Viskas sutelpa į 4 sienas ir 4 valandas.

Žinai.... Šį kartą tikrai žinai. Kai kuriuose įrašuose po "Žinai...." sekdavo maždaug tokie žodžiai: Žinoma, kad nežinai or Iš kur Tu žinosi.... Tačiau dabar tikrai žinai. Privalai žinoti, kitaip negyveni.
Žmonės šildo. Arba šildo jų žodžiai ir jų akys.
Aplinka šaldo. Arba šaldo pučiantis vėjelis lauke arba neapšiltintos sienos.
Aš dabar turėčiau rašyti ką nors tokio ohoho, nes tai paskutinis šių metų įrašas...
Pasigirsiu. Buvau susitikus su šiandien su Vienaragiu, antrosios Kalėdų dienos išvakarėse. Turiu tik paneigti faktą, jog žiemą nepatogu susitikinėti su žmonėmis. Galima. Tereikia 4 sienų ir 4 valandų. To minimaliai užtenka. Žinoma, ir 2 žmonių. Taigi, nuostabiam vakarui reikia (minimaliai):

• 2 žmonių
• 4 sienų
• 4 valandų
• smegenų (kad megztųsi pokalbis)
• gero oro (šiuo atveju labai tiko šlabdriba už lango ir vampyriškas dangus)
• šypsenos

Sėdžiu, pasikasau ranką (ne, blusų neturiu, joks gyvis nevaikšto mano namuose), ir galvoju.... Nejau nieko neturiu pasakyti paskutiniam įrašui?
Man patinka apie nieką negalvoti gulint karštoje vonioje. Tokioje karštoje, kai Tau rūpi kaip ramiau kvėpuoti ir nenudegti plaučių gulint tokiame karštame vandenyje, negalvojant apie nieką. Tas tuštumas tą akimirką yra neįkainojamas. Kai iškeli ranką, o ji garuoja, tarytum tuoj išnyks.
Žinot (taip, Jūs žinot!), apie meilę galime kalbėti, kalbėti, kalbėti ir vis bus negana, nes pradedant nuo "Žinai", gali tęsti tiek, jog užtektų to apkeliauti aplink visatą 10 kartų skersai išilgai. Tačiau po tų pokalbių vis susimąstai: blemba, meilę reikia jausti ir ja reikia dalintis. O tada prasideda paieškos, su kuo vertėtų dalintis ta meile. O bet tačiau kadangi nes ne kiekvienas yra vertas Tavo meilės, o ir ne kiekvienas Tau jos duoda. Tad aš lieku stovėti tuščioje pagrindinėje gatvėje apsikabinus savo meilę ir neturintikam jos išdalinti.
Dabar tik galiu teigti, jog nekeisčiau savo žmonių į nieką. Ir visiems linkiu išlikti tokiais, kokie dabar esate, nes jai Tu esi mano... Tu esi nuostabus ir Tu esi mano toks, koks esi dabar. Būk nuostabus ir toliau ir nesikeisk! Jei suprasi teisingai, paspausiu Tau ranką, apkabinsiu ir pabučiuosiu. Aš tik pakeisčiau vieną laisvą vietą (kalbame apie meilę). Ir ją mielai užpildyčiau vienu žmogumi. Bet toji vieta užsipildo tik tuomet, jei jis man leis atsistoti į tą vietą apliink jį. ta prasme, žaidžiame šaškėmis. Matai? Vėl apie meilę.
Va!
Aš labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi dėl šių savo tinklaraštyje aprašytų ir mano pačios sugalvotų dalykų, kurių laikausi ir realiame gyvenime:
x charakterio prilyginimas tankiam spygliuočių miškui
x gyvenimo prilyginimas vaidinimui
x "Tačiau aš mieliau *isiu protą kitiems apie jų gyvenimus, nei tiems patiems apie savąjį" - ką jau padarysi, tokia jau aš.
x Sielos namai
x Neapkynata lyg stipri vandens srovė trykštanti iš žarnos į sieną ir aptaškanti aplink esančius daiktus.
ir taip toliau ir panašiai.
Žodžiu. Ir aš esu nuostabus žmogus. Tik mano nuostabumą pamatyti užtrunka kiek ilgokai.
Sakiau, pasirašysiu sąrašą, ką ketinu padaryti per 2013 metus ir sėkmingai tai vykdysiu. Tikrai tikrai!

