2012 m. rugsėjo 30 d. 0 komentarai (-ų)

KO ČIA PURKŠTAUJI.



Čia toks retorinis dalykas.
Pirmadinies, savaitgalio pabaiga, atostogų pabaiga ar dar kokio nors laiko pabaiga. KOKS SKIRTUMAS? Šiaip, laikas neturi pabaigos. Tad. Visų šių dalykų, kurių nemėgsta, tikriausiai, nė vienas normalus ir nevisai normalus žmogus, pabaiga yra ir kažko kito, tęsinio, pradžia. Moksleiviams tai gyvenimas nuo savaitgalio iki savaitgalio. Nemėgsti pirmadienių? O kaip Tu be jų sulauksi antradienio, kurį pragyvenus sulauksi trečiadienio ir taip toliau iki Tavo išsvajotojo penktadienio? KAIP, madafaka, kaip?!
Per dažnai dabartinis žmogus purkštauja lyg užstrigęs lauko vejos drėkintuvas dėl nieko. [loading]
Po 10 minučių tylos galvoje pagalvojau: kas blogiau, ar kai žmogus purkštauja, ar kai jis sako, kad jam pochui, nors jam nifiga ne pochui? Pirmu atveju, tai pakankamai erzinantis reikalas, nuteikiantis aplinkinius tik liūdėjimui kartu ir tuomet užstrigusių purkštukų armija didėja. Tuomet Tu turi didesnę tikimybę sušlapti nuo jų purkštavimų ir nuo Tavo veido kartu su vandenėliu nutekės ir šypsena. Iki kokio nors rankšluostuko pasirodymo. Jei per sudėtinga, tai rankšluostuką interpretuokime kaip kokį pokalbį su širdžiai artimu žmogumi, linksmo video pažiūrėjimą ar knygos skaitymą. Na, ar dar kažkuom panašiu. O antruoju variantu, Tave tai irgi erzina, bet erzina kitaip. Kaip aš reaguoju į tokius (ne)pochuistus? Taip ir norisi jiems atlikti FACEBOOK visomis įmanomomis jėgomis, kad jie atsikvošėtų. Atsikvošėtų tam, kad suprastų, jog sakant, jog Tau tai neįdomu/nerūpi/nesvarbu, nuo Tavęs problemos ir darbai nepabėgs. Tu vis vien šiandien ar rytoj, gal net po metų ar dviejų, turėsi tai padaryti ir padarius ištrinti, paimti aplanką ir išmesti jį į šiūkšliadėžę. Arba tiesiog paspausti ant jo dešinį pelės klavišą ir paspausti "Delete". BET TO NEGALĖSI PADARYTI, jei tiesiog pasakysi "man pochui". Tai pasakius, Tau išmes error lentelę su užrašu: JŪS NEGALITE IŠTRINTI ŠIO APLANKO, NES TURITE NEATLIKTŲ DARBŲ". Tuomet Tu stengsiesi sukurti naują aplanką, tuomet tame aplanke dar aplanką ir taip jau iki limito, kol galiausiai savo pagrindinį aplanką, kurio neleidžia ištrinti, nukiši į paskutinijį ir palikus jį ten, eini pračekinti savo feisbuko ir įkelti ten kokio nors hipsteriško paveiksliuko su užrašu " O MAN PX". Iki ko prisigyvenom, kad aiškinu Tau kaip noliferiui... Čia panašu į naujosios kartos rašytojo esę :)
Ir visą tai, mes, ponai, vadiname vienu, gražiu, gal ne visai, daug reiškiančiu kiekvienam, žodžiu - gyvenimu. Taigi, kuris variantas blogesnis? Man jie abu sukelia neigiamas emocijas ir abudu vienodai erzina. Nors, kokioje nors skalėje, tarkime, termometro gyvsidabriu matuojant, antrasis variantas vienu laipsniu mano raują užkaitina labiau. Pasijaučiau bulve.
Tuomet, po viso šito, kyla vienas klausimas, kuris pavadinime parašytas retoriniu sakiniu (Jei toks yra. Jei nėra - bus.) - Ko čia purkštauji?
Keista, kai žmogus dažniausiai purkštauja dėl laiko arba darbų, kuriuos jie turi atlikti, bet nenori, ar jiems tai nesiseka, bet vis vien neturi kur dėtis. O vat dėl žmonių verkia. Jei būtų atvirkščiai...? Galėtų nebūti atvirkščiai. O gal? Man atrodo, kad žmonės daugiau purkštauja dėl tų darbų ar laiko, o dėl žmonių mažiau verkia. Nors ne. Yra atvrkščiai. Na, bet kad ir kaip ten bebūtų, galėtų būti atvirkščiai.

