Taip. Jis bus toks beveik tobulas, jog jau net pavadinimas kaip reklama. Tai supras tik vienas asmuo. Jei ne, tai nusispjaut. Tau jau senai nusispjaut, aš žinau. Baigiau jau prieš porą dienų... Skaityti knygą - Werner Tiki & Marion Küstenmacher "100 priežasčių, dėl ko verta gyventi". Ir aš kiekvieną priežastį esu užsirašius ant lapo. Na, visas priežastis susirašiau padoriai ant lapų, ir užsiklijavau šalia lovos. Ale tipo - gal kai bus sunku, pasiskaitysiu ir tipo pasijusiu geriau.
Žinau, ir man tai atrodo kvaila, ypač kai perskaičius visas priežastis ir jų platesnius paaiškinimus.... jautiesi maždaug.. Maždaug....
Iš knygos supratau tik tai, jog rašytojai yra dideli optimistai ir labai jau religingi žmonės... Nes Dievas buvo per dažnai akcentuojamas... Daugiau... Jokio "tikrojo" įkvėpimo gyvenimui neatradau toje knygoje. Bet prie ko aš lenkiu... Padarysiu panašų iššūkį, kaip panašiai daro mano draugė savame blog'e. Bus taip: Kiekvienas įrašas, vis nauja priežastis gyventi. Iš tos knygos. O gal ir savo įkišiu retkarčiais. Žodžiu, laikui bėgant pamatysite... Manau, tai geriau bus, nei pasakoti kažką apie save. Taigi, iki kito įrašo, ir iki iššūkio pradžios, skaitytojai. P.S iššūkį pavadinkime... Pavadinkime.... "Priežastys, dėl kurių galbūt Tau verta gyventi". Gal per ilgas pavadinimas iššūkio, bet galime sutrumpinti iki PDKGTVG. Irgi, ne kažką, beet... P.S.S Aplamai, Tau linkėčiau gyventi taip, kad netektų ieškoti dalykų, priežasčių, dėl kurių Tau atrodytų, jog iš tiesų yra verta gyventi. Kad nereikėtų skaityti tokių knygų. Ir linkiu neturėti tokio gyvenimo kaip mano. Nesakau, kad jis blogas, taipogi žinau, kad manojo gyvenimo kelio antrą kartą niekas nepraeis, net pati aš, bet tikrai žinau, kad Tu jau dabar gali pradėti gyventi geriau nei aš.
Šis žmogus... Huh, iš jo galima pasisemti išminties, ir pasitikėjimo savimi. Aš jo net nepažįstu, tačiau jo rašomos istorijos, ir jis pats, kaip asmenybė, kaip akotrius, kaip kūrėjas ir rašytojas... Žodžiu.
Tai va.
Aš vėl noriu. Ir noriu daug. Galva apmėtyta norais, ir tuomet, iš dugno aukštyn lipa mintis, į šoną vydama tuos norus, ir štai ką man pasako - iš tiesų, nieko Tu nenori, kvaile Tu.
Pavasaris. Tai tikriausiai toks dažnai pasitaikantis reikalas tinklaraščiuose, bet dažnai apie jį yra rašoma viena tiesa. Jis gražus, atneša gera orą, saulę, šilumą, kažkam meilę. Anksčiau jis ir lietaus priduodavo.... Noriu lietaus. kad galėčiau išeiti į lauką ir sušlapti. nes dabartinis pavasaris visus veda iš proto. Ypač lovas.
Jos negeros. Kol miegi, jos Tau išsukinėja rankas, atidaužo kepenis ir suspardokojas taip, jog atsikėlęs jautiesi it iš po karo grįžęs. Jos išdavikės. Reikia pradėti miegoti ant grindų.
Ėjau iš mokyklos, ir galvojau - kada galėsiu atsipūsti nuo visų darbų? Pasijusti lyg plaukiu vandenynu į savo nuostabiąją negyvenamą salą be jokių pastangų? Atsakymas paprastas - niekada. Atostogos? Meh.. Jei pavyks, o aš tuo neabejoju, susitikti su kačiolakiu, tai bus geriausias dalykas, kuris galėjo man nutikti per atostogas...
