vis gali tobulėti. Vardan pačio gerovės.
Bet ar pats žmogus sau gali būti tobulas, apart jis yra mergina, kuri laiko save tobula su 2kg špakliaus, tinko ir kitų naftos priemaišų? Aš manau, jog pats sau žmogus negali būti tobulas. O gal...
O KAS DABAR?
Laukiau tos dienos. Planavau ilgai ir nuobodžiai, net nesisikėdama, jog ji tikrai išauš. Bet ji išaušo. Ir jau kai buvau 100 procentu įsitikinusi, jog viskas pavyks, jaudinausi. Bet tas jauduliukas buvo toks didelis ir keliantis šypseną! Diena praėjo. lėtu greičiu grįžtu į realybę. Ir teklausiu savęs: o kas dabar?
O dabar belieka prisiminti tą išaušusią dieną, belieka tik šypsotis ir užsimerkus visą tą išaušusią dieną paleisti kaip video vis iš naujo ir iš naujo. Ir vis plačiau ir plačiau šypsotis. Ir jausti jauduliuką. Ir jaustis gerai. Bet tai ilgai nesitęsia. Nes... o kas dabar? To neužtenka - šypsotis, jauduliukas.. Dabar norisi kartoti. vėl norisi kažką daryti, kažko tikėtis, o gal ir ne, bet tam išaušus, vėl jausti tą jauduliuką, tokį gerą. Norisi. Bet jei norisi tik Tau vienam, tuomet suvalgyk gyvo alaus skardinę. Šiam tikėjimui, šiam laukimui, jauduliukai ir visam kitam panašiam kažkodėl nubanalėjusiam dalykui tarp žmonių, reikia antrojo asmens.
Tiesiog... Bu!

Ar man vienai tas Bu asocijuojasi su fainuoliu siaubūnu Bu iš DBZ?
Kai Tau pasako, jog tikėjosi iš Tavęs blogiau,o gavo geriau, Tu jautiesi vertas Nobelio premijos. Tipo ne?
Paskaičius ankstesnius įrašus, matau poemas, romanus, detektyvus ir visą kitą didelės apimties krūvą. O dabar, apimtis lyg mini novelės, lyg pasakos mažiems vaikams. Bet gal tai ir gerai?
Ne, šį kartą jokių pė taškas pė taškas pė taškas es taškas nebus. Kaip jau gali pamatyti.

Laisva kaip paukštė, nežinia ant ko ir ką padėjus.

Kas man beliko? Toliau maigyti tos pilkai juodos klaviatūros mygtukus ir iš jų sudarant žodžius, sąkinius, tekstus. Maigyti be prasmės, nors karts nuo karto man parašo  ČIA DĖL TAVO BLOG'O. MA JIS TIKRAI PATINKA IR NET UŽSIRAŠIAU VIENUS ŽODŽIUS IŠ TAVO ĮRAŠO ir bla bla bla. Bet vis vien be prasmės. O! Atradau prasmę. IŠTUŠTINI SMEGENIS. Kai nėra mokyklos, kuri sugeba kaip siublys ultra turbo 3000 išsiurbti Tavo smegenis ir į ją sukratyti kito mėšlo.
Tiesiog vakar sedėjau lauke, maloniai įsitaisius į plastamsinę lauko kėdę, ant kelmo padėjus sukryžiuotas kojas ir stebėjau virš medžių beskrajojančius juodus paukščius. Juodų paukščių pulką. gal jie buvo ne juodi, gal buvo išmarginti visomis vaivorykštės spalvomis su nuostabaus įlinkio snapu, bet taip jau matosi sutemusį vakarą.Žinoma, buvo svarių priežasčių leisti sūrioms, "skausmo" rptivinkusioms ašaroms riedėti skruostais, bet muzika ir tas paukščių pulkas to neleido. Geriau jau atgimčiau į paukštį. Jam tereikia vandens, maisto, sparnų ir vėjo. Jam nereikia kažkokio šuns, kuris užpildytų skylę likusią nuo ex šuns. Jam nereikia rasti vietos sau, nes jis ją turi. Jam nereikia meilės, jam nereikia muzikos, nes meilė jų pasaulyje paprastesnė, o muziką jis girdi ir net pats kuria... Jam tereikia rūpintis savo plasnojimo įgūdžiais ir saugotis kitų plėšrūnų. Jis gyvena extremalų gyvenimą. Bet atėjus laikui, jis gali sau ramiai skraidyti pavėjui ir padėti ant viso pasaulio priklausant tik nuo vėjo. Ką padėti? Čia jau pagal kiekvieno Jūsų fantaziją.
Tai kaip ten su ta laisve ir tąja paukšte? Ja būti vis dar noriu.

