2012 m. kovo 11 d.

Nu kas čia dabar. Žmogus ar asmenybė?

Amžinas klausimas - kas Tu esi? Oh, taip, dauguma pradėtų atsakynėti labai paprastai - egzistuojantis žmogus, gyvenantis, turintis jausmus ir t.t. Bet tikrai retas užsimintų, jog jis yra ir asmenybė. Žmogus ir asmenybė - du labai skirtingi dalykai. Pamenu, kai šia tema kalbėjome per etikos pamoką. Ir buvo pasakyti maždaug tokie žodžiai: "Kad žmogus pataptų asmenybe, turi gyvenime daug ką padaryti. Šis gyvūnas gimsta žmogumi, o gyvendamas, laikui bėgant, tampa asmenybe." Ar kažkas tokio. Ir štai šią minutę, aš suabejojau, ar aš iš tiesų esu asmenybė? Bet jei aš suabejojau, vadinasi, tai geras ženklas. Vadinasi, ketinu kažką dėl to daryti. Kad tikrai galėčiau užtikrintai tvirtinti, jog esu asmenybė. Tačiau yra tekę pamatyti kokių dalykų, kai žmogus vadino save asmenybe. Nieko doro nepadaręs, kad jis galėtų save tokiu vadinti... Ir tai labai knisa. Kur teisybė? Kur logika? Nėra, padarė dingau.


Aš nežinau, kas aš esu. Ar man reiktų šį klausimą giliau nagrinėti? Vėl įnykti į savo apmastymus? Ar kreiptis pas psichologą? Trūksta mano mieste gerų psichologų... Nors tik pas vieną esu buvus. Neįtikėtina, kaip aš iš nieko galiu susidaryti nuomonę apie kažką ir iš to padaryti faktą. Jei nebūčiau to pasakius, jei nebūčiau pratęsusi savo minties, tai keli mano miestiečiai, kurie skaito šį tinklaraštį, taip ir pagalvotų. Gal ir visai nieko.
***
Viduje tiesiog tuščia. Nei šilta, nei šalta. Nei be proto gera, nei liūdna iki numirimo. Kad ir kaip tuščiai jaučiuosi, kažkokį gėrį jaučiu. Ir tai noriu išreikšti kažką kurdama. Nors nelaikau savęs meno žmogumi. Čia reiktų paminėti, o gal ir nevisai, jog esu  baigus meno mokyklą - dailę, 4 metus. Ar tai ką nors reiškia/keičia? Nieko. Tie 4 metai man daugiau davė gerų prisiminimų, emocijų ir akimirkų, nei kažkokios meninės patirties. Tad žinokitės visi, kas iš seniau žinote, jog esu lankiusi tokią įstaigą, jog aš neesu meno žmogus. Aš piešiu kaip antrokė. Gal mano mastymas, būdas, charakteris kiek ir panašus į "menininko", bet tai visvien nieko nekeičia.Tad kiekvieną kartą, kai man sako"Žiūrėk, Juste, Tu juk esi baigus meno mokyklą, dailę...", aš iškart noriu pasakyti maždaug tai:
Spėkit, ar manęs kas nors klausosi? Ne. Čia atskleidžiau jum faktą, jog aš neesu menininkė, nors tokia mane daug kas laiko. Nesvarbu.




Labankt. Linkiu Tau kuo rečiau susidurti su apmastymais apie nieką arba apie viską. Kuo rečiau mastyk apie rimtus dalykus. Tai verčia būti rimtam. O juk daug lengviau gyventi su šypsena veide ir neapkrautomis smegenimis. Linkiu likusią gyvenimo dalį praleisti dar nuostabiau, nei iki šiol leidai savo gyvenimą. Atmink, nuo pat pirmos minutes, kai pradėjai gyventi, Tu po truputy artėji link mirties. Nė nesvajok mirti, nes mirtis pati ateis kažkada pas Tave. Nelauk mirties. Siurprizai daug geriau.

2 komentarai (-ų):

Green Lemon rašė...

Taip, mane irgi visada knisa tai, kad žmonės, net nesuprantantys žodžio ,,asmenybė'' reikšmės, šiuo žodžiu švaistosi į kairę ir į dešinę. Ir iš tolo neprimenantys asmenybių. Formuot ir formuot ta savo asmenybę, kad turėtum teisę taip vadintis. Ir dar į šitą ,,protingą'' dalyką įtraukdami savo draugus, gimines ir pažįstumus juos taip pat vadindami asmenybėmis. Žiauru

tiesiognu rašė...

Tokia ta tiesa, sutinku su Tavo nuomone.

 
;