P.S Dėl to "galėtų būti atvirkščiai", tai tai tik parodo, jog gyvenimas per greit atsibosta, todėl nereikia stovėti vietoje, nereikia laukti, tuomet nebus kada atsibosti gyvenimui ir nereikės to atvirkščiojo dėsnio.


2012 m. rugsėjo 26 d. 0 komentarai (-ų)

Veidmainystė.

     
Čia toks epic pavadinimas įrašo. Mat jis pagaliau suteikia daug informacijos. Ir aš pati taip staiga sugalvojau mintį, konkrečią temą, kuria noriu parašyti. Toks keistas piktdžiūgavimas manyje. Arba jo nėra, gal vis dar jaučiuosi išėjusi.

     Šiaip ar taip, mes, žmonės, esame tobulos žiūrkės, puikiai sutvertos veidmainystei. Žvelgi į žmogų iš šono - nu tiesiog gražu žiūrėti, liežuvis jojo kalba lyg atskirai nuo kūno, taip glosto kitų ausis, taip bando šilko verpstėmis apkloti klausytojų smegenis, savo aukų smegenis... O Tu tik susidedi rankas, sukryžiuoji, ir stebiesi, kaip jis moka puikiai naudoti savo talentą. Prieš akis žmogus atrodo toks geras! Žiūrėk, ir pagalvos paprašo šelniu balseliu, jau bando peržengti liniją ir įsimesti į Tavo pažįstamų ratą, paskui į gerų pažįstamų ratą, žiūrėk, jis jau kuria planą, kaip peržengti Tavo draugų rato liniją! Kieno pagalba? Veidmainystės.
     Šiek tiek net juokinga situacija, kai žmogus toks veidmainis, kad Tu tai sugebi pastebi iš šono plika akimi ir švariomis ausimis. O jis to net nenutuokia, ir toliau glosto kitų ausis bei pudruoja smegenis. Kam tai daro? Kad nusisukus, nepastebėtų to veidmainio tikrojo (o gal kitos pusės) veido. Tam, kad jam nusisukus, galėtų ramia sąžine prisiaukinti kitas aukas ir jas kankinti be skausmo. 
     Kodėl draugai turi būti vertinami, juos sunku atskirti (kur tikri, kur ne) ir jų taip sunku rasti? Viena iš priežasčių yra šio įrašo pavadinimas. Nes daugelis dabar tik to (veidmainystės) pastangomis sugeba susirasti "draugų". Na, kai jie tokie, tai ir tokių draugų jiems pakanka. Aš tik nesuprantu, kam apskritai tai gali būti naudinga? Rimčiau pagalvojus apie tokius žmones, mane po truputį, kaip po truputį kylanti temperatūra verdant vandeniui, ima siutas. Siutas, jog ne tokiems išmaniems žmonėms, kaip jie patys, veidmainiai sušika dieną, savaitę, ar net pusę gyvenimo... Net sunku klausyti, ką rašau. 
     Šia proga, kad jau rašau apie šį šlykštų žmogaus bruožą, gyvenimišką reiškinį ir ta, jog šiandien mano vardadienis (KUR JŪSŲ SVEIKINIMAI? KUR FEJEVERKAI?), galiu tik pasidžiaugti, kad tokias rupužes žiūrkes žmones aš atpažįstu. Ne iš pirmo žodžio, sakinio ar dienos. Todėl lengvai ir neprisileidžiu žmonių. Todėl ir neesu bendraujanti, nes vertinu tai, ką turiu, ir neleisiu bet kokiai rupužei žiūrkei žmogui suknisti viso to savo elgesiu ar tiesiog būvimu. Štai kodėl aš. Štai kodėl aš. TIESIOG. 
     Nebesuprantu ką rašau. Ta mintis užėjo ir gimė mokykloje, o dabar nuo tos minties gimimo praėjo velniai žino kiek laiko. Ir aš dabar bijau. Bijau, kad nepasikartotu ta pati nesąmonė, kuri buvo su manimi praietų mokslo metų viduryje. Damn. Bloga tema. Purvina tema. Šlykšti tema. Nereikėjo ja rašyti. Reikėjo mums tik tylėti. Su ausinėmis ausyse. Ir prisiminus tas nuostabias akimirkas su tuo žmogumi, nusišypsoti, ar net nusijuokti.Gaila, kad galbūt tie prisiminimai su tuo žmogumi tik Tau svarbūs ir tokie reikšmingi. Gaila, og galbūt tas akimirkas kitas žmogus gal net užmiršo. Laisva šalis. O tiek suvaržymų paprastame, kasdieniame gyvenime.Laužyt, laužyt, ir dar kartą laužyt. Gali kaulus, gali save, gali tušinukus, gali kad ir duris.
     Ne, aš nepavargau, ne, aš niekam nenurodinėju, ne, ne, ne. Negalima nesakyti ne. Ta prasme, taip, visi mes žmonės žiūrkės, vienokios ar kitokios. Taip, Tu esi savo gyvenimo kalvis, tad jei mažai pakaitinsi metalą, vargiai ką nors gražaus sugebėsi iškaldinti iš jo. Taip, mes atrandame savo laimę, tik nevisada laiku ir ne visi sugeba tą laimę atpažint, o atpažinus ją, laikyti stipriai stipriai prisiglaudus prie savo smegenų.
     Wait. Veidmainystė ir laimė viename įraše? Tai taip dviprasmiška... 

