Laisva kaip paukštė, nežinia ant ko ir ką padėjus.

Kas man beliko? Toliau maigyti tos pilkai juodos klaviatūros mygtukus ir iš jų sudarant žodžius, sąkinius, tekstus. Maigyti be prasmės, nors karts nuo karto man parašo  ČIA DĖL TAVO BLOG'O. MA JIS TIKRAI PATINKA IR NET UŽSIRAŠIAU VIENUS ŽODŽIUS IŠ TAVO ĮRAŠO ir bla bla bla. Bet vis vien be prasmės. O! Atradau prasmę. IŠTUŠTINI SMEGENIS. Kai nėra mokyklos, kuri sugeba kaip siublys ultra turbo 3000 išsiurbti Tavo smegenis ir į ją sukratyti kito mėšlo.
Tiesiog vakar sedėjau lauke, maloniai įsitaisius į plastamsinę lauko kėdę, ant kelmo padėjus sukryžiuotas kojas ir stebėjau virš medžių beskrajojančius juodus paukščius. Juodų paukščių pulką. gal jie buvo ne juodi, gal buvo išmarginti visomis vaivorykštės spalvomis su nuostabaus įlinkio snapu, bet taip jau matosi sutemusį vakarą.Žinoma, buvo svarių priežasčių leisti sūrioms, "skausmo" rptivinkusioms ašaroms riedėti skruostais, bet muzika ir tas paukščių pulkas to neleido. Geriau jau atgimčiau į paukštį. Jam tereikia vandens, maisto, sparnų ir vėjo. Jam nereikia kažkokio šuns, kuris užpildytų skylę likusią nuo ex šuns. Jam nereikia rasti vietos sau, nes jis ją turi. Jam nereikia meilės, jam nereikia muzikos, nes meilė jų pasaulyje paprastesnė, o muziką jis girdi ir net pats kuria... Jam tereikia rūpintis savo plasnojimo įgūdžiais ir saugotis kitų plėšrūnų. Jis gyvena extremalų gyvenimą. Bet atėjus laikui, jis gali sau ramiai skraidyti pavėjui ir padėti ant viso pasaulio priklausant tik nuo vėjo. Ką padėti? Čia jau pagal kiekvieno Jūsų fantaziją.
Tai kaip ten su ta laisve ir tąja paukšte? Ja būti vis dar noriu.

AAAAA.
Pasimečiau. Nes tęsiu įrašą po kelių dienų, gal savaičių, nebežinau. Tiek daug dalykų, nors iš tiesų, tik keletą, bet tai nerūpi, nes jų daug. Ir dabar rašant esu keistoje būsenoje. Man pradėjo tirpti rankos. Ar tai žneklas? Ar iš vis vienus ar kitus atsaitikimus, o gal visus atsitikimus laikyti "ženklais" verta?
Ir vėl klausimai.
Koks būtų gyvenimas be jų? Šis klausimas įrodo, jog tai neįmanoma.
Būk sveikas ir laimingas. Būdamas nesveiku, būk dar laimingesnis. Kaip tėtis sako : JEI SKAUDA, VADINASI GYVA. tad nėr čia ko zirst.

P.S. Time Pass And You Still The Same. KEISK.
P.S.S. Juk tai turi kadanors išdegti. Ir palikti šiltus prisiminimus smegenyse bei širdyje, ne popieriaus lape.
P.S.S.S. Manęs laukia dar 3 laiškai.