P.S. Kam skirta antroji Kalėdų diena? Kad galėtum pasveikinti žmones su šventėmis, kuriuos pamiršai pasveikinti pirmąją dieną.
P.P.S. Žinau, kad skaitai, tad... Ačiū už pasisedėjimą ir gerą pokalbį! Viena kitai išgelbėjom kalėdas... Šiek tiek.
P.P.P.S. Susikūriau tumblr. Kalėdos, stebuklų metas! http://tiesiognu.tumblr.com/

Dar senovės lietuviai kalbėjo...

KAI

GALVA

TUŠČIA

IR 

ŠIRDIES

NESOPA.

Seksualus taxistas.

Jeigu buvo pirmas kartas, paskutinis irgi bus.

Arba, kodėl nemėgstu sedėti priekyje taxi automobilyje. Arba apskritai, kodėl nemėgstu viešojo transporto.
Tenka, tenka kartais tuo naudotis. Ir kiekvieną kartą prakeikiu tą akimirką, kai turiu sėsti priekyje taxi automobilio. Nežinau kur dėti rankas, nežinau kur žiūrėti,nežinau kaip jaustis. Arba, kaip pasirodo, kartais atsitinka, už vairo seksualus taksistas sėdi. O TADA, bam! Tavo galvoje pradeda kurtis jo gyvenimo istorija Lyg koks pilnametražis filmas, kuris niekada neišvys gyvenimo šviesos. Ar tas žmogus negalėjo pasiekti daugiau? O gal problemos giliau? Širduje? Vaikystėje? O gal jis baigęs taxisto karjerą, taps tuo žmogumi, kurį Tu keiki dėl krizės Lietuvoje? Gal. O gal ir ne.
Rankose turiu ką nors laikyti. Privalau. Jei jos nėra sukryžiuotis taip, kad parodyčiau visiems, kad aš nuo jų atsiriboju ir nenoriu sujais kalbėtis, tuomet jose turi būti kas nors. telefonas, pieštukas, mp4 grotuvas, knyga, sąsiuvinys, KAS NORS. Nes nemoku rankų laikyti tuščiai, arba jose laikyti orą. O kur jas dėti, kai sėdi priekyje taxi automobilio? Aš visada turiu apžiūrėti vairuotoją. O tai daryti sėdint priekyje būtų per daug awkward.
Regis, nė karto neesu važiavus taxi automobiliu viena. Jo, nesu.
Kaip ir nesu važiavusi miesto autobusiais. Iš vieno mikrorajono į kitą. Jonava per mažas miestas man, kad turėčiau naudotis viešuoju transportu. Ypač autobusais. Taxi tai kitiems reikalams...

Kalėdos negali būti mainstream dalykas. Niekada. Gali būti tik mainstream norėti IT dovanų.... VAT VE FAK, žmogai?! Telefonas? iPod'as? iPad'as? !!! Nejau mes tiek ištuštėjom? Tiek tapom nuvalkioti ir tiek norime tapti robotais? Padovanokit man knygą, padovanokit man mielą ir gražią užrašų knygutę, kurią saugojot ilgą laiką specialiai progai, padovanokit tušinuką, padovanokit arbatos!! Tai bus daug šilčiau, nei koks naujas telefonas. Aš nesakau, jei, tarkime, tokie dalykai tikrai reikalingi. Bet visais kitais atvejais... Padovanokit tai, kas tam žmogui suteiktų šilumą.

