O dabar: Bu!

Rašai - tryni, rašai - tryni, rašai - tryni.
Ištrynus nori parašyti - rašiau rašiau ir ištryniau. Ir Tu tai parašai. O tai parašius, Tu vėl ištrini. Nes.. nes niekam tai neįdomu. Tai nieko nekeičia. Tik rašydamas ir trindamas po truputy gali atskleisti save, savo mintis ir visą kitą kartu suprasdamas, jog žmogus nebuvo sukurtas tobulai.O apie tobulumą kalbėti yra gerai.
Tėtis sako, jog tobulų žmonių nėra. Iš kurios pusės žiūrint? Tau gali būti žmogus tobulas, jei jo minusus laikysi pliusais, kitaip tariant, jei jo minusus priimsi ir toleruosi. Žinoma, yra žmogaus minusų, kurių nereikia toleruoti ir negalima. Svarbiausia atminti - TOBULUMAS NETURI RIBOS. Tobulas žmogus vis gali tobulėti. Vardan pačio gerovės.
Bet ar pats žmogus sau gali būti tobulas, apart jis yra mergina, kuri laiko save tobula su 2kg špakliaus, tinko ir kitų naftos priemaišų? Aš manau, jog pats sau žmogus negali būti tobulas. O gal...
O KAS DABAR?
Laukiau tos dienos. Planavau ilgai ir nuobodžiai, net nesisikėdama, jog ji tikrai išauš. Bet ji išaušo. Ir jau kai buvau 100 procentu įsitikinusi, jog viskas pavyks, jaudinausi. Bet tas jauduliukas buvo toks didelis ir keliantis šypseną! Diena praėjo. lėtu greičiu grįžtu į realybę. Ir teklausiu savęs: o kas dabar?
O dabar belieka prisiminti tą išaušusią dieną, belieka tik šypsotis ir užsimerkus visą tą išaušusią dieną paleisti kaip video vis iš naujo ir iš naujo. Ir vis plačiau ir plačiau šypsotis. Ir jausti jauduliuką. Ir jaustis gerai. Bet tai ilgai nesitęsia. Nes... o kas dabar? To neužtenka - šypsotis, jauduliukas.. Dabar norisi kartoti. vėl norisi kažką daryti, kažko tikėtis, o gal ir ne, bet tam išaušus, vėl jausti tą jauduliuką, tokį gerą. Norisi. Bet jei norisi tik Tau vienam, tuomet suvalgyk gyvo alaus skardinę. Šiam tikėjimui, šiam laukimui, jauduliukai ir visam kitam panašiam kažkodėl nubanalėjusiam dalykui tarp žmonių, reikia antrojo asmens.
Tiesiog... Bu!

Ar man vienai tas Bu asocijuojasi su fainuoliu siaubūnu Bu iš DBZ?
Kai Tau pasako, jog tikėjosi iš Tavęs blogiau,o gavo geriau, Tu jautiesi vertas Nobelio premijos. Tipo ne?
Paskaičius ankstesnius įrašus, matau poemas, romanus, detektyvus ir visą kitą didelės apimties krūvą. O dabar, apimtis lyg mini novelės, lyg pasakos mažiems vaikams. Bet gal tai ir gerai?
Ne, šį kartą jokių pė taškas pė taškas pė taškas es taškas nebus. Kaip jau gali pamatyti.