2012 m. liepos 21 d. 0 komentarai (-ų)

Jazzzzas.. NE! Pareiga.

Ou ou ou. Vieną, dvi, tris, keturias, penkias, kone šešias dienas prie jūros. Kone su viena daina galvoje. Ir keliomis pagrindinėmis mintimis galvoje.
Ne, nesigiriu savo atostogomis prie jūros. Galėjo jos būti geresnės. Bet ir dabar, man, tokiam paprastam žmogui, jos tinka. Jūra. Pareiga. Kas Tau, žmogau, yra jūra?
Kokia Tavo, žmogau, pareiga?
Ši mintis kaip koks ešerys ant prabangaus kabliuko užsikabino, kai mano tėtukas, Šventojoje, savo rikšto sūnaus paklausė:
-Lukai, patinka Tau čia?
-Žinoma, norėčiau čia dar kartą atvažiuoti.
-Atvažiuosi. Dar ne kartą.
O tada šovė į galvą vienas žodis - pareiga.
Ar ji priklauso nuo Tavo padėties visuomenėje? Giminėje? Šeimoje?
Gal.
Dabar paklausk savęs, žmogau, kokia Tavo pareiga šiuo metu? Išnešti šiūkšles, pasikloti lovą, išplauti indus, sutvarkyti namus, padaryti tai, ką mama liepė ar paprašė atlikti? Tu banalus Oh, Tu pagalvojai apie savo pareigą draugams? Pačiam sau? Savo Tėvynei? Aš Tave myliu.
Kaip nuskambėjo... Tuščiai. 11 raidžių kompiuterio ekrane. Be jausmų parašyti. Taip. Nemyliu. nėr čia ko tokia laime dalintis. Niekada nebuvau narcizė. Ir nebūsiu. Ir nemėgstu narcizų. Nes ir aš žmogus, ir aš noriu pasijusti pilnavertiškai.
Tai vat, apie ką aš? Aš didžiuojuosi žmonėmis, kurie turi pareigos jausmą. IR VĖL NUSKAMBĖJO KEISTAI. Ar toks jausmas egzistuoja tarp žmonių? Pas retą, manyčiau, gal ir egzistuoja. Ar įmanoma lavinti jausmus? Ne, kaip čia kitaip pasakius....Ar įmanoma, valdantis būtent tokiais jausmais, padaryti kažką doro?
Oh, mano mama apie kaimyno sūnaus, gal dukters, nesdomėjau, krikštynas prakalbo. Dar mažai jai krikšto vaikų. Ot.
Tai vat, žmogau. Susimąstyk apie savo pareigą. Ot gerai nuskambėtų, jei eidamas atlikti gamtinių reikalų, suriktum - PAREIGA ŠAUKIA! Nuskambėtų nebetaip jau ir banaliai, kaip - gamta šaukia...

Kas man padovanos jūrą, tam padovanosiu savo gyvenimą. Kaip gali kilti klausimas - kuo Tave traukia jūra? Arba pasakyti:
-Kas ta jūra... Atsistoji ir bandai įkvėpti oro, kai į Tave pučia 70m/s vėjo greitis.
TU GAL PRASIPLAUK GALVĄ SU DRUSKINGU VANDENIU, ŪBAGE TU?
Pagalvojau, koks mano gyvenimas būtų, jei rytą vaarą prabusčiau ir užmigčiau šalia jūros. Per dienas sedėčiau prie jūros, ausyse grotų rokas, jazz'as ar repa, o ranka laikytų pieštuką arba juodą rašiklį. Ant kojų būtų popieriaus lapas. Švarut švarutėlis. Ir apie maistą pagalvojau. 5 sekundes. Nes po jų mano mintys nutrūko.
Šią savaitę mano mintys per dažnai trūkinėjo. Dėl vieno žmogaus. Ir itin nejaukaus incidento. Bent jau man.
Nu bet ką aš čia.
Gyvenkit ilgai. Tikėjaisi "ilgai ir laimingai"? Gyvendamas ilgai niekada nebūsi laimingu. Niekada. Nes per ilgą gyvenimą Tu numirsi. tavo siela. Jos nebeliks. Išbluks kaip akmuo sumuštas jūros bangų. Ir ji bus permatoma kiaurai. Net su naktinio matymo akiniais jos nepamatysi.
Maniškė siela dabar išėjus iš manęs. Jaučiu. Ir ji sugrįš, tik kai vėl išvažiuosi iš savo miesto pas kažką.
Gal kas pasiūlys savo namus jaukiam padarui? Na, gal ir nelabai jaukiam, bet padarui?