AAAAA.
Pasimečiau. Nes tęsiu įrašą po kelių dienų, gal savaičių, nebežinau. Tiek daug dalykų, nors iš tiesų, tik keletą, bet tai nerūpi, nes jų daug. Ir dabar rašant esu keistoje būsenoje. Man pradėjo tirpti rankos. Ar tai žneklas? Ar iš vis vienus ar kitus atsaitikimus, o gal visus atsitikimus laikyti "ženklais" verta?
Ir vėl klausimai.
Koks būtų gyvenimas be jų? Šis klausimas įrodo, jog tai neįmanoma.
Būk sveikas ir laimingas. Būdamas nesveiku, būk dar laimingesnis. Kaip tėtis sako : JEI SKAUDA, VADINASI GYVA. tad nėr čia ko zirst.

P.S. Time Pass And You Still The Same. KEISK.
P.S.S. Juk tai turi kadanors išdegti. Ir palikti šiltus prisiminimus smegenyse bei širdyje, ne popieriaus lape.
P.S.S.S. Manęs laukia dar 3 laiškai.

O aš norėčiau....

Negaliu ir nedrįstu sakyti, jog gyvenime esu mažai patyrus.
Būta nemažai pirmų kartų, būta simpatijų pavadinimu "meilė". Būta pirmų kartų ir begalinė baimė grįžti namo, o grįžus namo iš tiesų būnant apkabintai su šypsena. Būta pabėgimų, norų mirti, isterijų, kai mane turėjo tramdyti suaugęs vyras ir atvėsinti su šaltu vandeniu. Būta begalo daug juoko iki ašarų ir dar stipriau. Būta daug akimirkų, kurias norėčiau pakartoti vėl., vėl, vėl ir vėl, ir VĖL. Būta akimirkų, kurias susapnavau, ir tuomet atsirado toks jausmas kaip déjà vu. Būta košmarų, būta nuostabių ir nerealistiškų sapnų, būta ir atvirkščių sapnų - kai nebesupranti, tai sapnas ar tikrovė. Būta troškimų ir svajonių išsipildymų. Būta noro sudeginti žmogų ar jį supjaustyti į skutelius ir išsiklijuoti jais savo kambarį.
Atrodo - būta daug. Kaip ir kiekvieno iš Jūsų gyvenime. bet tai nėra daug. Tai tiesiog... pakankamai. Nors ne, toks žodis netinka. Užtektinai, kad turėčiau. Turėčiau atmintį ir ja galėčiau pasinaudoti prisimenant šiuos dalykus.
O aš norėčiau daugiau. Ne, nenorėčiau prisigerti iki žemės graibyo ir pajusti tą jausmą kitą rytą. Nereikia man tokios patirties. Ne, nenoriu prisirukyti žolytės ar įtraukti marichuanos. Tokios patirties ir man nereikia.
Šiuo metu aš norėčiau tiesiog paprasto, šilto ir jaukaus pasisedėjimo ant minkštos sofos, su karštu puodeliu skanios arbatos su žmogumi. Tas vaizdas iš galvos neišlenda. jaukus kambarys, geltona sofa, aš viena ranka įsirėmusi į atlošą ir parėmus galvą, žiūriu į priešais sėdintį žmogų ir šypsausi, o jis kalba. Atsigeria arbatos. vėl kalba. Tada pertraukėlė. Ir tada pasiekiama jaukumo viršūnė.Ir taip per visą naktį. Daug puodelių arbatos. Bet tai ne problema. Svarbu kontaktas tarp mūsų. Man reikia žmoguas ir laisvokambario. Tik tiek.
Nedaug noriu. Bet brangaus dalyko.
Tai paglostytų mano širdį. Kuri dabar kupina kraujo. Kaip miela, tiesa? O aš noriu jausmų. Jausmų, kurie pripildę mano širdį. Tokių vat būtent jaukių. Nes pasakoti apie ką aš visada turiu. Tik dažnai tyliu. Nes neatsirado dar asmuo, kuris bent pusę to, ką sakau, klausytų susidomėjęs. Aš greitai pastebiu, jog žmogui neįdomu, tad geriau patyliu. Kam taukšti liežuviu, jei tai neduos jokio rezultato.

P.S Tu negali sakyti gal.
P.S.S. Pomidorai turi daugiau paslapčių už visus tuos, kurie turi FaceBook'o anketą.
P.S.S.S. Kada pasakysi "Aš myliu Tave" iš širdies?