P.S. Kada man bus pasakyta "ačiū"? 
P.S.S. Žinau, kad žmonės naudojasi kitų gerumu, bet aš vis dar laikau kažkur savo dvylikapirštėje žarnoje gyslelę optimizmo, jog man bus atsidėkota. Ne materealiai, o kažkaip. Gal padovanos man...Heh.... 
P.S.S.S. Seniai besijaučiau tokia išėjusi, nukvakusi ir visaip kitaip nejusdama savo kūno. 


2012 m. rugsėjo 21 d. 0 komentarai (-ų)

O aš nupirksiu Tau hormonų!


Aš susuksiu įrašą. Aš susuksiu įrašą. All day, all night, vis ta pati mintis. Vis ta pati pintis dėl to, jog, tikriausiai, noriu atrasti aukso vidurį, aukso gyslą paralelinėje visatoje, kurioje egzistuoja mano astralinis kūnas. Jis ir čia yra, čia gyvena, bet jam čia nepatogu, jis čia jaučiasi kiek suvaržytas ir jam kiek nepatogu nerandant sau vietos, kurioje atsidūrus jis galėtų išpūsti šiltą orą ir pasijusti lyg apsinešęs nuo žolytės.
Pagalvoju apie ateitį ir, kaip pridera, iškyla begalybė klausimų su dar daugiau galimų atsakymų. Kaip bus ateityje? Gerai? Jei bus gerai, vadinasi turėsiu aš ir mano astralinis kūnas (čia tas pats, bet jas išskiriu, nes jos jaučiasi skirtingai šiuo metu, tos dvi būtybės iš vienos) kampą, kuriame aš galėsiu ramiai masažuoti smegenis, o tas astralinis kūnelis galės skraidžioti apačioje lietaus debesų ir besimėgaujant lietumi dainuoti I'm Singing And Dancing In The Rain! Tada ir gyvenimėlis nusitaškys gražesnėmis spalvomis. O jeigu bus blogai? Ar aš liksiu čia auginti vaikų? Be nieko? Žinoma, čia įkišta ta lipni ir nieko gero nežadanti politika, bet vis vien. Uh, kur naudojama "o jeigu....?" ir ", bet..." mieko gero nesitikėk. Čia atminimas man. Ir iš vieno klausimo išplaukia kitas, o jau galimiems variantams fantazija atveria duris.
Gyvenk šia diena, nes kita gali manęs neberasti.
Blogai, kad ši frazė mane juokina. Ji gera. bet skirta ne asmeniškam vartojimui. Šia fraze reikia dalintis su kitu žmogumi, kuriam esi pasiaukojęs, kuriam esi gyvenimo dalis (gal net gyvenimas, bet čia jau stipriai) ir kuriam Tu esi gyvenimo dalis (ar tas pats visas gyvenimas). Gyvenk šia diena. Šis sutrumpinta frazė primena dabartistų reklamą. Kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo tokia paskatinanti ir tokia teigiamai nuteikianti! Bet mes, žmonės, tokios jau esame sukurtos žiūrkės, kad