2012 m. liepos 13 d. 5 komentarai (-ų)

tiesiognu

Va taip. Seniai nerašiau. Reikėjo permainų. Jos įvyko. Gaila, kad tik internetinėje erdvėje, kompiuterio ekrane. Nors gal ir ne gaila. Vakar besėdint virtuvėje, prieblandoje, dėliojant savo mintis galvoje, o gal mėtant, nes joje vyko tikra revoliucija, nieko nesumąsčiau. Supratau, kad aš neesu normali. Ne ne ne. Ir ne ta prasme. Ne. Taip. Aš žmogus. Taip, aš gyvenu, kvėpuoju, nebandau kiekvieną dieną 30 kartų nusižudyti ir neesu laimės kūdikis. Bet.
Mama sako: nu duok paskaičiuoti Tavo šonkaulius (creepy. Nors ne. Ji nenaudėlė. Mane kutenti norėjo). Mano labai išsamus atsakymas: NE. Aš esu stora karvė, apaugus lašiniais ir nėr pas mane ką skaičiuoti. Imkit ir sudeginkit mane ant laužo kaip raganą. mama tada tiesiog pradėjo ieškoti žiebtuvėlio, o jį suradusi, jau norėjo pradėti mane deginti nuo plaukų čia pat kambaryje. Pagailo kambario ir sustabdžiau mamą. Bet ji mldc. Myliu aš ją.
Sako, būti blogu yra geriau. Žiūrėjau "Išlikimas" tv realybės šou. Ir ten viena tokia dalyvė buvo, nu tokia hohohoho, viską, ką mano, sakė į akis. VISKĄ. Ir jos buvo pasakyti labai geri žodžiai: mes kiekvienas sugebam būti gerais. Kiekvienas. tačiau būti iš širdies atvirais ir tiesiog valgyti žmogų žodžiais jam prieš pat akis - retas sugeba, retas tam turi drąsos. Na, jos žodžiai buvo kažkas panašaus į tai. Esmė, jog kiekvienas mes galime būti gerais, apsimesti tokiais. Tik tikras blogietis iš prigimties sugebės rėžti viską į akis ir tiesiog nekęsti žmogaus prieš jo akis, ne už nugaros.
Kodėl žmogus nori prasmingai gyventi gyvenimą, viską įprasminti, ieško prasmės visur ir visada, tačiau taip beprasmiškai elgiasi. Jis tik nori, o daro velniai žino ką. Kodėl žmogus laikomas protingiausia būtybe, kokia tik kadanors buvo sukurta, tačiau ji sugeba naikinti tai, kas ją sukūrė. Ji sugeba panaudoti tik labai mažą dalį savo smegenų, o daugiau naudoti tik neketina, nes tiek, kiek naudoja, užtenka sunaikinti Žemę. Ir savo smegenis sugeba panaudoti tik tam, kad apsigyventi Marse. Nebetelpam savo nugyventoje Žemelėje. Gaidžiai. Nors gal ne. Gerai, kad mano Merkurijaus neketina šturmuoti. Neleisiu. krisiu kryžiumi, bet neleisiu. Ah, kur tos protingosios gyvybės formos iš svetur, kaai jų tikrai reikia.
Galiausiai, linkiu Tau sekmės. Atrask kažką naujo kiekvieną dieną. Jei neturi tam galių, eik žvyrkeliu. Surask akmenuką panašų į žarnyną. Arba su kokiu "išraižytu" ženklu. Gal tas ženklas likęs dar nuo akemsn amžiaus. Patyrinėk. O dabar nusišypsok. Nu Tu višta be plunksnų, žinau, kad nenusišypsojai. Tingi tingėti, huh?
Kodėl mano pasiūlymų niekas nevygdo? :(
P.S. Iš naujo atradau Foje.
P.S.S. Gaila savęs. Dėl Tavęs. FTW. čia tie marinuoti besėkliai agurkėliai kalti.
P.S.S.S. Dar nežinau, kada suprasiu, kad šių litanijų niekas neskaito. O jei skaito, tai gerbiu.


 
;