Nežinaų.

Gražus pavadinimas. Ačiū už aplodismentus. Taip, ta nosinė raidė žodžio galūnėje ir turi būti.

Aš noriu rašyti. Ir rašau. Gal tiesiog, šiandien kokią nors priežastį pakomentuosiu... Kol užlipsiu į viršų (į savo lovą) ir paskaitysiu kokią nors priežastį, Tu paklausyk tos dainos viršuje. Jau paklausei? Gerai, o aš aju ir grįžau.


Gyventi verta, nes rašome meilės laiškus ir juos gauname.


Keista, bet nepamenu šios priežąsties paaiškinimo, ką tikrai perskaičius buvau... Bet pabandysiu įrodyti, jog net ir ši priežastis yra labai faina ir graži. Kaip keista, kai "faina" - ne lietuviškas žodis, o dalykai apie meilę, man atrodo paviršutiniški ir banalūs, labai retai įsigilinu į reikalus, susijusius apie meilę. Bet aš pasistengsiu.
Kažkodėl laikausi nuomonės, jog kiekviena mergina norėtų gauti nors anonimišką laišką, kuriame parašyta, kaip ją myli kažkoks vaikinas. Ir kad tai nebūtų apgaulė. Na, kad nebūtų draugų pokštas. Aš, žinoma, to neatsisakyčiau, bet ir nesvajoju apie tai.
Taigi, ar kadanors rašei kam nors laišką? Ir dar su meilės prisipažinimu. Aš tai esu rašiusi panašų laišką:) Tik aš nepamenu tiksliai, bet tikriausiai, jog nesakiau tam žmogui, jog jį myliu. Tik rašiau, kad įsissimpatijus baisiai jį esu. Ir galiu patvirtinti - tai labai mielas reikalas.
Kai pagalvoji - visai durna mintis, kai ta knyga buvo pavadinimu "100 priežasčių, dėl ko verta gyventi". Nors ir nemanau, kad ta knyga buvo tiem žmonėm, kūrie nori mirti. Manau, ta knyga tiem žmonėm, kurie parardę viltį. Bet ar tai ne tas pats? Nežinau.

Jei tikrai jautiesi beviltiškai ir praradęs viltį (palauk, tai tas pats... Bet aš netrinsiu. Velniop.), parašyk laišką. Bet kam. Na, gali pasirinkti, vaikinui ar merginai tai būtų. Bet geriau bandyk belyčiai asmenybei parašyti laišką. Gali net ir meilės, jei nori. Bus smagiau. Aš, tarkime, tą laišką rašiau prieš kokius metus gali, ir nė kiek nesigailiu, nors tas žmogus man dabar tik pažįstamas. Ir bandyk sužinoti iš bet ko žmogaus adresą. Žinoma, pasiteirauk, ar geras, ar fainas tas žmogus. Tik tiek. Kai rašysi kam, gali net savo atgalinio adreso nerašyti, o adresato vardas irgi nereikalingas.. Reikia tik adreso. Tai ir yra šauniausia. Gali būti koks Piteris Penas. Jau vien rašydamas, pasijusi geriau. Tikrai, pabandyk. Kai bandysi sužinoti to žmogaus adresą, pasakyk, kad geriems tikslams, nieko blogo tikrai tikrai neketini daryti.
Žodžiu, sekmės, jei bandysi tai daryti!

Šiandien, aš bandžiau suprasti apie patarimus kažką. Deja. Suprataui tik tiek, kad galbūt, šie mano patarimai, pasiūlymai ką daryti, yra laabai durni. Ir niekam jie nerūpi. Švaistau savo laiką. Brangų, neva. Įdomu, kokia laiko kaina? Būtų daug lengviau sužinoti tai, jei gyventumėme kaip filme In Time.
Aš tikrai tapčiau laimingesne, jei sužinočiau, jog nors vienas šio tinklaraščio patarimas davė naudos kam nors. Nors nesakau, kad dabar man blogai. Ha, šis savaitgalis vienas geriausių. Tik šiandien mąsčiau, jog gal reikėtų į Panevėžį išvykti kūrį savaitgalį.. Jei mane ten kas nors priims. Gražumaa.

Pomidorai išaugę iš moliūgų sėklų.