Mokykla...
FUCK YOU.
Why?
Because FUCK YOU, that's why...
Reikia nesutelkti dėmesio į šią velnio sukurtai skylei, ji tiesiog to neverta. bet kad nėra į ką kitą sukoncentruoti dėmesio.... Pradėjau bijoti dienos... Kažkada bijojau nakties, dabar bijau dienos. Nuostabu.
Tie sunkumai tiek paprasti, jog net sunku juos išspręsti. Kodėl? nes jie paprasti. O kai paprasti, tai ir nekreipi dėmesio didelio į juos. O juk visus sunkumus reikia išspręsti, anksčiau ar vėliau.
O iš tiesų, rašyti normaliai tinklaraštį taip pat sunku, kaip pasakyti, kokia gera knyga/filmas yra, neatpasakojant jokios detalės iš turinio. Ką reiškia - normaliai rašyti tinklaraštį? Kai jame rašai įdomiai, bet be jokių detalių iš savo gyvenimo. Savo jausmų. Kur kažkaip vis vien išreiški savo nuomonę, bet tai mažai ką pasako apie Tave kaip žmogu, apie tavo būseną.
Aš taip nieko nuo savęs čia nenoriu rašyti. Jog, geriau, palinkėsiu tiesiog, kiekvienam atskirai iš jūsų, nusiraminkit. Rimtai taip. Išsitieskit savo kėdėję. Atsisėksit tiesiu stuburu. Giliai įkvėpkit. Iškėpkit. Galvoje prisiminkite visas problemas, kurias turite išspręsti. nesvarbu, jos lengvos, ar sudėtingos kaip kvantinė fizika septintokui. O dabar nusišypsok. Ne, ne kompiuterio ekranui. Sau. Taip iš širdies.
Klausi, kaip galima šypsotis sau, kai galvoje tokios problemos? Galima. Todėl, kad Tu pats žinai, kad tos problemos išsispręs. tavo ir aplinkinių, galbūt, draugų dėka.Jei turi problemų - gyveni. Svarbiausia, savęs neapsunkinti su tomis problemomis. Tiksliau, nepadaryti problemų tris kart sudėtingesnių savo kvailais išmyslais. kaip yra, taip. Nesikapstykit giliau viso to. Gyvenkit - klyskit, taisykit, verkit, džiaukitės, kvėpuokit (nepaduskit), sportuokit, užsiimk tuo, kas Tau patinka, išmėgink to, ko dar nebandęs, daryk nors kartą tai, ko nemėgsti. Gyvenkit.
P.S ar aš būčiau numirus, jei nebūčiau sužinojus visko, ką žinau iki dabar? Gal ir ne, bet gyventi normaliai nesugebėčiau.
Labas. Kaip sekasi? Aš labai rimtai. Jei Tu tai skaitai, tai man įdomu, kaip Tu laikaisi, žmogau? Mielai sužinočiau tai iš Tavo komentaro po mano įrašu ar šiaip, jei gali su manimi kitaip susisiekti. Keistas derinys, tiesa? Pavadinimas vienoks, pradžia - J. Marcinkevičiaus žodžiais, o pats įrašas, tas normalusis, prasideda nuo domėjimuosi, kaip sekasi Tau. Tą žodelį "Labas", laikykime kaip šiokią tokia tradiciją. Juk su visais maloniais žmonėmis pasisveikini. Tai ir aš su Tavimi pasisveikinu. Ar esi dabar labai piktas? Linksmas? Įniršęs? Baigi numirti iš nuobodulio? Esi pilnas jėgų? Tau skaudą kažkurią kūno dalį? O kaip Tu skaitai šį įrašą? Greitai? Kažkur skubi? O gal skaitai normaliu tempu, be jokių emocijų? Pasižiūrėk šį video (jei esi matęs, prisimink jį):
Aš norėčiau, kad Tu šį įrašą skaitytum lapės balsu. nes aš būtent taip skaitau, ką rašau. Šiuo momentu.