mėgstam kapstytis giliau. Ir tik retas atranda aukso kasyklas pasikapstęs giliai. Ir apskritai, tą aukso kasyklas atrasi tik po ilgų besikapstinėjimų gilyn ir į visus šonus. O tam atlikti retam užtenka kantrybės, jėgų ar gyvenimo. Tuomet, mes kaip stručiai, pajutę, kad pavojus praėjo, iškišam galvas iš smėlio ir toliau bėgiojame su išdžiuvusiomis smegenimis ratais bandydami pakilti išskleidus sparnus.
Ši pastraipa išsiliejo kaip tie klausimai. Gal ne klausimai, o kaip atsakymų variantai, kuriems vartus atvėrė fantazija.
Akys ne tik, kad gali daug pasakyti, bet jos ir daug pamato, sugeba tai daryti, jei jos gerai ištreniruotos ir tikrai nori pamatyti. Žinoma, jos puikiais sukurtos, nes jos gali būti užmerktos. Užteko tik nugara atsiremti į sieną, sukryžiuoti rankas ir pažiūrėti į Jo akis. Viskas, ką Jis pasakė - Prastai atrodai, persimokei, eik pailsėti. BET KODĖL? mano smegenys gal kiek ir išdžiuvo, bet aš dar sugebu juokauti, juoktis, liūdėti ir nusišypsoti!  Jei kas, aš galiu nupirkti Tau hormonų. Gal pasijusi geriau, gal pasijusi gyvas, gal nusišypsosi, pažiūrėsi man į akis ir nusijuoksi. Gal. Aš to labai noriu. Noriu, noriu, noriu ir laukiu, laukiu, laukiu. Tiesą pasakius, į žydras akis nesugebu žiūrėti ilgai. Su vienomis akimis bandau praktikuotis, lyg ir iešeina, bet susijuokiu. Tačiau pamačius kitas žydras akis, geriau nusišausiu nei žiūrėsiu į jas. Jos per daug trigdo. Tačiau rudos. Rudos tai lyg mano. Mano kažkas. Į ką galiu žiūrėti, žiūrėti, žiūrėti ir išimti tas akis nuo per didelio žiūrėjimo ir įsimylėjimo. Akis taip lengva pamilti. Su akimis galima kalbėti. Akis galima jausti. Akys gali liūdėti arba džiaugtis. Akys = žmogus. Skirtumas tas, kad akys tylėdamos pasako daugiau ir kalba protingiau nei žmogus.
Vardan viso šito, nupirksiu Tau hormonų. Tuomet gal pagaliau abu suprasime, kas dėl to kaltas, kas bus ateityje, kas vyksta dabar ir ką mums sako akys. O po viso šito, pasijuoksime.

P.S. Aš vis pagalvoju, kaip būtų gerai, jei žodžius skaitant būtų skaitoma su intonaciją, kurią aš numačiau rašant tuos žodžius....
P.S.S. Manęs dar niekas nekvietė pirmam... Pirmam ėjimui į kaimynų daržus ir naktį pusę keturių vogti obuolių.


2012 m. rugsėjo 15 d. 2 komentarai (-ų)

Išgyvensim. Tipo ne?