Reikėjo sukurti įrašui pavadinimą. Pažvelgiau į kairę. Pamačiau mamos auginamus pomidorus ant palangės... Ir kažkodėl pirmas žodis pasirodė mano galvoje - moliūgas. Na,o jau toliau nepasakosiu. Jau supratot.
Pssst-jei juokiesi iš mano mamos pomidorų, juokiesi iš manęs,o jei juokiesi iš manęs ne nuoširdžiai - Tau galas. Tiesiog, perspėju.

Žiūrėk, katinukas!


Vakar buvo viešosios kalbos įskaita, šiandien anglų kalbos patikra.  Meh, pusė savaitės praėjo taip kažkaip laisvai. Dabar tai galiu drąsiai teigti, nors vakar prieš kalbėjimą jaudinausi, ir visas pasaulis man po kojomis drebėjo. Gerai, suprnatu, kad neįdomu, nu bet bent jau čia išsiliesiu trumpai. 

Ištryniau feiosbuką. Ha ha ha. Nejuokinga, nes tai darau jau ketvirtą gal kartą. Pasižiūrėsim, ar pavyks pagerinti rekordą. Sakai - nevykėlė? Ha, o kiek kartų Tu bent savaitei buvai užšaldęs savo FB anketą, auka Tu? Kai kurie nė nebuvo užsiregistravę ten, va čia tai laimės kūdikiai...


Justina high as fuck talking about FaceBook, school and shit.


Vieną kartą, senai senai... Juokaauju. Labai fainai save vadinti nevykėliu, ir visas problemas, dėl kurių Tu sėdi ir galvoji apie tai, priskirti savo nuopelnams. Būtent tai padariau šiandien aš. Žinot ką? Nusišypsojau. Priskyriau sau visaaas problemas. Tai, kad nešviečia saulė, kalta aš. Tai, kad dabar neverda arbatinukas, o aš taaaip noriu arbatos, kalta aš. Tai, kad dabar kažkokie pacanai geria prie Neries, o jų tėvai mano, kad jie viešojoje bibliotekoje, kalta aš. Ir žinot dar daugiau ką? Dabar šviečia saulė. Man giliai nusispjauti ant visko, ir aš laisvas kaip drugelis, kurio šikna prilipus prie kėdės. 

Žmonės kalba, jog tai mano tolimas giminaitis... Like A Sir.

Beeet, kai Tau afigienai blogai, tai jau Tu geriau priskirk visas problemas kokiam nors afrikiečiui.... Tada tipo vos ne naštą nusiimi nuo pečių. Tarkime, rėkia ant Tavęs mokytoja, kad Tu neatlikai namų darbų. Atsakymas: "mano namų darbus suėdė mano šuva (kurio net neturiu ir niekada neturėjau)" yra senas kaip mano buto grindys. Geriau atsakyk "Dėl to kaltas tas afrikietis, kuris dabar saulės atokaitoje eina 10km tik tam, kad pasisemti vandens!". Jei aš būčiau mokytoja (ko kažkada norėjau), tai išsiydyčiau nuo tokio puikaus ir išradingo pasiteisinimo. Arba Tu stovi ant devyniaaukščio pastato stogo iškišęs savo makaulę pasižiūrėti žemyn. Bet ne ne ne, ženk 5 žingsnius atgal ir tark sau - aš dėl nieko nekaltas. Aš nieko blogo nepadariau (nebent nužudei šalies prezidentę/pasielgei kaip Norvegijoje Breivikas ar koks jis ten/išprievartavai amžina atilsi Kedžio dukrą). Dėl visko kalti afrikiečiai. Tai jie nesugebėjo atlikti to, ką turėjau atlikti aš. Aš nusipelniau gyventi. Nu ir veli sau į galvą pozityvias mintis atsikratydamas problemų.

Timon, can I sing this song? :(( 
Sure, as long as you stand by me! ^^


Tos varlių kojos 2:45 atrodo per daug seksualiai....

Atgaivinam PDKGTVG.

Reikia, vis dėlto, atgavinti iššūkį/projektą (kaip pavadinsi, taip nepagadinsi) "Priežastys, dėl kurių galbūt Tau vertėtų gyventi". Kitaip - PDKGTVG. Ačiū, aš Tavęs irgi pasiilgau...