Gal per daug klausimų pradžiai. Bet... ne, čia nėra jokių bet. Ir manęs niekas neprisiaukino. Nebent aš pati save. Aš galiu ramiai teigti, jog man gera. Ką sakei? Egzaminai? Kalbėjimas? Mokykla? Pfff, regis, pradedu suprasti, kur buvo užkastas šuo. Supratau, kodėl man šie dalykai prieš porą mėnesių sukrėsdavo ir panaikindavo nuotaiką visai dienai. Pavasaris? Tebūnie, sumeskime visus lauro lapus pavasariui. Nesvarbu kam. Tau, jam, jai. Visiem. Visiem, kas šypsosi. Tiesa, gyvenime daug sunkumų. Vieni mano kažkada išgalvoti žodžiai: "Gyvenime spėsi prisiverkti per kiekvieną didesnę nektektį, o dabar šypsokis, kol gali".
Nemoku perteikti šilumos šiomis vienodos formos raidėmis. Jos per daug vienodos. Niekada neišeinančios iš savo formos. Elektroninės. Netikros. Dirbtina šiluma? Taip. Duok, aš Tau parašysiu laišką. Kūrį paėmus į rankas, jos sušils. Tavo akys sužibės. Kodėl? Nes ranka rašytas laiškas stebuklingas dalykas šiais laikais.
Kodėl aš kalbu apie laiškus? Nes man gera. Kodėl pavadinimas apie lipnią juostą, kuri nieko nelipina? Nes man gera. Kodėl aš pradžioje parašiau J.Marcinkevičiaus eilėraštį? Nes man gera.
Aš negaliu savęs vadinti nei optimiste, nei realiste, nei pesimiste ar dar ten kokia. Nes kai man būna blogai dėl rimtesnių priežasčių, kai aš palūžtu (juk mes visi palūžtam karts nuo karto), aš viską matau pesimistės akimis. Ir tas tikėjimas, jog mums maži dalykai gali suteikti gerą savijautą, gerą nuotaiką, šypseną, kažkur dingsta. Dabar, kai man gera be didelės priežasties, maži dalykai man sukelia šypseną. Optimistė, ane? dabar skaitau knygą "100 priežasčių, dėl ko verta gyventi". Į šią knygą žiūriu realistiškai, ir tai manyje nepripildo optimizmo, jog turiu tikrai gyventi dėl tų priežasčių, kurios ten išvardintos.
Aš nelabai noriu teigti, kad visą tą gėrį suteikia pavasaris... Nes pavasaris tik vienas iš tų dalykų, kurie tą gėrį manyje sudaro. Ačiū Tau, Tauir Tau. Ypač Tau. Nes būtent Tu... Tu juks pats žinai. Tu žmogus, o žmogus gali daug. Labanakt. Labas rytas. Geros likusios dienos.
Amžinas klausimas - kas Tu esi? Oh, taip, dauguma pradėtų atsakynėti labai paprastai - egzistuojantis žmogus, gyvenantis, turintis jausmus ir t.t. Bet tikrai retas užsimintų, jog jis yra ir asmenybė. Žmogus ir asmenybė - du labai skirtingi dalykai. Pamenu, kai šia tema kalbėjome per etikos pamoką. Ir buvo pasakyti maždaug tokie žodžiai: "Kad žmogus pataptų asmenybe, turi gyvenime daug ką padaryti. Šis gyvūnas gimsta žmogumi, o gyvendamas, laikui bėgant, tampa asmenybe." Ar kažkas tokio. Ir štai šią minutę, aš suabejojau, ar aš iš tiesų esu asmenybė? Bet jei aš suabejojau, vadinasi, tai geras ženklas. Vadinasi, ketinu kažką dėl to daryti. Kad tikrai galėčiau užtikrintai tvirtinti, jog esu asmenybė. Tačiau yra tekę pamatyti kokių dalykų, kai žmogus vadino save asmenybe. Nieko doro nepadaręs, kad jis galėtų save tokiu vadinti... Ir tai labai knisa. Kur teisybė? Kur logika? Nėra, padarė dingau.
