2012 m. gegužės 2 d.

Skaičiai, skaičiukai, skaitmenys - visi jie suteikia laimės.


Štai šio gražaus skaičiuko ir 100-ojo įrašo proga, parašysiu čia savo belvyzgas. Eilines ar ne, čia jau Tau perskaičius spręsti.


Ačiū, ačiū, kam tos gėlės, nereikėjo.


Aš laikau visai nemažu laimėjimu, kai suprantu, jog šiame tinklaraštyje 100 įrašų. Ir palyginus pirmąjį su šiuo, jaučiu, kad atrasčiau 10 skirtumų tai tikrai. Man smagu skaityti senus įrašus ir matyti, kaip keitėsi mano požiūris į vienokius ar kitokius dalykus. Aš daug dirbau su šiuo tinklaraščiu. 100 įrašų - man tai yra daug. Kai pasižiūriu kitų panelių tinklaraščius.. Tai ten 200 įrašų, į dieną parašo po du įrašus, ir juose liemenukų ir tamponų fotkės, kuriuos nusipirko prieš 10 minučių. Mokykitės, vaikai, kaip reikia rašyti tinklaraščius!
Žinoma, pusė mano bendraklasių mane palaikytų išprotėjusia, kad čia tiek esu prirašius ir panašiai. Bet koks skirtumas? Jaučiu, jie iš kaimo tokio žodžio "tinklaraštis" negirdėję....


Mane užknisa tas vaizdas, kai važiuoji miško takeliu, mėgaujiesi grynu, gal nevisai,oru, ir tuomet matai miško kirtavietę. Ir metro skersmens medžiai lyg girti guli vienas šalia kito arba vienas ant kito. Kai matai, kad dar visai jaunas miškas, net girele galima tai pavadinti, o jau pusė medžių iškirsta. Net nekalbu, kas vyksta Amazonės džiunglėse su miškų kirtimais. Ir visa tai žiauriai žiauriai knisa. Motina gamta išaugino žmogų ne tam, kad ją sunaikintų, o tam, kad ją globotų. Spėk, kam tai rūpi? O gi beveik niekam. Ar Tu ką nors darysi apmąstes tai, ką aš čia parašiau? Nė velnio, Tu ir toliau grįši prie savo nutelos ir kokio nors TVD.... 
Ir tie kertamų miškų plotų skaičius visai nedžiugina. Ir tai neigia mano įrašo pavadinimą. Nors kam ne tas pats?


Velniop.


Atrodo, kai rimtai sergi, apie nieką negalvoji ir tik gydaisi, ryji vaistus, geri karštų skysčių ir panašiai. Bet nu rimtai velniop, vėl įnykstu į tą būseną, kai nebekontroliuoji savo galvos ir tuomet pasamonė ima valdžią į rankas. Tuomet ji Tau pripasakoja ir įdiegia į smegeninę tokių dalykų, kad po visko norėtum imt ir kiekvienam pažįstamam išsakyti slapčiausias mintis. Klaidingas mintis. Kad paskui prikalbėjęs žmonėms pjuvenų, Tau skaudžiai atsirūgtų. Išvada: pasamonė mūsų nemyli. Kaip ir mes Motinos gamtos. Faktas.


Linkiu kuo dažniau kažkokiu būdu save pralinksminti ir kuo rečiau liūdėti. Mažiau pavydėk. Sužinok, ką veikia žiogai žiemą. Kats nuo karto atsiribok nuo žmonių arba įsiliek į didelę žmonių grupę. Bandyk patirti naujų pojučių. Tiesiog - gyvenk, nešvaistyk jo ir netingyniauk Netikėk reklama.


P.S kai žmonėms konors linkiu (gero), pasijaučiu kaip Motina Teresė.
P.S.S 69 irgi skaičius.

0 komentarai (-ų):

 
;