Gyventi verta, nes žmogus laimingas, kai kitus daro laimingais.

Tipo netiesa? Nežinau, koks žmogus turi būti nežmogiškas, kad nesijaustu laimingas tai darydamas. Aš asmeniškai, labai džiaugiusoi nors vieną žmogų padariusi laimingu. Ar bentjau priversdama natūraliai nusišypsoti. Arba kai suprantu, kad rimtai padėjau žmogui. Tuomet jau mano diena buvo praleista prasmingai. Ir šiandien va, pasirodo, vienam žmogui padėjau... Taip gera ant širdies, kad vis dėlto, sugebu kažkam padėti:) O kada paskutinį kartą Tu kam nors ką nors padarei gero, padarei nors vieną žmogų laimingu? Aš tai šiandien. Na, bet tai buvo nuo senų laikų užsilikus tokia pagalba, ir šiandien ji davė vaisių. Na, ne šiandien, vakar, bet šiandien sužinojau apie tai. Taigi, nemanau, jog 10 litų Tave padarytų laimingesniu, nei kad sužinojimas, jog Tu padėjai žmogui, ir dėl to jis yra Tau dėkingas, ir jis dabar laimingas. Mane asmeniškai antrasis variantas laimingesne padarytų. Bet jei Tu rūkai, geri, esi koks narkomanas, ar dabar taupai kelionei išvykimui iš Lietuvos ir emigravimui, tuomet taip, tie dešimt litų Tave padarys laimigu galbūt net visai savaitei. Juk tokie pinigai nesimėto, po velnių! (Nors mano bendraklasis šiandien sakė rado 10 ar 20 litų...)

Kadangi orai gerėja, tai prie to paties linkiu, vėl gi, išmokti mėgautis geru oru, panaudoti jį tinkamai, jokių būd negyventi taip, jog tektų naudotis šiais mano patarimais (na, ar kad netektų ieškoti gyvenimo prasmės ar už ko kabintis), atrasti kiekvieną dieną vis naujų dalykų.

♩♫♪♬ ♩♫♪♬ ♩♫♪♬

Tu eini gatvele. Sustoji prie sąnkryžos. Rūko dėka, nuo savęs į priekį tematai 10, gal 15 metrų. Apsižvalgai. Tai į kairę, tai į dešinę. Eini. Niekur neskubi. nes Tavo smegenys nedirba. Tiesiog eini. Tu pabudai vos prieš 15 minučių, o Tavo batų padai jau liečia asfaltą. Štai ir asfaltą keičia plytelėmis klotas šaligatvis. PLytelės galbūt Lenino laikų. Bet joms visvien, nes jos matė daugiau nei Tu per tuos savo 16 metų gyvenimo. ŠTai viena įsikilusi taip, lyg Tau šypsotųsi. Eini toliau. Akys sunkios, nors kam tai įdomu.Nebežinai, ar tai Tu judini kojas, ar tai kojos neša likusią kūno dalį. Štai, pradedi eiti stovėjimo aikštelės šonu. Kažkoks pažįstamas veidas. Meh, Tu net nežiuri į jį, nes Tu miegi, ir Tau neįdomu, ar jis žiūri į Tave. Prasilenkiat. Eidamas apsižvalgai - aikštelė, viena, kita, kažkokie iš toli šviečiantys aukšti mechanizmai. Pramoninis rajonas. ŠTai pravažiuoja automobiliai, kurie tą patį kelią važiuoja 10 kartų per savaitę. Eini. Pasuki į šoną, praeidamas Miesto Staliaus dirbtuves. Pagalvojus, čia galbūt kažkada klestėjo tobulai išdrožinėtos kėdės ir stalai. O kas čia likę dabar? Beveik niekam nežinomos dibrtuvės. Velniop. Štai dar vienas posūkis. Ir eini tiesiąją iki tos įstaigos. ŠTai, iš aptverto kiemo išeina sesuo ir brolis. Jie su šypsena veide eina vienas šalia kito. Paisžiūri į jų namą - nenuostabu. O Tu eini šalia savo sesers. Tu šypsaisi? Ne. Tu miegi. Tačiau žinai, kad šį žmogų vertini gyvenime labiausiai. Kaip ir mąmą, tėtį, kitą sesę. Bet Tu tyli. Nes bijai per staiga pabudinti savo protą. Ir sielą. Štai ir lipi įstaigos laiptais. O atrodo, Tu ką tik valeisi savuos namuos dantis su atšipusiai dantų šepetuko šereliais. Ir tik peržengus slenkstį, Tu pabundi. O gal Tu užsidedi kaukę, ir davai - pradedi savo pjesę.

