Principai

Jie mane pražudys. Eilinį kartą. Bet ką aš jau galiu padaryti,jog esu užkietėjus principistė. Aplamai,toks žodis vartojamas?
Žinot,vakar gerai išsiverkiau. reikia žmogui kartas nuo karto išsiverkti,kad ir koks jis ten bejausmis būtų.Taigi. Ar matė kas nors tas mano ašaras? Ne. Ar galėjo pamatyti? Ne.Ar aplamai,tos ašaros buvo? Ne.Tos šlapios,pajaučiamos ašaros-jų nebuvo. Buvo tos ašaros,tekenčios ne per mano skruostus,o per mano sielą. Tai ne tos ašaros,kurias gali laisvai nusivalyti į savo rankovę ar pagalvę. Ašaros,riednačios per sielą,yra daug skausmingesnės ir giliau įsirėžiančios. Dėl ko verkiau? Dėl savo kvailų principų,kūrie man kadanors tikrai išgelbės gyvybę. Aš tikiu. O ir neturėti principų,nėra gerai. O ir ta meilė kalta.
Žinoma,atsiras čia vienas koks,skaitantysis,kuriam meilė yra šūdo vietoje. Ir tokiam žmogui aš sakau-atsimerk-jei ne meilė,tavęs gyvo čia nebūtų. nebent esi nuo mažens biznierius,ir prasisukai nemirdamas.
Kalbant apie "ūgį". Čia aš turiu vieną,man įdomiai skambančia,mintį. Tu gali būti aukštesnis tik centimetrais ir protu.Visu kitu,mes lygūs. Pinigai? Pff... Tu visvien mirsi,nesvarbu,kiek tu ten tų pinigų turi.  Turėdamas proto,kūrį parodysi visam pasauliui,iki kol mirsi,tuomet ir mirtis nebus beprasmė. Tave ilgai atsimins. Pavyzdys: MINEDAS. Jis turi proto rodytis televizoriuje(kažkada) ir dar dainuoti. Jis turėjo proto sukurti albumą,ir jį paleisti į prekybą. Kaip manote,jį atsimins,kai jis mirs? Ilgai. Per amžius. Tik tau siūlyčiau ne taip įdiotiškai įsirėžti į žmonių atmintį.