Skauda.

Tai va.
Skauda. Skauda matyti žmonių nuleistas akis. Nors jie būna tokie simpatiški! Galbūt dėl to, jog tuomet matai juos. Tiesiog matai. Jau kelias dienas stebiu jį. Jis nuleides akis eina tik palei sienas. Regis, kalė, vardu gyvenimas, jam kažko pagailėjo, bet tas nepilnavertiškumas, ta juodoji skylė jame atrodo žavingai. Arba, arba ėjau namo kažkurią dieną. Šviesią dieną. Ir man skaudėjo. Skaudėjo tik matyti tą vyruką, kuris ėjo su nunešiotomis pirštinėmis. Jis ėjo už paskutinius centus nusipirkti tušinuką. Tušinuką tam, kad nusiėmęs savo daug ko patyrusias ir jautusias pirštinęs, galėtų užrašyti laišką. Ir jį išsiųsti savo dukteriai, kuri jau 20 metų negyvena su juo. O jis vis dar ją myli. Kai tuo tarpu, ji kažkur su savo "bestukėmis" "tūsinasi" patvoryje ir laukia vaikinukų.
Kai turi fantazijos, laisvai gali susikurti pasauly tokį, koks Tau patinka. Tačiau net kai pats kuri su savo fantazija, yra tam tikros ribos. O man skauda, kai peržengiu ribas. Jau nuo pradinių klasių viena gera mokytoja man kalė į galvą, tiksliau ne man, o visai klasei - viskam yra ribos. Viskas turi būti PROTO ribose.  Jei nepatinka ribos, išlavink savo  protą ir ribos padidės.

Aš vis galvoju, kaip yra žiauru bijoti gilaus ir ilgesnio kosėjimo. Aš to bijau pastarąjį mėnesį. Žmogus atsikosėt nori, nes paspringo besijuokdamas ir valgydamas neskanias, mikrobangų krosnimi pašildytas, mokyklos bandeles, jis juokiasi kosėdamas, o Tu žiūri į jį kupinomis baimės akimis, nes žiūrėdamas į jį, greituoju režimu įsivaizduoji, kaip jis miršta prieš pat Tavo akis, o Tu jam nesugebėjai padėti. TJis juokiasi, o Tau dingsta šypsena nuo veido ir Tavo ląstelių branduoliai verkia.
Man skauda.
O KAIP SKAUDA, kai klausaisi dainos į tai įliejęs visas savo smegenų ląsteles... IR JAI DUODI PRASMĘ. Ją sieji su kuo nors. Nesvarbu su kuo. Oh šventoji motinos pele! Skauda. Ir tuomet skauda kažką šalia širdies. To pagrindinio organo. Ne, jo neskauda. Skauda šalia. Tai lyg sielos drebėjimo epicentras netoli širdies, o Tu esi maaažas mažutėlis mažučiukas žmogeliukas, stovintis ant širdies jau taip itin nelygaus paviršiaus ir jauti tuos virpesius. Ir tuomet tam žmogeliukui skauda kūną. Nes tik jį jis turi. Siela sukėlė drebėjimą, o skauda kūną. Bet tokį skausmą neretai būna malonu kęsti.

Aš tik noriu pasakyti... Žmogaus charakteris yra lyg tankus miškas. Stovi, žiūri į jį, matai 63 medžius, kurie nesislepia vienas už kito.. O tiems medžiams, kurie slepiasi už tų, kuriuos matai, skauda. Pasisuki - matai 64... Tačiau nesimato kitų. Ir taip sukinėdamasis vis vien nepamatysi visų medžių. Nesugebėsi suprasti, suvokti, pažinti ar pamatyti viso žmogaus charakterio. Ir jam skaudės. Nes žmogus nori, kad pamatytum būtent tą medį, kuris slepiasi už to, kuris tiesiai Tau prieš akis, o tuomet...tu pasisuki į visiškai priešingą pusę, ir nebematai jokio medžio. Žmogaus charakteris = tankus medžių miškas. Spygliuočių miškas.
Ir visiems vienaip ar kitaip skauda.
Tik atmink, kitą kartą, kai Tau skaudės, man tai rūpės lygiai tiek pat, kiek Tau rūpi, kai man skauda. Nerūpės.

Ragana.