Prašmatnusis beviltiškumas. Dailininkė Leslie Ditto


Žinoma, jog išgyvensim. Juk ne karo metas. Nors giliau pakapsčius, tai tas karas kaip buvo, taip ir liko. Niekur nepasitraukė. Arba jo tikrai nėra. O jei dabar blogai? O jei dabar blogai, kažkada bus gerai. Juk visada viskam būna atsvara. Visur ir visada.
Būna, kai pasijauti beviltiškai? Dažnai? Man irgi dažnai užeina. Va dabar. Sėdžiu, ir jaučiu, jog iš manęs naudos dabar, šią minutę, yra tik politikams ir mokesčių rinkėjams. Nes naudodama elektrą, jiems uždirbu pinigųųų. O šiaip. Savo brangų laiką švaistau. Nėra motyvacijos, tai ir švaistau. Liūdna. Bet juk bus gerai. Tik kažkaip va labai jau sunku iškęsti ramiai šią beviltiškumo akimirką ar net visą dieną. Trūksta motyvacijos. Va, galiu imti ir daryti namų darbus. va šitaip - tušinukas į rankas, knyga su sąsiuvinuku arčiau savęs ir davai! Bet vat, problema, rašai, ir jokios naudos nejauti, nejauti noro, nejauti kažkokio vidaus degimo, kad užsikurtu Tavo varikliukas. Tuomet numeti į šoną viską ir ieškai sau vietos, kur ir kaip čia pasijusti lengviau, kaip tą naštą nuo savęs patraukti.
Na, bet žinot, geras jausmas, kai turi ką prisiminti tokio smulkaus bet gero širdžiai, kad bet kurią akimirką gali nusišypsoti. Dar geresnis jausmas, kai Tu eini gatve pro žmones, šypsaisi it kokia moliūgo sėkla, tokia aw aw aw, tokia visa vos ne švytinti eini per žmones, o jie į Tave smerkenčiu žvilgsniu žiūri, ale tipo - N* ČIA ŠYPSAISI? BL* AŠ SAVŲ RŪPESČIŲ TURIU, ANSTOLIAI RYT ATIMS MANO BŪTĄ, O TU ČIA DAR DRĮSTI ŠYPSOTIS? O Tu sau mintyse atsakai: Taip! Šypsausi, nes tai yra antras dalykas, ką sugebu atlikti geriausiai! Pirmasis, Jūsų įdomumo dėlei (ne, ne tai dėlei, kuri po Jūsų pagalve apsigyvenus kasnakt išlenda paskanauti Jūsų išdžiuvusių smeenėlių), yra nieko nedarymas. Tiesiog egzistavimas. tai vat. Taip!
Tipo ne? Žinoma, kad taip! Ir va, nusišypsai taip šiaip sau, pagalvoji, eh, juk gyvenimas kartais tikrai būna gražus, tuomet lyg bandai nuslopinti beviltiškumo jausmą, bandai savyje surasti motyvacijos branduolį ir tuomet bum! Beviltiškumas Tave tik paglosto ir taria žodžius: Eh, Justina, juk mes galim susigyventi. *neužjaučianti šypsena* Tu esi pasyvokas žmogus, kol neįsimaišo Gintarė, tad mes kartu galim gražiai sugyventi ir išjudinti tą tušinuką šiaip ne taip. Na, aš per silpnas ir ne tos paskirties, kad kartu su tavimi išjudinčiau kalnus, bet kaip nors. Žinau, norisi Tau manęs atsikratyti, bet juk tikrai geras jausmas, kai tave glostau, tiesa? Nėra būtybės, apart Gintarės, kurio glostymas tave nuramintų, tiesa? Taip! Tad mylėk, gerbk ir susigyvenk su manimi.
O aš staiga pagalvoju, jog reikia atsikratyti tokio dalyko, negalima su juo susigyventi, bet apie glostymą jis buvo teisus. Atsidusti, pavalgai, ir toliau kimbi į darbą (Knor sriubos reklama). Ateina akimirka, kai beviltiškumas atrodo it našta. Norisi ją nusimesti, ar bant jau nuo savęs pasodinti šalia ant kėdės, kad ne tokia jau ji sunki man atrodytų, bet pastangos bergždios, nes ant kėdės ji nelipa. Ji lipa arba į tam tikrų žmonių ausis, kartais tie žmonės būna tinkamų ausų, nors dažniausiai ir ne, arba bando reinkarnuotis į raidytes plokščiakeraniame monitoriuje.
Bet juk išgyvensim. Tipo ne? Įsijungi muzika, kuri teka Tavo kraujyje, prisimeni tuos dalykus, kurie Tave priverčia nusšypsoti ir į piktus praeivių žvilgsnius atsakyti "taip!" ir gyveni toliau. Juk viskam yra atsvara.
Ateis laikas, kai ir Tu tai patirsi, ir Tu galėsi nešti savo rankose šviesulį ir dalintis juo su kitais. Tik reikia mokėti jo tinkamai laukti ir tinkamai sulaukti.