Man tiesiog pabodo Būti ta drauge, kurios prireikia tik tuomet, kai kitam skauda. Taip žiauriai skauda, ir tada pas mane kreipiasi. Padedu viską sutvarkyti, surišu žaizdas, padėkoja, o toliau manęs lyg nebuvę. Vis prisimenu tuos kelis žodžius "Ačiū Tau labai!", "Ačiū Tau, Juste, tikrai labai padėjai" ir galvoju, ar tas žmogus, kuris tai pasakė, pamena, kai tik man galėjo išsipasakoti, kai tik aš galėjau padėti ir kuomet tik aš buvau jam reikalinga? Nepamena, jei dabar taip šaltai bendrauja. Kažkada maniau, geriau būti ta drauge, kuri padeda, kai sunku, ir tik tada jos prireikia, nei  tokia, kurios išvis nieakda nereikia. O dabar galvoju, jau geriau aš Tau būsiu niekas, nei ta draugė, kurios reikalingas tik petukas, ant kurio galėtum paverkti.
Aš visada stengiuosi būti pati geriausia draugė kitam, visada padėsiu ir pasiaukosiu, kartu juoksiuos ir liūdėsiu, bet neketinu tik visada kartu liūdėti. Noriu juoktis, noriu džiaugtis, noriu būti kartu visada su draugais. Noriu, kad net tada, kaiman reikės pabūti vienai ir aš būsiu kur nors atokiai viena su savo mintimis ir su jomismylėsiuosi, noriu kad net tada draugai apie mane galvotų ir parašytų 10 žinučių - kur tu? Nors jie žinotų, kad išėjau pabūti viena...
Noriu būti žmogumi, o ne skuduras, kuris sugers Tavo ašaras ir žiūrės, kaip Tu linksiniesi su kitais savo "draugais". Arba Tu mane priimi tokią, kokia esu, ir aš Tau tokia patinku, arba Tu jau gali eiti su visais savo draugais ant trijų raidžių. Taškas.
P.S. Aš juk sakiau, kad viskas sukasi ratu.
P.P.S. Bet aš vis dar dievinu ilgas keliones autobusu, pėškute ar nesvarbu kokiomis priemonėmis!

Šiaip ar taip, myliu Jus ir jaukių bei šiltų artėjančių švenčių! :* Laukime kartu <(^~^)>

Noriu. Padėsit? Ačiū.