Niekada nemaniau, jog raudojimas toks panašus į miauksėjimą žmogaus balsu.
Arba tai nebuvo miauksėjimas ir juo labiau rauda. Bet ta moteris sedėjo. Sedėjo prie miesto baseino-fontano. Ir ji kumštį prisidėjus prie burnos kalbėjo. Einant pas dantistę, aš girdėjau tik miauksėjimą iš jos lūpų. Tą minutę prakeikiau tamsų vakarą, nes nemačiau jos veido. O gal reikėjo keikti jos plaukus, kurie tą veidą uždengė ir džiaugtis tamsa, jog ji prideda savotiško įžulumo moteriai ir raganiškumo. Norėjau sustoti ir klausytis jos. JI čiut manęs neužverbavo. Mano smegenų. Kojos! Kojos leido mano smegenims likti laisvoms. Ačiū laikui, jog neužtrukau pas dantistę, ir jau po 7 minučių aš vėl ėjau pro tą moterį.
Tada vėl. Vėl mano kojos man neleido. Jos išėjo sau. O smegenys norėjo likti. Nes ta moteris katino balsu miaukė - NEIŠEIK, OOOOUUU NEIŠEIK. Ten pamiauksėjo, pamiauksėjo. Bet ji mano smegenis įtikino neišeiti. Akis irgi. O kojų niekaip. Kojos nesujungtos su ausimis, štai kodėl.
Nežinau, kaip apibūdinti ją. Ji blankioje šviesoje neatrodė normali moteriškė gedinti savo vyro. Ne. Ji atrodė apsėsta velnio. Bet kažkokio tokio moteršiko velnio. Raganos. Ir ji verkė balsu, ne ašaromis. Tyliai. Protarpiais. Šaukdama, jog neišeičiau.
Ragana. Tik nežinau, kas didesnė, aš ar ji. Ji buvo maloni ragana. Man.
Bet aš ragana. Ir ta šlykšti ragana, tiktais nemokanti naudotis savo kerais ir burtais. Tiesiog, esu priešika gražiems dalykams ir nekenčiu aplinkinių. Esu ragana. Nekęskit manęs. Aš nekenčiu Jūsų, Jūs nekenčiat manęs - šai ir įsigalėja lygybė pasaulyje! Lygybė pasaulyje gerai. Juokauju. Net ne.
Noriu sutikti tą moterį ir pažiūrėti jai į akis. Net jei manosios išdegtų. Tuomet gal būčiau laimingesnė, nes galėčiau "žiūrėti" į visas puses ir į visų veidus, kai tuo tarpu tie visi kiti manęs bijotų. Iš tiesų juokinga, kai žmonės bijo šlykščių dalykų. Kartais ir aš juokinga būnu. Ne, aš būnu per dažnai juokinga.
MANO MINTYS LAKSTO IŠ VIENO APSIKRITO KAMBARIO KAMPO Į KITĄ.
Pastebėjot?
Man reikia įkvėpimo. Paskaitau kelis savo senesnius įrašus blog'e, ir tikrai juos galiu vadinti šedevrais. Nes jei jau man skaitant SAVO įrašą, aš pagalvoju, kokios puikios mintys, o kaip žinia, aš sau esu labiausiai kritiška.. Tai tuomet įrašas vykęs. Net labai. Labai labai labai labai. Ir taip norisi parodyti visam pasauliui, lyg: ŽIŪRĖKIT, IR MOKYKITĖS TAIP, KAIP ŠVENTO RAŠTO MOKOSI KRIKŠČIONYS. Seniai man buvo pavykę išplauti kieno nors smegenis sėkmingai.
Nuo rytojaus... Aš nepradedu nieko. Ne. Kuo daugiau pradžių - tuo geriau. O aš nieko naujo nemoku pradėti, nes viskas lyg kažkuriame Žemės kampelyje jau pradėta.
Nekenčiu savęs.

Man garbė...

Sveika, brangi tauta! Ar tautiečiai... Tai vat. Vėl įkliuvau į žaidimą. Man garbė. Šiame įraše esu aš paminėta, ir toji lazdelė vėl mano rankose. Čia viskas tas pats, kaip ir "Netikėtumo" įraše. Tad taisyklės tos pačios, tik dar papildomi keli faktai apie mane ir atsakymai...