P.S. Aš moku emociniu būdu pergyventi akimirką (jau patirtą). :)
P.S.S. Nors jaučiuosi bevitiškai, tai rūpi tik man, bet aš vis vien šypsausi! Nes laikas, nors ir švaistomas vėjais, išgyventas su šypsena, atrodo prabangiau.
P.S.S.S. Ė, rimtai, davai nusšypsok, nekreipk dėmesio į mano nelietuviškus žodžius, o tiesiog, imk ir nusšypsok! Šypsokis iki tol, kol pasijusi tokiu nesveiku pamišėliu, tada nusijuok, o tada jau tęsk ką daręs. :)



2012 m. rugsėjo 11 d. 0 komentarai (-ų)

▲Ta prasme▼.


Ir tas neapsakomas jausmas (nežinia - geras ar blogas), kai jautiesi prabadyta pro visas skyles įvairaus dydžio adatomis.
Ta prasme, rimtai. Vos rugsėjo 11-oji, o aš jaučiuosi kaip kalė. Ne, čia netinka pasakymas: kalė yra šuns patelė. Šuo yra gamtos dalis. Gamta yra grožis. ačiū už komplimentą. Nes šiaip ar taip, nesijaučiu gerai tokioje stadijoje. Aplink gražūs žmonės, gražus oras, net ir veidrodis gražus atrodo.
Tai tiek.
Maloniai pasidžiaugi kitų laiėmmis, o aš. O aš. O aš žinau, jog pirmiau reikia pamėgti ir pamilti save. Pirmiau - išvaizdą, nes tai duoda pasitikėjimo savimi, o tada vidų. Vidų, man asmeniškai, lengviau pamilti nei išorę. Nors kitų išore greitai susižaviu, tačiau savąja ne. Ta prasme, nenoriu ironizuoti ir atrodyti kaip ta vargšė paauglė, kuri tik sugeba save nuvertinti ir verkti dėl per storos odos... man trūksta pasitikėjimo savimi, savo jėgomis, savo galimybėmis. Iš kur jo gauti? Kai tavo veidas pavargęs, kai veido nuotaikos kažkur atostogauja ir į Tave pažiūrėjus matosi tik pilka spalva. Gražūs žmonės, tačiau pilkais veidais. Žinoma, nuostabieji juodo rėmelio akiniai ir makiažas viską atitaiso. Reikia žmogaus. Reikia žmogaus, kuris visada palaikytų ir Tau užmiršus Tavo tikslą, Tau jį primintų.
Ta prasme.
Ta prasme, jokios esmės nėra. Tačiau tos prasmės pradžia užveda lyg ant asfaltuoto kelio, po kuriuo slepiasi tuščios oro erdvės ir sutrypti akmenukai, smėlis. Jie lyg glaistas užglaistantis parašytus žodžius su pieštuku ant sienos. Keistas jausmas norėti.
Ką tik pažiūrėjau virš kompiuterio ekrano į sieną. Ant kurios pakabintos 3 nuotraukos: 9 ir 10 klasės nuotraukos bei per vidurį draugės atsiųsta nuotrauka, kur žalioje pievoje nufotografuota gražuolė stirna. Apie ką pagalvojau? Apie draugų ratą. Apie žmones, kuriems aš esu tikrai reikalinga ir būdama jų gyvenimo dalis, jiem padėjau ištverti nors vieną sunkią akimirką to gyvenimo. Arba kartu verkiau iš džiaugsmo nors kartą gyvenimę su jais. Arba tiesiog šiltais žvilgsniais susikalbėjom ir tiesiog nusišypsojom. Ir nereikėjo tuomet žodžių, kurie būtų atskleidę paslaptį, jog mes galvojame skirtingus dalykus, tačiau šypsomės ta pačia šilta ir miela šypsena. Mes nusišypsojom, nes galvojom apie linksmus dalykus. Ir to akių kontakto pakako.
Yra gerai. Kojom šalta, nosis varva, pirštai tirpsta, galva nori atsiplėšti ir eiti pasisupti ant supynių, tačiau yra gerai. Viduje šilta. Tik kurioje vietoje - smegenų kamiene ar kairiajame prieširdyje, dar nežinau. Šilta. JOkių žodžių, pakanka nusišypsoti miela, natūralia šypsena ir tiek. Žodžiai per daug klaidina.
Pasiilgau tuščio rašymo be temos.
Man tik trūksta pasitikėjimo savimi, o tada aš Jus visus begalo mylėsiu, dalinsiuosi ta meile su visais ir net pati pasikeisiu. Bet tik į gerąją pusę. Lyg aš galėčiau būti bloga...... :)
P.S. Tai, kiek kainuoja laimė?