Aš nežinau, kas aš esu. Ar man reiktų šį klausimą giliau nagrinėti? Vėl įnykti į savo apmastymus? Ar kreiptis pas psichologą? Trūksta mano mieste gerų psichologų... Nors tik pas vieną esu buvus. Neįtikėtina, kaip aš iš nieko galiu susidaryti nuomonę apie kažką ir iš to padaryti faktą. Jei nebūčiau to pasakius, jei nebūčiau pratęsusi savo minties, tai keli mano miestiečiai, kurie skaito šį tinklaraštį, taip ir pagalvotų. Gal ir visai nieko.
***
Viduje tiesiog tuščia. Nei šilta, nei šalta. Nei be proto gera, nei liūdna iki numirimo. Kad ir kaip tuščiai jaučiuosi, kažkokį gėrį jaučiu. Ir tai noriu išreikšti kažką kurdama. Nors nelaikau savęs meno žmogumi. Čia reiktų paminėti, o gal ir nevisai, jog esu baigus meno mokyklą - dailę, 4 metus. Ar tai ką nors reiškia/keičia? Nieko. Tie 4 metai man daugiau davė gerų prisiminimų, emocijų ir akimirkų, nei kažkokios meninės patirties. Tad žinokitės visi, kas iš seniau žinote, jog esu lankiusi tokią įstaigą, jog aš neesu meno žmogus. Aš piešiu kaip antrokė. Gal mano mastymas, būdas, charakteris kiek ir panašus į "menininko", bet tai visvien nieko nekeičia.Tad kiekvieną kartą, kai man sako"Žiūrėk, Juste, Tu juk esi baigus meno mokyklą, dailę...", aš iškart noriu pasakyti maždaug tai:
Spėkit, ar manęs kas nors klausosi? Ne. Čia atskleidžiau jum faktą, jog aš neesu menininkė, nors tokia mane daug kas laiko. Nesvarbu.
Labankt. Linkiu Tau kuo rečiau susidurti su apmastymais apie nieką arba apie viską. Kuo rečiau mastyk apie rimtus dalykus. Tai verčia būti rimtam. O juk daug lengviau gyventi su šypsena veide ir neapkrautomis smegenimis. Linkiu likusią gyvenimo dalį praleisti dar nuostabiau, nei iki šiol leidai savo gyvenimą. Atmink, nuo pat pirmos minutes, kai pradėjai gyventi, Tu po truputy artėji link mirties. Nė nesvajok mirti, nes mirtis pati ateis kažkada pas Tave. Nelauk mirties. Siurprizai daug geriau.
Ši savaitė per daug gera. Tiksliau, šią savaitę aš jaučiuosi per daug gerai. Man taip jau laabai senai buvo. Man keista. Tuo pat ir baisu. Nes aš žinau, kad po gerų dalykų ateina kažkas labai blogo. Bet dabar ne apie tai. Aš jaučiuosi begalo gerai. Už lango pavasaris,širdį kosmosas, plaučiuose vanduo, smegenyse šilta. Ir aš taip noriu Jus visus apkabinti. Ši savaitė man tobula. Galiu tai drąsiai teigti. Pavasaris. Jis visur aplinkui. Mūsų smegenyse taipogi. Bet ar mano tinklaraštyje jis atsiras? Nemanau.
Aš viršuje labai laiminga. Be jokios priežasties. Ir tai labai gerai. Bet ar įmanoma iš vidaus ištraukti tą baimės jausmą taip lengvai, kaip lengvai iš pukinės pagalvės ištrauki pūką? Man tai ne. Man tai padaryti yra taip sunku, kaip sunku pagauti vėjo blaškomą pienės pūką vėjuotą vasaros dieną. O tie palyginimai duoda didelį efektą.