Taigi, dar veinoulika faktų apie mane (DABAR PRISIMINIAU,KODĖL NEMĖGSTU FAKTŲ APIE ŽMONES):

• Mėgstu keliauti. Nesvarbu koks kelionės tikslas, labai mėgaujuosi pačia kelione (nesvarbu - dviračiu ar autobusu). Svarbu, kad būtų ilga kelionė.
• Esu protinga. Kol nepakviečia prie lentos pati mokytoja ar pats visagalis gyvenimas.
• Nešioju akinius. IR NĖ VIENAS MANĘS NEDRĮSO ĮŽEIDINĖTI, jog esu "ačkarikė". Nors galėtų pabandyti... 
• Man nėra nė vienas žmogus pasakęs, jog manęs nemėgsta. Realybėje. Nežinau kodėl, nors tikrai yra žmonių, kurie manęs nemėgsta.
• Susitikus su nauju žmogumi realybėje, mano pirmas sakinys po pasisveikinimo ir apsikabinimo būna toks, kokia pirmoji mintis šauna į galvą tik jį pamačius (aš tą mintį pasakau garsiai). Kažkas panašaus būna - OHO, O TU TIKRAI AUKŠTA. Arba - MANIAU TU AUKŠTESNIS. Arba - WOW, KOKIA TU GRAŽI. Muahaha.
• Mėgstu sakyti komplimentus. Apgalvotus komplimentus. Nors neretai tai būna nepanašu į komplimentą.
• Virtuvėje aš neprimenu "moters". Neduokit man daryti valgyt, nes geriausiai, ką galėsiu padaryti, tai uždėti liesą gabalą dešros ant riekės duonos. Juokauju, bet panašiai ir būtų...
• Nemėgstu barnių ir pykčių. Tačiau man sekasi juos greitai sustabdyti ir nuraminti abi puses. Žodžiu, Motina Teresė aš. (ftw, kas per...)
• Man įdomiau žiūrėti veiksmo filmus ar trilerius, nei kokius romantinius filmus. Tad su sese visada žiūriu filmą, jei jau pasiūlo kokį pažiūrėti jos kriminalistikos dėstytojas.
• Jei žmogus kosėja, aš visada bijau, kad jis numirs. Visada. Jei tik išgirstu ką nors kosėjant, visada galvoju,kad jis numirs paspringęs. :/
• Myliu naktinius pasivaikščiojimus.

HOHO. Kaip įdomu... Tokių žmonių pakampėmis po 5 gali rasti.
Dabar mano atsakymai į tuos klausimus, kuriuos uždavė žmogus, užtaginęs mane savo blog'ę....

1. mėgstamiausia daina šiuo metu? >> Va šita. Lol.
2. kam turi silpnybę? >> Guminukams, citrinoms, apkabinimams ir juokui.
3. ką darant jauti adrenaliną kraujyje? >> Stebint lenktynes ir pačiai greitai važiuojant (dviračiu/automobiliu). Ir dar žaidžiant kokius stalo žaidimus, kai iš ko nors lažiniesi tuo metu.
4. įsimintiniausias 2012 vasaros įvykis? >> Kelionė į Panevėžį.
5. kaip sugalvojai pradėti blogg'int? >> Norėjau skleisti savo tikėjimą internete. Juokauju. Norėjau kažko, pati nepamenu ko, nes šis blog'as yra antras, o jį turiu jau ilgai, o prieš tai turėjau irgi blog'ą, kurį taip pat ilgai laikiau, tad visiškai nepamenu, nuo ko pradėjau blog'inti.
6. kas tau skaniausiai kvepia? >> natūrali arbata ir miškas.
7. filmas, kuris visada primins tau vaikystę? >> Zebriukas dryžius?
8. kuo užsiimti norėtum baigus mokyklą? (ką studijuoti, dirbti) >> Kuo nors, kuo galėčiau knisti kitiems žmonėms protus. Į politiką nenoriu. Kokia socialogija ar psichologija. Bet psichologija man neišeis, nes su biologija susipykus esu.
9. kvailiausias sapnas, kurį esi sapnavusi? >> Tokių daug.. Ir tie kvaili sapnai per daug iškrypę, kad galėčiau juos pasakyti.
10. dažnai nutinka deja vu? >> Ne.
11. jei turėtum galimybę gyventi bet kokiame amžiuje iki 21-ojo, kuriame gyventum, ir kodėl? >> 20-ame. Arba 18-ame. Dėl muzikos ir aukšto kultūros lygio. <(^~^)>

Klausimų neduosiu, nieko netaginsiu, nes viskas yra "Netikėtumo" įraše, kaip ir minėjau.
Aš vis dar Jus myliu ir iki kito pasimatymo. Sekmės ateinančią savaitę.