2012 m. rugsėjo 8 d. 2 komentarai (-ų)

Eikit sau.


Kažko pasigedau. Žmonių? Atrodo, eilinis šeštadienis. Net primenantis vasarą. Bet žmonių deficitas aplink mane. Jo norėdavau. Dabar nenoriu.
Vakar pagaliau pakalbėjau, taip normaliai, su drauge telefonu. Pirmasis toks keistai malonus ilgas pokalbis, kuris manęs nenuvargino. Tai vat, ji man sakė, jog jei rašys kada knygą, ją dedikuos man. Tuomet mano savivertė pakilo. Aš turiu draugų! Tokie menkniekiai, kurie nėra dar patvirtinti ir visai abejotini, tačiau galimi, labai paglosto širdį. Reikia vertinti viską. Blogai ar gerai, mažai ar ne, tačiau reikia vertinti. Draugas. Draugas draugas draugas.
"Yra žmonių kuriem tu ne pohui
Jie čia šalia,gerbk savus,o ne lohus."
Savaitė. Savaitė, kaip ruduo. Savaitė, kai kiekvienas pusdienis praleidžiamas viename pastate, kur aplink Tave gausu žmonių, tačiau su retu pasisveikini, su dar retesniu pakalbi ir su niekuo negali užmegsti tvirto ryšio. nėra jėgų. Nėra jėgų niekam. Nėra jėgų niekam esant tame pastate. Tik iškėlus koją iš jo, galiu skuose skuosti namo, dar prieš tai užsukant į optiką, siūvyklą ir parduotuvę.
Norėčiau gyventi kitokį gyvenimą. Norėčiau gyventi taip, kad jei ir naudočiau tinklaraštį, į jį rašyčiau visai ne tokius dalykus. Visiškai nesusijusius su mokykla. Visiškai nesusijusius su tais pačiais dalykais, su kuriais susiduria kasdienis žmogus. Bet tai tik noras. Nori? Daryk! Veik! Pasakyti net man paprasta... Bet tai eiliniai tušti žodžiai. Mane kausto aplinkiniai ir jų keliamos sąlygos. Mano keliamos sąlygos. Vadinasi, mažai noriu. O gal ne? O gal kaip tik, turiu suprasti, kad taip, kaip yra, yra gerai?
Nauja pradžia. Naujos pradžios yra gerai, jei yra perėjimas prie jų. Čia tas pats, kas dabar, Tau skaitant šiuos žodžius, Tu persikeltumį kokios Vidurio Afrikos džiungles, kuriose gyvena civilizcijos nepaliestos gentys, ir ten turėtum gyventi. Su tais žmonėmis, kurie Tave laiko savo pietumis ar vakariene. Reikia perėjimo ir mažo spaudimo, kad galėtum prisitaikyti. Ah, koks mažas spaudimas, koks perėjimas, kai, protingo draugo žodžiais, ten suvaromi žmonės ir bandoma suvienodinti visų mąstymą, sunaikinti žmogaus asmenybę. Nieko panašaus gali nė nesitikėti. Tad... Taip, čia kreipiuosi ir kalbuosi su savimi. Kentėk. Kentėk ir nepasiduok, bet niekada nepamiršk siekti savo tikslų. Ir niekada nieko sau neįskalbėk, vien dėl vidinės ramybės ir lengvumo.
Ačiū.
Ačiū.

P.S. Ai Nau, obamos maišelis tinka ateivio akių fone.
P.S.S. Ieškau matematiko.
P.S.S.S. Šeštadienis, ir nerandu Tavęs. Po velnių.


 
;