Bet aš nenoriu. NE-no-RIU. Apkrauti savo smegenų kažkokiomis baimėmis. Reikia gyventi,šypsotis,juoktis ir tiesiog būti laimingai. Visos baimės neturėtų sutrukdyti džiaugtis gyvenimu. O kada reikia paverkti? Kada paliūdėti? Gyvenime visada atsitinka blogi dalykai nelauktai. Ir jų karts nuo karto būna. Va tada,kai tokie dalykai neplanuoti ir netikėti būna, tada išsiverk,paliūdėk. Tau tai leidžiama daryti. O visą kitą likusį laiką-tiesiog džiaukis! Ir susirask, kas palaikytų Tau tokią nuostabią nuotaiką.
tarkime man,asmeniškai,tokią puikią nuotaiką palaiko keli asmenys ir AC/DC muzika. Pažiūrėk.
Tu juk žinai,kad rojų mes galime susikurti čia-žemėje. O AC/DC sukūrė tądien velnišką rojų Argentinoje. Baltai juodas su baltais taškais pavydas. Man belieka mėgautis nuostabia muzika ir nerealiais video. Štai ir radau objektą, kuris man palaikytų tą nuoatiką.
Kažkaip nesiriša toks visai šviesus įrašas su blog'o stiliumi. Arba jau aš bandau taikyti įrašą prie tinklaraščio vyraujančių spalvų.
Kodėl šis įrašas toks tuščias? Aš taip jaučiu. O gal, kai žmogus jaučiasi labai labai <...> gerai, jis ir būna tuščias? Nes viduje nėra dalyko, kuris jį padarytu pilnu? Sunkiu? Apsunkusiu dėl blogų minčių,kurios žmogų tempia žemyn? O geros mintys, gera nuotaika,laisvos smegenys, kelia tave į viršų? Tai ne rojus. Na, gal ir rojus. Bet ne pas Dievą. Kai esi tuščias gerąją prasme, kai esi lengvas, tuomet Tu esi vėjo blaškomas pūkas. Tave pūsto į visas puses, kažkas bando Tave pagauti, nepavyksta, Tu išslysti iš rankų,vėl pakyli, Tau į kitus nusispjaut, nes Tu esi laisvas. Bet juk pavyksta žmogui paimt ir pagaut tą pūką. Ir Tave kartais pagauna. Ir tada Tau leidžiama liūdėti, pykti, verkti, nervintis. Kol galiausiai vėl ištuštėji gerąją prasme.
Aš kartais pati savimi stebiuosi, kaip protingai surezgu kai kurias mintis. O perskaičius, suprantu, jog parašiau visai nedurnai ir man pavyko išreikšti tai,ką norėjau. Šį kartą taip ir yra.
Kada "pavasaris" įžengs į mano tinklaraštį... Nesvarbu. Aš labai linkiu kiekvienam iš mano skaitytojų palinkėti laisvės. Tikriausiai, tą laisvę galime įvardinti kaip "protinę laisvę". Jei turit geresnių pasiūlymų, kaip tokią laisvę įvardinti,mielai išklausysiu. O aš einu toliau palaikyti savo gerą nuotaiką. Su nerealia muzika. Velniškai nuteikiančia gerai nuotaikai.
Labas Tau tariu aš ir Angus'as. Gali kartu su juo užsirukyti cigaretę prieš skaitant šį įrašą.
Aš labai džiaugiuosi, jei Tau pavasaris (nors ir kalendorinis) atnešė kažką gero per tas pirmąsias dienas. Man, asmeniškai, nieko gero jis neatnešė. Vis dar. O gal dėl to, jog pati nieko nedaviau jam? Na, gerai, tebūnie tie 3 taškai būna kaip auka atėjusiam pavasariui. O dabar, kiek laiko teks man laukti?
Aš prieš mėnesį padariau tokį žiauriai durną sprendimą. Dėl kurio dabar kankinsiuos iki visų egzaminų galo. Šaunu, tiesa? Jaučiu, kaip dabar šypsosi žmonės, kūrie manęs nemėgsta. Džiugu, kad net tokioje situacijoje kažką sugebu pralinksminti, kažkam sukelti šypseną veide.