Viskas yra paprasta vaidyba.

Gyvenimas žaidimas? Mažiems vaikams nebent.
O šiaip - viskas yra paprasčiausias vaidinimas, kurio pagrindinis personažas esi pats Tu. Ir taip su kiekvienu iš mūsų, kiekvienas yra savo pjesės pagrindinis personažas/veikėjas/aktorius. Ir aplink esantiems žmonėms, tik Tu pats gali suteikti antraeilius vaidmenis. Na, žinome, nepamirškime, jog tas vaidinimas negali būti tik toks, kuriame yra VIENAS pagrindinis vaidmuo. Jie yra du. Tačiau tas antrasis aktorius, kurio yra taip pat vienodai svarbus vaidmuo, kaip ir Taviškis, tame spektaklyje pasirodo ne laiku. Jis nesilaiko Tavo nurodyto tvarkaraščio, kada įžengti į sceną. Jis ilgą laiką nepasirodo, dar ilgesnį laiką stovi užkulsiuose, ir visai netikėtai išeina į sceną vaidinti kartu su Tavimi.
Kai jis atsiranda, turi suprasti, jog ir jis yra režisierius, ir jis turi tokį pat svarbų vaidmenį scenoje, kaip ir Tu. Meilė. Tad tenka toliau vaidinimą tęsti sujungus abiejų režisierių mintis. O čia yra didelis uždavinys, nes scena lyg ir tokio pat dydžio, tačiau aktorių padidėja.
Nepaisant visko, reikia nepamiršti, jog TU duodi visiems vaidmenis. Ir bet kokio vaidmens negali suteikti bet kam. Nes su tuo vaidmeniu tas žmogus Tavo pjesėje vaidins ilgai... Kol nenuspręsi jo paaukštinti ar atleisti ir išmesti iš pjesės. Tu vis perstatinėji savo vaidinimą. Esi pats režisierius. Ir pats esi vienas iš dviejų pagrindinių aktorių. Tad perstatinėjant vaidinimą, turi nepamiršti pats vaidinti nepriekaištingai. Juk Tavo vaidinimą žiūri visi kiti, kurie nevaidina kartu su tavimi, tačiau norėtų... Ir dar tie, kurių gyvenimuose, t.y vaidinimuose Tu atlieki visai neprasto veikėjo vaidmenį, tačiau tas žmogus nėra tokioje pačioje pozicijoje Tavo vaidinime. JO TAVO VAIDINIME NET NĖRA. Tad jis žiūri į Tavo vaidinimą iš šono salės. Ir Tu jo nepastebi. Ir jam skauda. Ir Tu vis perstatinėji savo pjesę.
Viena iš  bėdų ta, kad nė vienas iš režisierių, nevaldo laiko taip, kaip valdo savo pjesę. Tad Tu nespėji. Tu arba tuo metu rūpiniesi kitų personažų vaidyba, arba rūpiniesi savo vaidyba, arba rūpiniesi žiūrovais. Tu į visas puses negali sužiūrėti vienu metu ir viską išspręsti, nes turi tik dvi akis ir vienerias semegenis. Todėl šiaip ar taip, kažkurią dalį savo vaidinimo Tu praleisi. Ir kiekvieną kartą Tau praleidžiant kažką svarbaus, kol būni susikoncentravęs ne ties tuo, kuo reikėtų, Tu nudegi.
Apskritai, kodėl aš taip pavadinau gyvenimą? Nes mes per dažnai meluojam patys sau. Mes, "tikrieji" mes, esame tik savo viduje. Išorėje? Jau vien "draugo","pažįstamo","mokinio","paprasto praeivio" "dukros/sūnaus" kaukės mus padaro netikrais. Ir tik nulipdami nuo scenos( kas vyksta laabai retai) mes esame mes. Verki? Tikrai verki? Nuoširdžiai verki? Šaunu. Bet tikriausiai Tavo ašaros bėga per "dukros/sūnaus" ar "pažįstamo" kaukę. Tau skauda? Priklausomai nuo to, kiek žmonių žiūri Tavo vaidinimą.
Dar viena iš bėdų, jog mes visi esame režisieriai. Labai gerai, jei sugebi išbūti visą savo vaidinimo laiką savo poste. NIEKADA, NĖ MINUTEI, NET SEKUNDEI NEPERDUOK SAVO PAREGŲ KITAM. Kiekvienas mes kuriam savo vaidinimus, ir kiekvienas iš mūsų esame režisierius SAVO vaidinimo. Bėda ta, kad atsiranda kartais režisierius, kuris veržte veržiasi į Tavo sceną norintis užimti Tavo pagrindinio vaidmens vietą. Ir tada jis Tau trugdo. Tad turi šalto proto jį kažkaip panaikinti nuo scenos nesutrugdžius vaidinimo.

