Paliubomu, seniuk.

Aš esu užtikrinta, jog noriu rašyti ne apie tai. Tiksliau - šiai minutei, ta tema, kuria rašysiu, netinkama. Bet aš jau kokią savaitę noriu apie tai parašyti. Kad nusmešti tą naštą, šiandien tai ir padarysiu.

Senatvė. Senukai. Močiutės ir seneliai.
Klausimas: Ar bijau senatvės?
Atsakymas: Taip.
Ir daugelis taip atsako. Jie juk - YOLO. Bet ar tas jų sutrumpinimas nesako, jog turi mėgautis viskuom? Sako - Senatvės bijo, nes jiem (žmonėms) tai asocijuojasi su pabaiga, mirtimi. Bet ar mirties reikia bijoti? Ji vis vien ateis. O senatvė? Jei jaunystėje nebūsi durnas, o kai suaugsi, sugebėsi užsitikrinti sau jaukią senatvę - tai ir sentve sugebėsi mėgautis.
Aš suprantu, pensijos mažos Lietuvoje. Gimstamumas menkas. Nu bet aplamai, gyvenk šia diena. Pamiršk viską, kas buvo praeitį, mėgaukis gerais dalykais, ir bandyk šiandien gyventi taip, kad rytoj būtų geriau. Dabar jaunas žmogus tik ir skuba, vargsta dėl darbo, įtemptas režimas ir kupina galva įvairiausių niūrių minčių. O senatvėje? Laikas atsipūsti. man tobula senatvė būtų - nuosavas sodelis, rytas verandoje su kavos puodeliu ir šalia savo senuku. Stebint, kaip po truputy saulė vis labiau apšviečia mano sodelį. Vakaraspanašus. Niekur neskubi - visas Tavo rūpestis - tuščias anūkų ir Tavo senioko pilvas. heh. Noors, jei senatvėje gyvensi mieste - pragaras. Mieste jaunimas tooks šlykštus, jog tikrai bijosi praeiti pro kokį vaiką.
Žodžiu, kaip ir kiekvienas dalykas, taip ir senatvė turi savo pliusų ir minusų. Nors man atrodo, senatvė, kaip ir mažo kūdikėlio gimimas, yra labai mielas reikalas. Ypač, jei pasensti su savo mylimuoju.
Kaip tik vakar bestovint Maximos eilėje, už manęs stovėjo senukas. Aš, kaip visada, su tuščia kuprine, kurioje buvo tik piniginė, ant kupros. Ir staiga, jis man sako:
-Atsiprašau, bet ar Jūsų taip neapvoks kuprinės, kol laikot ant  pečių? *Žavus juokas*
Atsisuku. Pasiimu į rankas kuprinę, nes maniau, jog ji atsegta. Bet, su ja buvo viskas gerai.
-Ne, ką Jūs, neapvogs.
-O kas čia žino? Va, patikrinkit, gal kokius dokumentus pavagiau. *Vėl žavus, kiek velniškas, juokas*
-Baikit, kuprinėje niekada nesinešioju dokumentų.
Tuomet išsitraukiu piniginę.
-Na va, matot, būtų pavogę piniginę. Nesaugu šitaip kuprinės nešiotis. Va, - rodo jis į savo delno dydžio tašytę,- aš tai savo tašę prie savęs vis nešiojuosi, kad matyčiau.
-Na, šaunu Jums, - palinksiu galva, nusišypsau ir stebiu kasininkę.
-Va, vienai mano pažįstamai buvo - tai bėgo žmogus ir su peiliu per tašę, nupjovė rankeną ir apvogė.
Aš tuomet į jį pasižiūrėjau maždaug o_o tokiu žvilgsniu.
-Na taip, kartais pasitaiko....
-Tai moteriškei nuostolių nebuvo, žinai - tuščia tašė, tik piniginė, o dabar kai krizė, tai ir pinigų joje nebuvo *nusišyopso*. Tai moteriškei gaila tik tašės buvo, supranti - nauja, dar tokia violetinė.
-Mhm.
Tuomet stojo tyla. Ir pajudėjo tas "kilimėlis" prekystalio. Ir nukrito per bortą (ta lazdelė, skirianti mūsų prekes) jojo mineralinis. Tuomet kasininkė paėmė tą butelį pastatti, o senukas:
-Čia mano! Mano čia!
-Žinau, žinau, aš tik padedu. *Maloni kasininkės šypsena ir kažkodėl kreivas žvilgsnis.
-Svarbiausia, jog mano buteliukas nesudužtų!- rodo jis į князь degtinę, ar kokia ji.
Tuomet tryse nusijuokiame.
Ir štai čia pabaiga. Sakau, mielas pokalbis buvo to senuko. Miela, kad susirūpino mano kuprinės turiniu.Liūdna, jog mano kuprinė prarado pasitikėjimą, mat iš jos per 5 metus niekas nebuvo pavogta.
SEnatvė yra smagus dalykas. Ne tik dėl to, ką minėjau viršuje, bet  ir dėl to, jog gali knisti protąjaunimui, juos erzinti sėdint kiemelyje ir stebint juos, kaip pletkų bobutės (jei gyveni mieste) ir t.t.
:)