Ne, neklausiu, ar žinai tą jausmą, kai... Nes visi vienaip ar kitaip viską esame patyrę. Rašydama "viską", turiu omenyje tuos paprastuosius žemiškus dalykus, kasdieninius. Kasdienines laimes ir nelaimes. Jausmas toks, jog viskas jau apkalbėta. Tereikia tam pačiam įvykiui atrasti kitus žodžius ir taip sudominti skaitytoją.
Sako, jei kalbi apie kitų gyvenimus, atsigręžk į savąjį. Tavasis regis nėra jau toks įdomus. Bitchiachios please.... Taip, dažnu atveju tai tinka. Taip taip taip. Tačiau aš mieliau *isiu protą kitiems apie jų gyvenimus, nei tiems patiems apie savąjį. Ar aš to noriu? Ne. Ar taip darysiu? Ne! Kodėl? Nes man pabodo kalbėti. Kalbėti apie tai, kas mano gyvenime reikšmės turi mažiau už nulį.
Eh tos gyvos būtybės, ta protingoji gyvūnų gentis... Jie aplink trykšta neapkynata viskam. Ir kuomet jau Tu prieš šventes pradedi tvarkytis savo namus (ne, nekalbu apie tikrus namus, kur kojinės kartu negyvena ir kuriuose kvepia mandarinais. Kalbu apie sielos namus), jie nori įžengti ten su savo purvinomis kojomis ir viską sutrypti tam, kad tik savo sielos namus sulygintų su tavaisiais. Žmonės nemėgsta konkurencijos. Bet jei Tu tvarkaisi tik dėl savęs, ir pagaliau susitvarkęs, nori padėti ir kitiems tai padaryti, NES GYVENTI SU ŠILTOMIS SMEGENIMIS, ŠYPSENA VEIDE IR ŠILTAIS PIRŠTAIS ŽIEMOS LAIKOTARPIU DAUG LENGVIAU, ar tai nuodėmė? Ar tai konkurnecija? Štai aš susitvarkiau. Pusėtinai. Jau mano kokia močiutė negalėtų pasakyti, jog tuose namuose šuo by*ius išsisukinėtų. Ne. Ir aš jau įpusėjus tvarkymą, jaučiuosi gerai! Tačiau kaip tai nepatinka aplinkiniams, ir tai akivaizdžiai matosi.
Skaudžiausia, kai net Tavo draugai nesiteikia nusiimti batų einant į namus. Ar man derėtų juos įleisti net su purvinais batais ir leisti suteršti per kelias akimirkas viską, ką tiek ilgai "liuobiau"? Vien dėl to, jog jie mano draugai? Ne. Jei jie tikrai yra mano draugai, jie net neprašyti nusiims tuos batus dar prie pat durų tik įėję.
Ta neapykanta kenkia ne tik jiems, bet ir juos supantiems žmonėms. Žmogus suteikia negyviems daiktams kažkokią tai gyvos būtybės charakterio savybę ir pradeda jos nekęsti, taip ant nieko liedamas savo neapykantą. Tačiau kai laistai sieną su vandens šlanga stipria vandens srove, juk pastebi, kaip vanduo taškosi į visas puses... Taip ir su neapykanta. Atsikratykit neapykantos. Sniegas daug baltesnis, kai jis švarus.
Kaip spręsti man šitą problemą? Keliaujant toliau ties itin švarių sielos namų susikūrimo, reikia susikurti savo sielos jausmų kambarėlį. Į jį niekuo gyvu neįleisti pašalinių žmonių jausmų ir jų neišgyventi lyg savų. Kiekvienas savo jausmų turime pakankamai, tad svetimų nereikia. O ir išleisti negalima. Ne, jokiu būdu. Nesedėkit ant "jausmų dietos". Tai kenkia. Nors tai išugdo nemažai talentų, jei moki gerai pakreipti, bet vis vien, daug gražiau kurti ir ugdyti savo talentą su begylbę jausmų.
Niekas mano švarių sielos namų nesugriaus šiemet, nes tai pirmieji metai, kai tie namai visai padoriai atrodo. Niekas.

P.S. Tų kūnų, kurie galėtų už bet ką parduoti savo sielą, siaura ir glausta pasaulėžiūra bando sugriauti mano namus. Tai spaudžia ir mano smegeninę. Žinau, kad tie žmonės, kurių pasaulėžiūra būtent taip ir kenkia, niokoja mano namus, to neskaito, bet aš atrasiu žmogų, kurio pasaulėjauta ir pasaulėžiūra bus platesnė už Visatą ir aš būsiu nenormaliai laiminga. Ačiū.

Prisirpusi vyšnia sausio viduryje.

Prisirpo reikalas parašyti įrašą tolygų iššūkiui.
Rašyti gerus dalykus visada buvo ir bus sunku.