Kaip manai, ką parašytų žiūrovai Tau pažiūrėję Tavo vaidinimo ištrauką "atsiliepimų knygoje"?

P.S. Maniškėje vaidyboje dabar yra ryškių emocijų stygius.

Netikėtumas.

Labaš. Pasiteiraučiau, kaip laikaisi, ar vis dar šypsaisi, kas Tave neramina, kad toji šypsena nesirodo Tavo veide, bet ar verta? Žinoma, kad ne.
Tad eikime prie reikalo. Pastebėjau jog staiga pakilo mano blog'o peržvalgų skaičius. Pažiūrėjau srauto šaltinius. Atradau šį įrašą. Pas protingą, o gal įdomų (o gal ir tokį ir tokį) žmogų tinklaraštyje. Pasižiūrėjau įrašą. Perskaičiau. Ir buvau įtraukta į žaidimą. O juk yra sakoma - duoda - imk, muša - bėk. tai man kadangi perdavė lazdelę estafetės, turiu imti. Pradėkime žaidimą.

Taisyklės:
 1.Kiekvienas pažymėtas žmogus turi parašyti 11 faktų apie save. Įmanomas dalykas.
 2.Jie turi atsakyti į 11 klausimų kuriuos uždavė tave pažymėjęs draugas blogo rašytojas. Klausimai. Klausimai everywhere. Jei ne FS, tai ask'as. Jei ne ask'as, tai čia. Nu nieko. Misija įmanoma.
 3.Reikia sugalvoti 11 klausimų kitiems, tavo pažymėtiems draugams blogų rašytojams. Iš anksto apgailėstauju dėl savo keistų klausimų.
 4. Jie turi pažymėti 11 blogų rašytojų kurie turi mažiau nei 200 sekėjų. O Dieve (Alache/Buda), ko tiek daug? Padėsit man surasti net 11 gerų tinklaraščių rašytojų? Nes bet kam to duoti nesinori.
 5. Pažymėti draugai - blogų rašytojai turi būti perspėti. Kaip pasakysi, o mano Lorde.
 6. Negalima žymėti atgal, t.y. žmogaus, kuris pažymėjo tave. Nu okay.

Šį kartą nelaužau taisyklių, tad štai ir "atsakymai":

1.

Veinouliką foktų opie muony:

• Myliu lietų. Tikrai tikrai. Nuo jo nesislepiu po skėčiu. Ir tai man nė kiek netrukdo.
• Labai branginu savo draugus. Tuos kelis. Jie patys geriausi. Rimtai rimtai. Kitokių man ir nereikia.
• Esu melomanė. Atsikeliu su muzika, keliauju į mokyklą su muzika, per pamokas (kaikurias) sėdžiu su muzika, einu namo su muzika, darau namų darbus ir naudojuosi kompiuteriu su muzika, maudausi su muzika, užmiegu su muzika. Tad netekus ausinių, tai yra mano viena didžiausių katastrofų.
• Mėgstu giliai pamąstyti. Daugelis tai pastebėjo. Tačiau nervina, jei aplinkiniai į paprastus dalykus žvelgia per kažkokią sulaužytą prizmę ir patys sau viską apsunkina.
• Lankau gitaros burelį ne dėl to, jog tikiuosi kadanors išmokti gražiai groti, bet vien dėl to, jog palaikyčiau draugei kompaniją, plius ir pati ką nors išmokt ketinu per tą laiką.
• Matematiką myliu nuo pirmos klasės. Ją vis dar myliu, nors nesuprantu. Ar bent jau mažiau suprantu.
• Mėgstu rašyti.  Todėl laiškai neatsiejama mano laisvalaikio dalis. 
• "Fainiausia" būnu, kai esu su savo vyresne seserimi Gintare. Daug juoko, veido raumenų skausmas, ašaros - visada tai atstitinka būnant su ja. Tad visų šių dalykų man reikia profilaktiškai bent kartą per savaitę. Jų negavus, galiu ką nors sumušti :/
• Esu principinga. 
• Labai noriu turėti savo asmeninę "mini" biblioteką, tačiau esu išsiugdžiusi nemažą tingynuką knygų skaityme.
• Esu didesnė klausytoja, ne kalbėtoja. 