Aš turiu ydą - atrasti kiekviename  žmoguje kažką gražaus... Išmok tai padaryt ir Tu. Tai linksmas reikalas.

Ačiū ir sekmės.

Pirmas.

Aš visai pamiršau, kad Žemėje smegenys pūva greičiau... Ar kadanors svajojai apie gyvenimą kokioje kitoje planetoje? Tarkime, Fredžio Merkurio planetoje? 

Žinai ką? Žinai. Žinau, kad žinai. Ar jau matei drugelį? Šiais kalendoriniais metais. Ar matei? Nes aš taip. Šiandien. Pamačiau. Geltoną. Kuriam negaliojo jokios žmogaus nustatytos taisyklės ir jokie įstatymai. Jis skrido skersai gatvės. Aš jam pavydėjau. Nes tai buvo pirmasis mano sutiktas drugelis. O staiga ir antrasis pasirodė. Rudas. Didelis. Jis... Jis buvo lyg vėjo plaiskomas. Kuriam, kaip ir geltonajam, negaliojo jokios taisyklės. Nes jis, o gal ji, buvo tiesiog gyva būtybė.

O ar jau matei pievą nusietą žibutėmis? Ar kokios kalvos šlaitą? Aš šiandien mačiau. Nesuprantu, kodėl tokie dalykiai šiandien traukė mano dėmesį. Bet jos žydėjo ryškiai. Pirmosios mano sutiktos šių metų žibutės. Kas jos? Augalas. Gyva būtybė? Vienam gal atrodys, kad taip, kitam ne. Mes visi suprantame dalykus skirtingai, ir tai nėra blogai. Vieni pradės rėkti - MOKSLININKAI ĮRODĖ/MOKSLININKAI JAU SENAI NUSTATĖ, JOG AUGALAI  ir t.t. Velniop mokslininkus, anksčiau žmonės manė, kad žemė plokščia, ir didelio streso nekėlė, tik mokslininkai ir tyrinėtojai ėjo iš proto...

Iš tiesų, kai pradedi pastebėti smulkmenas savo gyvenime, kurios gali Tavo niūrią dieną nuspalvinti kelių šiltų spalvų palete, tai jau gerai. Tau dabar suknistai labai blogai, nieko gero aplink save nematai? Žinoma, kad taip nėra, tokiu atveju, Tu to neskaitytum. Bet jei taip atsitiktų (žmogui dabartiniame pasaulyje reikėtų kuo mažiau liūdėti, nors tai padaryti pakankamai sunku), atmink - smulkemos tokiose situacijose turi didelę galią. Žinoma, jei būsi labai nervuotas, Tu to neatsiminsi... Bet pasistenk.

Ne, šiandien neberašysiu, dėl ko verta gyventi. Nes verta. Gyvenimas yra kupinas gražių, įdomių, šiltų ir neatrastų spalvų. Tik dabartinis pasaulis, kurį sukūrė žmogus, viską užgožia su sunkia ir stora, tamsia danga. Sugebėk atidengti ją, sugebėk pamatyti spalvotesnį pasaulį. Arba užsidėk 3D akinius....

Tikriausiai, kad verta.

Gyventi verta, nes šypsotis nėra uždrausta.

Bet juk tai tiesa. Pagalvok, nejau pamatęs malonaus žmogaus šypseną, pats nepastebimai nepradedi šypsotis? Žinoma, kad pradedi. Ir juk kartais būna taip, kad vieno žmogaus šypsena tave padaro laimingu visai dienai. Ir aplamai, natūrali, nesuvaizdinta žmogaus šypsena gali nuteikti labai optimistiškai.