Gyventi verta... :)

Gyventi verta, nes esama komplimentų.

Laba diena. Ir man visai nesvarbu, jei Tu naktinėji ar vos pabudai iš miegų. Tavo smegenyse dabar diena. Jei naktis, Tu dabar greičiausiai būtum kur nors šaia traukinio bėgių, ant tilto ar šiaip vaikščiotum devyniaaukščių namų stogų atbrailomis. 

Neesu įsitikinusi, ar "esama" žodį parašiau taisyklingai.
Man atrodo, praeitame sakinyje padariau 3 klaidas gramatines padariau.
Kaip sakoma, jei atrodo - že(r?)gnotis reikia. Dėja, neketinu to daryti. I'm such a badass girl....
Tai vat, grįžkime prie PDKGTVG.... Nebešifruosiu jo. Nors tikrai žinau, jog vertėtų.



Komplimentai yra gerai. Jie yra labai gerai. Tai toks reikalas reikalaujantis tik Tavo smegenų ir liežuvio pagalbos. Manau, man sekasi sakyti komplimentus. Jautiesi beviltiškai, ir manai, jog nieko Tavyje gero nėra? O Tu įtemptai pagalvok. Dar įtempčiau! nesugalvoji? Parašyk man. Aš turiu tokią keistą ydą sakyti komplimentus... Ir keista, bet visai neperdėtai. Pelningai. Nes komplimentas nereikalauja daug pastangų. Turi mokėti atverti širdį ir visą, kas gera, imti ir pasakyti.
Ar ne miela po sunkumų išgirsti kažką, kas glosto širdį? Gal tai gali būti daina susijusi su gerais prisiminimais, o kitu atveju, tai gali būti paprastas komplimentas: "O Tavo šypsena šiandien žavinga!". Problema tik ta, kad mes, išgirde komplimentą, už jį padėkojamę ir poto jį neigiame. Ne, taip daro ne tik FaceBook'o antys. Tai daro daugelis žmonių. Kam neigti, jei gali paprasčiausiai padėkoti už širdžiai mielus žodžius ir džaugtis, jog kažkas aplamai Tave vertina.
Sakai - vasara? Visi labai žavūs ir daug šypsosi? Saulė tiek spigina į akis, jog nesusiraukus neįmanoma. O plastmasiniai juodi akiniai per pusę veido negražūs. Įdomu, kiek iš tikrųjų mūsų merginų nešioja tikrus saulės akinius. Pavėsyje - taip, visiems tikra atgaiva širdžiai. O kiek laimės sklaido karštame ore prie vandens telkinių tai net žodžiais neeina apsakyti.
Tai vat, gyventi verta dėl tų paprastai nuostabių mielų žodelių, skirtų tik Tau. O kas nors nori žudytis arba neturi noro gyventi vasarą? Nemanau.