Pirmoji dalis šiaip ne taip įveikta. Judam toliau. Atsineškit sau kokios arbatos ar skanėstų kokių.

2.

 I. Kokia tavo mėgiamiausia kalba ir kodėl? > Lietuvių, nes ji graži, ja laisvai galiu kalbėti, rašyti, mąstyti ir bendrauti. Ji yra gimtoji ir šiaip, lietuviškai ištarti žodžiai gražiausi. Juk gimiau ir augau su lietuviškais žodžiais ausyse.
II. Ar mėgsti galvoti apie... keistus dalykus? > Tai vieni mano mėgstamiausių dalykų, kuriuos mėgstu apmąstyti. neretai tenka pasipurtyti, kad tokių keistenybių atsikratyčiau, nes jos neretai peržengia visas keistumo ribas.
III. Koks aktorius(-ė) pirmiausia atsiranda galvoje, kai išgirsti žodį "aktorius"? > Johnny Depp ir Matt LeBlanc. Jie abu.
IV. Kas tavyje labiausiai pasikeis po 3 metų? > Manau, jog išvaizda. O mąstymas, pasaulėžiūra vienaip ar kitaip kiekvieną minutę kinta.
V. Kurti muziką ar klausytis muzikos? > Man, asmeniškai, klausytis. Nors jei pagal sugebėjimus, tai kurti. Eh, viena iš mano svajonių yra išmokti groti gitara ir sugroti Tracy Chapman - Fast Car dainą draugui/draugei pritariant balsu.
VI. Ar internetas yra gerai? Kodėl? > Šiaip, internetas yra gėrio ir blogio tvirtovė. Tad teigti, jog jis yra tik "geraS" arba tik "blogas" - neįmanoma ir net negalima. Griežtai. Bet jis yra geras, žiūrint iš vienos lazdos galo pusės. Nes jo dėka gali susisiekti su užsienyje gyvenančiais giminaičiais ar draugais; jo dėka pusė Lietuvos moksleivių padaro namų darbus. Kita pusė tingi. Jo dėka galima susirasti draugų (jo dėka susiradau net 2 draugus!); šiaip gali prastūmti laiką iki kažko, arba gali plėsti savo akiratį skaitydamas įvairų stuff... Ir jis labai dažnai padeda gerai pasijuokti. Na, bent jau užveda ant kelio, duoda pradžią, o toliau ir be jo galiu pasijuokti. MUZIKA. Va, dar didelis interneto pliusas yra muzika... <3
VII. Kokie yra geri filmai? > Tie, kuriuos pažiūrėjus, tavyje palieka kažkokią žymę. Arba po jo turi nubraukti ne vieną juoko ašarą.
VIII. Ar tavo požiūris (į ką nors) dažnai keičiasi? > Ne. Na, jis keičiasi, bet ne kardinaliai.
IX. Ar skaitai periodiką? Kokią? >  Nežinau žodžio "periodika" reikšmės, ir nemeluosiu, jog esu protinga, tad to žodžio neieškosiu internete. Ta prasme, nežinau jo reikšmės  (dabar), tad ir neatsakysiu, bet įdomumo dėlei po įrašo pasitikrinsiu jo reikšmę.
X. Kokia tavo nuomonė apie ekologiją? > Teigiama. Kelis kartus dešimtoje klasėję buvau apgalvojus tokį variantą, jog net ta kryptimi norėčiau sieti ateitį (biologija, chemija), bet tai buvo tik kelių savaičių apmąstymai. Šiaip, ekologija yra toks dalykas, kuriam reikėtų daugiau dėmesio skirti.
XI. Ar įvyks trečias pasaulinis karas? Kodėl? > Iš vienos pusės tai jis jau vyksta. Slaptai. Nu bet jei taip ryškiai, kaip pirmiji pasauliniai karai, tai įvyks. Nežinau būtent dėl ko, nė nenumanau, bet gal dėl kokių išteklių (naftos, gėlo vandens).