Net jei ji tokia, kaip šioje demotyvacijoje, kuri čia labai tinka (nebent Tu koks kosmetologas ar dantistas.... Nors jei ir toks būtum, tai parodytų, kokįpelną galėtum gauti už tokius dantis). Arba tokia:

Gyvūnų šypsenos yra šilčiausios ir natūraliausios šypsenos visatoje. Nenuginčyjamas faktas. Aplamai, jei diena kupina šypsenų, ji jau nenuėjo veltui. Verta gyventi, kad rytoj galėtum sulaukti naujos šypsenos. Verta gyventi, kad lauktum nieko nekainuojančios šypsenos, lyg laiško iš seno gero draugo. Tiesiog, šypsena yra dar vienas dalykas, kūrį turėtum branginti šiame gyvenime.
Dabar pasitelkime atvirkštinę psichologiją. Nors gal čia ji nelabai tinka... Bet, pamėgink įsivaizduoti aplinkinį pasaulį be šypsenų. jaučiu,kad verktum. Arba pats nebesugebėtum mėgautis gyvenimu. Tada depresija ir panašiai... Nes šypsena - tai natūralus veiksnys, dažnai nulemiantis Tavo nuotaiką. Tiesiog, giliai įkvėpk, nueik pasidaryti arbatos, ir žvelngaint į arbatos puodelį - nusišypsok. Pradėk dažniau šypsotis, nebijok reikšti savo emocijų, nebijok šypsotis!
Nes žinant Lietuvos valdžioje sėdinčius asmenis, net ir šis nemokamas malonumas gali būti apmokestintas.
Kaip Vytautas pasakytų - GYVENTI VERTA, PO VELNIŲ!!!

Na, aš pasistengsiu. Nepykit.

Tai vat. Aš čia galvojau... Gal nelabai gerai, kad čia pilsiu viską iš tos knygos. Bet... Toje knygoje, rašytojai patys pateikia savus optimistiškus tų priežasčių paaiškinimus. 

Žinoma, aš gal nebeesu tokia didelė optimistė, kad mane tai paveiktų. Bet... Ne, čia jokių bet negali būti. Aš dabar supratau, jog jei pradėsiu rašyti tas priežastis, aš supilsiu tik kritiką, ir daugelis perskaičiusių paauglių norės numirti... :D neatsisakiau ir šypsenėlės uždėti, nes tai beprotiška mintis... Bet aš pasistengsiu.

Gyventi verta, nes vis dar yra drugelių.

(Prisipažįstu - ši mintis man vis dar atrodo beprotiškai kvaila, bet tai daug geriau, nei savęs rodymas čia)


Aš jau nebepamenu, kaip tai buvo išaiškinta toje knygoje... Bet aš vis vien nesuprantu... Ar dėl drugelių verta gyventi. Jie gali atgrąsyti žmogų nuo gyvenimo, nes patys ilgai negyvena... Bet kita vertus, jie moko, jog reikia džiaugtis viskuo, ką turime dabar, ir parodo, jog malonumai gyvenime ilagi nesitęsia, tad reikia branginti tai. Perskaičiau ką parašiau... Ir galvoju - jei šiuo metu man būtų taip labai labai labai <...> labai logai, ir norėčiau mirti, ši mintis... man atrodytų lygiai taip pat kvailai, kaip ir dabar. Nors negaliu žinoti, kas būtų, jei būtų buvę taip ar anaip. Ir geriau net negalvoti.... Jei apie drugelius... Jie iš tiesų yra tokios trapios būtybės, ir tokios žavingos. Gali pasidomėti kaip simboliu apie drugelius... 
Žinau, Tu nenori mirti. Norėtum, neskaitytum šios rašliavos. Tiesiog, jei jau taip tuščiai pasijusi... Tai susirask drugelį. Žinoma, rudenį ar žiemą tai padaryti bus sunkiau... Bet vasarą/pavasarį, susirask drugelį. Jo neimk į rankas, Tu jį taip pražudysi. Tiesiog... Įsikalk sau į pasamonę, jog drugeliai yra vieni iš gržiausių pasaulyje butybių. Patapk drugeliu. Ir gyventi bus daug įdomiau.
Aš juk sakau, kad gyventi bus dayg įdomiau, jei patapsi drugeliu.