O man vis vien vienodai, kad aš tikrųjų savo minčių nebemoku išreikšti tušinuku/pieštuku/pirštais. Juokauju, tiksliau - meluoju, nes tai net nejuokinga. Aš viduje verkiu, jog to nemoku. Ir tai ne kokia matematika ar menas, kurio įmanoma išmokti. O gal. Gal ne. Per daug neiginių. Jų reikia atsikratyti.
Šiaim kartui, noriu pasidalinti tinklaraščiu, kuris tiesiog negali neįkvėpti kam nors gero.
Tiesiog.
Ne, ne - gyvenk ir žvenk.
O tiesiog gyvenk ir mylėk save bei kitus, sugebėk įžvelgti juose ką nors gražaus ir tuomet, kai tau bus sakoma - Tu man nepatinki, Tu esi nevykėlis ar kas nors panašaus, Tu atsakyk - Man patinka Tavo plaukuosena, ir išsišiepus toliau sedėk arba tiesiog nueik į šoną. Žinoma, dažnas atsakys - Blet, bazaras kaip vaiko, eeeeeeeeiiiiiiik tu. Na, bet juk Tau vis vien. Juk reikia gerus žodžius imti į širdį  ir ją glostyti su jais, o blogus, kaip ir daugelio mokytojų žodžius - pro vieną ausį išgirsti, o pro kitą ausį išmesti iš galvos.

Ir štai čia - bedugnė su juodąja skyle.

Muahaha. 

Kaip Jums mokslų metų pabaiga? Aš tai jos dar nematau. Nors su akinukais sėdžiu. Kokia nauda iš aklųjų... Didesnė nei iš normalių. Žmonių. Taip.

Hey, jei ką nors rasi "pilno" internete, prašau pranešti man. Sumokėsiu ir atsilyginsiu. mat ką tik prasedėjau prie kompo 20 minučių ir viską, ką mačiau, buvo "tuščia". Kam tos kabutės, net nesuprantu, nes tai tikrai buvo tuščias reikalas.

Tas dažnas, keistas, nejaukus ir nervinantis momentas, kai Tu ką nors sakai geram draugui, o jis viską, ką gali atsakyti Tau pabaigus: Ką sakei? Žinot, užknisat, kai nesiklausot. Čia aplamai apie žmones. Aha, Tu dabar skaitai ir rėki - O taip, aš visų išklausau, aš geras draugas, ką Tu ble* vaike čia nusišneki?! Atsakai? Skamba maroziškai. Kas tiesa, tas nemelas. Juk žmonės vis rečiau sugeba išklausyti ir vis rečiau žmogui tampa svarbios kito žmogaus problemos.... Jaunimui dabar svarbiausia:

TŪSAI, PLOTAI, VAKARĖLIAI IR FIESTOS, prie to paties nepamaišo ir GANJA, ŽOLYTĖ AR ALKOHOLIS SU ĮVAIRIAUSIAIS NARKOTIKAIS.

O kam tos problemos? Tu jų turi? Perteklius? Imk, užrūkyk žolytės ir melskis visagaliui Bob'ui... Velniop. Geriausias problemų sprendimas yra grynas oras, sportas ir muzika.

R.I.P Eduard Khil... 

Trolololo, pradėjau apie visai vienas su kitu susijusius dalykus rašyti. O taip norėtųsi rašyti tuščiai, kad pritapčiau internete. O kam pritapti? Niekas niekam nėra reikalingas kaip laivui aštuntas uostas. Apsimetu, kad rašau "netuščiai". Ir vėl apie tuštybes. Velniop. Einu pasiklausyti pop'so.

Gal kas pasirašo eiti į lauką ir pasišnekučiuoti prie karštos, skanios ir su medumi arbatos? 

Arbata, citrina ir meilė. 3 dalykai, kurių man pilnai užtektų pragyvenimui. Paraleliniame pasaulyje. Kad išgyvenčiau Lietuvoje, man reikės dar daug metų su daug teorijos, praktikos ir proto knisimu... 

Toks tas gyvenimas, kūrį mes vedžiojame už nosies, arba jis mus edžioja ir tampo už ūsų.

Jei žmonijoje egzistuotų TIK paprasčiausias ŽMOGUS, būtų daug geriau gyventi.... Ir net linksmiau.... Nebūtų vaiko, suaugusio, senio ar paauglio, lesbietės ar gėjo, anoreksiko ar nutukėlio, sveiko ar neįgalaus žmogaus. BŪTŲ TIK ŽMOGUS. Ir štai čia aš galiu pareikšti - aš myliu žmogų. Bet žmogus nemyli gamtos. O žmogus yra gamtos dalis. Tad mes mylėdami vienas kitą, iš tiesų geriam šaltą arbatą.