3.

Klausimėliai klausimai: 1. Nuo ko esi priklausoma/a?
2. Su kuo paskutinį kartą taip atvirai pakalbėjai? Kokia buvo pagrindinė mintis to pokalbio?
3. Ar daug dar nežinai apie save?
4. Kas šiuo metu yra nevertingai išreklamuota, koks daiktas?
5. Ką pajunti, kaip apsikabini Tau brangų žmogų?
6. Kas Tau yra muzika?
7. Kaip galima pajusti saldumą nieko saldaus neturint burnoje?
8. Ką apibūdinti Tau yra sunkiausia?
9. Parašyk minį "žinutę" žmogui, kurio Tau dabar trūksta ir norėtum, kad jis būtų šalia. Gali neatskleisti, kas tai per žmogus.
10. Ką manai apie mūsų švietimo reformas Lietuvoje?
11. Kas Tau padeda atitrūkti nuo Žemės gyvenimo?

4.

Šitie žmogeliukai turi mažiau nei 200 sekėjų (o vargeli, tiek sekėjų turi tik išpopinti mergaičių blogai apie madą, lūpų dažus ir nagų lakus): Šitas,šitas,šitas,šitas(!),šitas,šitas,šitas,šitas(!),šitas,šitas ir šitas(!). Va, kokia gera aš mergaitė.

5.

Aš pasistengsiu perspėti, bet vargu ar pavyks. Negerai yra versti žmogų daryti to, ko jis nenori. Tad jei nors vienas iš tų žmonių (vieną priversiu, ką jau čia su ta estafete padarysi) paims mano lazdelę, būsiu dėkinga.

Aš Jus myliu. Skanaus ir iki greito (tikiuosi).

Susideginkit.

Juokinga, jog tie patys žodžiai buvo užrašyti ant 2Pac'o nuotraukos, ir autorius buvo 2pac'as... Kad ir kieno šie žodžiai, jie - geri.