Stebėti krentančias snaiges tuojaus taps mano hobiu. Tas gilus jausmas, kai stebi tuos mažyčius baltus padarėlius, lyg jie būtų gyvi, lyg šoktų Tau pirmą ir paskutinį šokį, ir Tu pradedi svajoti. Tam nereikia jokio preteksto, nebent tą foninį snaigių šokį laikysime preketkstu. Ir aš žiūrėjau, ir aš gyriau jų šokį, ir aš svajojau.O ar kadanors kalbėjai su snaige? Ar snaigių pora? Klausei, kodėl jos kartu, nors žino, kad tereikia vieno šiltesnio vėjo gūsio ir jų meilė pasibaigs taip staigiai, kaip ir prasidėjo, tačiau tos snaigės vieną kitą myli nepaisant visko? Žinoma, kad ne. Tai, mūsų realiame pasaulyje, laikoma beprotybės požymių, o juk Tu bijai peržnegti beprotybės ribas.Kad ir kaip ten su Tavo baimėmis ir snaigių meile,  šypsena sukelia šilumą Tavo sielai. Šypsena lyg šiltut šiltutėlė antklodė Tavo sielai. O juk galime gyventi tik su sveika siela ir smegenimis.
Nebegaliu sakyti, jog man skauda. Nors rašant kairiąją krutinės dalį smeigia kažkokie elektroniniai šūviai. Bet man neskauda. Jei praeitame įraše skaudėjo, dabar nebeskauda. Šiandien, tame juodai baltame peizaže, įžvelgiau šilumos spalvą. Tarp tų pusnų ant šakų, atrp tų purių snaigių aš įžvelngiau gėrį. Ta prasme, žodis gėris man labai keistai skamba.
Supranti, kęsti skausmą patartina vienam. Tai man ganėtinai gerai sekasi. Nes tas skausmo jausmas Tave grūdina gyvenimui. Ir tai teikia kažkokios patirties, o kiekvienas turi patirti savo patirtį ir ją išgyventi, ir ją įsisąmoninti, ir ją mylėti, ir ją visur nešiotis su savimi, nepamirštant jos panaudoti. Tačiau kai jautiesi gerai... O! Tuomet net praskrendančią plaštakę pastebi, ir nori jai padėkoti, kokia ji graži ir nuostabi! Net jei ji tai padarė sausio viduryje. Ir Tu nebegali išlaikyti to gėrio viduje, jauti darydamas nuodėmę pasilikdamas tą gėrį tik sau. Norisi dalintis. Nes to jausmo gali turėti į valias, kiek tik Tu pats sau leisi, jo nesiskaičiuosi ir Tau jį atiduoti nebus gaila, nes sau gali jo pasigaminti dvigubai tiek, kiek jau davei. Žinoma, kaip pridera gyvenime, atsiranda kliūčių. Ne kiekvienam žmogui, tačiau man pasitaiko.
Nėra su kuo dalintis. O gal yra didelė baimės siena, kuri neleidžia ištiesti rankos žmonėms, kurie stovi už jos? O tie, kurie vaikšto toje pačioje sienos pusėje, kurioje esi Tu, nepastebi Tavęs? Ne, tada Tu nejauti nepilnavertiškumo jausmo. Tikrai ne. Tu tada pradedi liūdėti, gal ne tiek liūdėti, keik nusiminti žmonėmis ir pačiu savimi. Kyla klausimai - kodėl Tu bijai sulaužyti tą sieną? Kodėl?
Atsakymas: man per daug patinka saugumo jausmas.. Ir šilumos. Suardžius tą sieną, pradės vėjai iš visų pasaulio šalių plaikstyti mano plaukus ir žvarbulys užvaldys mano kūną, o žmogaus, kuris mane sušildytų, nebus, nes visi aplinkui tik žmonės. Tau jie tik žmonės. Sunaikinai sieną, o baimė nors vieną iš tų žmonių paversti šilumos tiekėju - liko. Tai lyg savotiškas naudos ieškojimas. tačiau gyvenimas lyg ir pastatytas ant to, o gal iš to. Tai viena iš sudedamųjų gyvenimo dalių.
Negalima dalinti gėrio bet kam ir šiaip sau. Žiūrėkime realybei į akis. Jei tai darysime, gėris praras savo paslaptis, savo prasmę, išbluks visos jo spalvos ir gyventi neverti asmenys užvaldys Tavo smegenis galutinai. Gėrį reikia duoti tiems žmonėms, kuriais pasitiki ir kurie nepasiliks to gerio tik sau.
Ateik čia ir būk mano, nes tas gėrio perteklius gali sužlugdyti mane galutinai nespėjus dar prisirpti vyšniai sausio viduryje.

Regis šio įrašo motyvai pasikartoja mano dienoraštyje.