Man dabar kažko labai reikia. Labai labai. Jaučiu, kažkodėl, kad vėl klystu. Man ne - reiikia - o tiesiog turiu tai padaryti. Ką? Nueiti į virtuvę su keliomis knygomis rankose. Ir jas skaityti. Kokias knygas? 1. Irena Buivydaitė "Padovanok Man Savaitgalį" ir Werner Tiki & Marion Küstenmacher "100 priežasčių, dėl ko verta gyventi". Tikriausiai,pirmą skaitysiu tas priežastis. Nes nemanau, jog jei nesugebėsiu nusiraminti ir įkalti sau į galvą, jog tie 3 taškai nieko nekeičia, sau nieko nepadarysiu. Tik radus dabar tą ramybę ir prisirišus prie savęs, kuri pabėgus buvo vakar (penktadienį), galėsiu toliau ramiai siekti kažko.
Aš pastebėjau tokį dalyką, jog mano reikalai būna geri/blogi priklausomai nuo to, ką skaitau Irenos Buivydaitės knygose. Taip, taip, TAIP, tai viso labo sutapimas. Bet kai kurie žmonės kalba, jog gyvenime sutapimų nebūna. Štai Jums pavyzdys: skaičiau Irenos Buivydaitės "Ironiški Stebuklai". Jei vieną dieną skaitau apie toje knygoje vykstančius itin gerus dalykus/veiksmus, mano diena būna taipogi labai gera. Jei ten kas nors negerai, kai tą dieną skaitau, tai ir mano dienoje kažkas negero būna... Ir tuomet ta diena tokia ndjofnosuh būna. Taip yra ir su dabartine I.Buivydaitės knyga. Vakar skaičiau tą knygą,joje perskaičiau, kaip moters reikalai vis blogėja. Taip, visi reikalai ir man vakar subjuro. ldsnfdsinl, net nežinau kaip išreikšti tą nuotaiką.
Kažkaip reikia savo mintis perkelti kažkur toliau. Nuo realybės. Bet vėlgi, jei tik tai man pavyksta, tai aplinkiniai mane sugeba vadinti įsimylėjusia. I don't wanna live on this planet anymore. FUCKTHISSHIT. Aš ilgą laiką buvau per daug geros nuomonės apie save, drįstu manyti. Viskas, man viso šito mąstymo per daug, bėgu iš čia, bėgu į pasaulio kraštą, kurį pasaulis turi. Jei jau ten man niekas nepadės... Teks keliauti į viršų, į kalnus, kur šalta, ir kur dusti ne dėl to,jog Tavo kaklą yra apbglėbusios tavęs nekenčiančios rankos,kurios Tave smaugia ir spaudžia Tavo kaklą, o todėl, jog viršuje yra tiesiog deguonies trūkumas. Mano svajonė - begalinė kelionė. Velniop mokslus, einu ir pradėsiu kelionę. Begalinę. Wait a minute. Kelionėms reikia pinigų (autostopu gal ir visai nieko,bet valgyt irgi reikia0. Iš kur gauti pinigų? Tavęs niekas neparems,juk čia Pasaulis (tikėjotės žodžio "Pasaulis" vietoje pamatyti žodį "Lietuva"? Neišdegs, nes tokie dalykai yra visame pasaulyje,o ne tik Lietuvoje)... Teks užsidirbti. O kaip Tu gausi darbą, nieko nemokėdamas ir neturėdamas patirties?
...
...
...
...
...
...
...
Pasirodo, viskas nėra taip lengva, kaip atrodo.
Labanakt.
Linkiu, kad Jūsų taip išsiigtas pavasaris Jums atneštų kuo didesnę šypseną veidę kiekvieną dieną, kuo daugiau geresnių akimirkų su draugais ir mylimais žmonėmis ir... Ką aš bandau apgauti. Tiesiog, gyvenkit ir būkite laimingi. Ir duokit man žinoti, jei Jūs gyvenate laimingai. Tai mane padarys laimingesne, žinant, kad šiuo metu kažkam labai gera.
- Follow Us on Twitter!
- "That's all!'>That's all;
- RSS
Contact