Užmigau šiandien. Kažkur po 3h ryto. Galiu garantuoti ir duoti ranką nukirsti, jog užmigau su šypsena. Atsikėliau šiandien. 07:05. Jaučiausi tik gerai nusnūdus. Ačiū sau, jog man to pakako ištverti mokyklą.  Muzikos grotuvas pakrautas, einam į mokyklą. Jėga. Stovim su drauge laukiam josios draugės. Ji vėluoja. Nekenčiu vėluojančių žmonių, ypač tų, kurie šiaip man nepatinka. Velniop. Einam į mokyklą. Taip, Juste, pasijuok, tark porą bendrų frazių, apsimesk kaip klausaisi. O iš tiesų dainuoju galvoje - Baby don't cry, I hope you got your head up! Jėga.
Tik žengus pro mokyklos duris, labai linksma gaidele, kupina kažko, nesvarbu ko, svarbu jog kupina, pradėjau visus smergti. Tas kolidorius iki rūbinės buvo per daug ilgas, jog galėčiau tylėt galvoje, tad su lyg kiekvienu žingsniu visus smerkiau, rėkiau, kaip jų nekenčiu ir tiesiog kiekvienam iš eilės siūliau susideginti:
-Ej, Tu, Tavo veido nematau, bet nesvarbu, susidegink! Ko žiūri? Ėj, Tu fainas, bet vis vien, nekenčiu Tavęs! o Tu?! Riškis savo suknistą šlapią batą (muahaha), o poto eik ir susidegink! Visi Jūs! Susideginkit, vardan mano gerovės....
Ir visa tai galvoje. Kaip miela ir malonu.
Sėdžiu informatikoje. Jungtis kompiuterį. Priklausomybė nuo kompiuterio per tą pamoką tik auga, nors ir dirbi... Tvarkyk dokumentus, kopijuok informaciją, COPY-PASTE (o paskui klykia ant mūsų, jog nesugebame padaryti gerų referatų/skaidrių, nes tik viską kopijuojame ir įklijuojame iš Vikipedijos...), įkelk paveiksliukų... Hell yeah, dingo internetas. Taip ir norėjosi tarti ADIOS BITCHIACHIOS ir išeiti iš kabineto. Bet ne, davė kitą kompiuterį. Kompiuteriai nervina. AUČ, mano akys... Ar jau panaikinau hiperlinką?
Lėtu žingsniu, einam iki anglų kabineto... O ji batų vis dar nepasikeitus... Nemyli Ji manęs.. Laiko kaip už mandavoškę.
Jėga, galėsiu bent per kūno kultūrą išsikrauti su muzika ausyse (nuostabus jausmas). Svajuko dramblionė. LYJA! Taip norėjosi išbėgti į lauką ir tiesiog bėgti, kad nebetektų nieko jausti, dėl nieko gailėtis, o ir kitų gyvybę pasaugojus nesiūlyti susideginti. Tiek jau to. Bėgi salėje, baidaisi krepšinio kamuolių it kokio degtuko kaip žydas ir tiesiog...
Matematika, lietuvių, biologija. Stebiuosi, kaip per tas pamokas neužmigau. Jaučiu, tiksliau, žinau, jog buvo minčių įvairiausių. Apie viską. Ir beveik visų likimus nulėmiau savo fantazijose (kam vis dar linkėjau susideginti, kam tiesiog... Gero saldainio, tiksliau, skanaus...). Bet aš šypsojausi! Šypsojausi prisiminus šypseną. Ir akis. Ir žodžius. Keista, jog nesigailėjau šiandien dėl nieko. Jėga. Ar ir Tu jauti tą jėgą, plūstančia iš Tavo pačio sielos gelmių?
Einu namo... Lietus! Gal jis nuplaus mano norą visus sudegint? Nee... Bet kodėl visi stovi prie stogeliu? Štai jųjų meilė lietui.. O aš  jį myliu. Lietaus lašai tik šiek tiek sulieja vaizdą žiūrint pro akinių stiklą, bet šiaip linksma ir miela... Jis atgaivino. Šaltas lietus visada atgaivina. Gaila, kad jis buvo negausus. Ir ėjau namo be muzikos. Teko pasinerti į prisiminimus. Ir vėl ėjau su šypsena :) Tik nesupratau, kodėl tas vyras pasižiūrėjo keistu žvilgsniu į mane.. Nejau jis nematęs natūralios šypsenos? Arba gyvenimas ją iš jo atėmė... Bet šypsena toks dalykas, jog gali susigražinti ją net jei kas nors ją pavogia. Reikia tik rasti tinkamą būdą susigražinti tą šypseną.
Aš nežinau kodėl, nežinau kokiu tikslu (lyg žinočiau kitų savo įrašų tikslą...), bet norėjau tai parašyti dabar. Apie tą vietą, kurioje praleidžia kone kiekvienas paauglys pusę savo laiko (kai kurie mažiau).
Planuoju įrašą su keliais įdomiai faktais apie save.... Renku faktus (čia kaip koks tyrimas), tačiau jie tikrai bus publikuojami tik kai įsisitkinsiu, jog verta. Jei pasirodys, jog nebus verta, jie liks pas mane. :) Ačiū už supratingumą.

Rimtai, nejaugi mane vieną nervina kalbėti apie kitų gyvenimus? Rimtai užkniso. Erzina. Kiek galima...Kol kalbi apie svetimus, nepamatai, kaip keičiasi Taviškis.. Ir praleidi daug gerų galimybių, nes kol esi nusisukęs ir plepi apie kitus, taviškis laiko ištiestose rankose į Tave tobulą gyvenimo pasiūlymą, o Tu jo nepamatai, ir atsisuki tik tuomet, kai šis nuleidžia rankas... Absurdiška situaciją. Ir kaltinam gyvenimą dėl to. Bet juk gyvenimas irgi ne geležinis.

P.S. SUGEDO MANO AUSINĖS, atkreipėt dėmesį? Ausys mano dabar verkia... Reikės eiti padirbti į stotį, jog nusispirkčiau ausines. Už kiek parduoda čigonai cigaretes? Prastūmus su jais(įsibrovus į jų gaują) tris pakelius cigarečių - uždirbčiau tiek, kad įpirkčiau ausines? :)
P.S.S. dabar einu pažiūrėti kokių gerų video, kad praskaidrinti nuotaiką. Nes tuojaus pradėsiu visiems siūlyti susidegint antrą kartą.