Ir tas neapsakomas jausmas (nežinia - geras ar blogas), kai jautiesi prabadyta pro visas skyles įvairaus dydžio adatomis.
Ta prasme, rimtai. Vos rugsėjo 11-oji, o aš jaučiuosi kaip kalė. Ne, čia netinka pasakymas: kalė yra šuns patelė. Šuo yra gamtos dalis. Gamta yra grožis. ačiū už komplimentą. Nes šiaip ar taip, nesijaučiu gerai tokioje stadijoje. Aplink gražūs žmonės, gražus oras, net ir veidrodis gražus atrodo.
Tai tiek.
Maloniai pasidžiaugi kitų laiėmmis, o aš. O aš. O aš žinau, jog pirmiau reikia pamėgti ir pamilti save. Pirmiau - išvaizdą, nes tai duoda pasitikėjimo savimi, o tada vidų. Vidų, man asmeniškai, lengviau pamilti nei išorę. Nors kitų išore greitai susižaviu, tačiau savąja ne. Ta prasme, nenoriu ironizuoti ir atrodyti kaip ta vargšė paauglė, kuri tik sugeba save nuvertinti ir verkti dėl per storos odos... man trūksta pasitikėjimo savimi, savo jėgomis, savo galimybėmis. Iš kur jo gauti? Kai tavo veidas pavargęs, kai veido nuotaikos kažkur atostogauja ir į Tave pažiūrėjus matosi tik pilka spalva. Gražūs žmonės, tačiau pilkais veidais. Žinoma, nuostabieji juodo rėmelio akiniai ir makiažas viską atitaiso. Reikia žmogaus. Reikia žmogaus, kuris visada palaikytų ir Tau užmiršus Tavo tikslą, Tau jį primintų.
Ta prasme.
Ta prasme, jokios esmės nėra. Tačiau tos prasmės pradžia užveda lyg ant asfaltuoto kelio, po kuriuo slepiasi tuščios oro erdvės ir sutrypti akmenukai, smėlis. Jie lyg glaistas užglaistantis parašytus žodžius su pieštuku ant sienos. Keistas jausmas norėti.
Ką tik pažiūrėjau virš kompiuterio ekrano į sieną. Ant kurios pakabintos 3 nuotraukos: 9 ir 10 klasės nuotraukos bei per vidurį draugės atsiųsta nuotrauka, kur žalioje pievoje nufotografuota gražuolė stirna. Apie ką pagalvojau? Apie draugų ratą. Apie žmones, kuriems aš esu tikrai reikalinga ir būdama jų gyvenimo dalis, jiem padėjau ištverti nors vieną sunkią akimirką to gyvenimo. Arba kartu verkiau iš džiaugsmo nors kartą gyvenimę su jais. Arba tiesiog šiltais žvilgsniais susikalbėjom ir tiesiog nusišypsojom. Ir nereikėjo tuomet žodžių, kurie būtų atskleidę paslaptį, jog mes galvojame skirtingus dalykus, tačiau šypsomės ta pačia šilta ir miela šypsena. Mes nusišypsojom, nes galvojom apie linksmus dalykus. Ir to akių kontakto pakako.
Yra gerai. Kojom šalta, nosis varva, pirštai tirpsta, galva nori atsiplėšti ir eiti pasisupti ant supynių, tačiau yra gerai. Viduje šilta. Tik kurioje vietoje - smegenų kamiene ar kairiajame prieširdyje, dar nežinau. Šilta. JOkių žodžių, pakanka nusišypsoti miela, natūralia šypsena ir tiek. Žodžiai per daug klaidina.
Pasiilgau tuščio rašymo be temos.
Man tik trūksta pasitikėjimo savimi, o tada aš Jus visus begalo mylėsiu, dalinsiuosi ta meile su visais ir net pati pasikeisiu. Bet tik į gerąją pusę. Lyg aš galėčiau būti bloga...... :)
P.S. Tai, kiek kainuoja laimė?
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą