Aš susuksiu įrašą. Aš susuksiu įrašą. All day, all night, vis ta pati mintis. Vis ta pati pintis dėl to, jog, tikriausiai, noriu atrasti aukso vidurį, aukso gyslą paralelinėje visatoje, kurioje egzistuoja mano astralinis kūnas. Jis ir čia yra, čia gyvena, bet jam čia nepatogu, jis čia jaučiasi kiek suvaržytas ir jam kiek nepatogu nerandant sau vietos, kurioje atsidūrus jis galėtų išpūsti šiltą orą ir pasijusti lyg apsinešęs nuo žolytės.
Pagalvoju apie ateitį ir, kaip pridera, iškyla begalybė klausimų su dar daugiau galimų atsakymų. Kaip bus ateityje? Gerai? Jei bus gerai, vadinasi turėsiu aš ir mano astralinis kūnas (čia tas pats, bet jas išskiriu, nes jos jaučiasi skirtingai šiuo metu, tos dvi būtybės iš vienos) kampą, kuriame aš galėsiu ramiai masažuoti smegenis, o tas astralinis kūnelis galės skraidžioti apačioje lietaus debesų ir besimėgaujant lietumi dainuoti I'm Singing And Dancing In The Rain! Tada ir gyvenimėlis nusitaškys gražesnėmis spalvomis. O jeigu bus blogai? Ar aš liksiu čia auginti vaikų? Be nieko? Žinoma, čia įkišta ta lipni ir nieko gero nežadanti politika, bet vis vien. Uh, kur naudojama "o jeigu....?" ir ", bet..." mieko gero nesitikėk. Čia atminimas man. Ir iš vieno klausimo išplaukia kitas, o jau galimiems variantams fantazija atveria duris.
Gyvenk šia diena, nes kita gali manęs neberasti.
Blogai, kad ši frazė mane juokina. Ji gera. bet skirta ne asmeniškam vartojimui. Šia fraze reikia dalintis su kitu žmogumi, kuriam esi pasiaukojęs, kuriam esi gyvenimo dalis (gal net gyvenimas, bet čia jau stipriai) ir kuriam Tu esi gyvenimo dalis (ar tas pats visas gyvenimas). Gyvenk šia diena. Šis sutrumpinta frazė primena dabartistų reklamą. Kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo tokia paskatinanti ir tokia teigiamai nuteikianti! Bet mes, žmonės, tokios jau esame sukurtos žiūrkės, kad mėgstam kapstytis giliau. Ir tik retas atranda aukso kasyklas pasikapstęs giliai. Ir apskritai, tą aukso kasyklas atrasi tik po ilgų besikapstinėjimų gilyn ir į visus šonus. O tam atlikti retam užtenka kantrybės, jėgų ar gyvenimo. Tuomet, mes kaip stručiai, pajutę, kad pavojus praėjo, iškišam galvas iš smėlio ir toliau bėgiojame su išdžiuvusiomis smegenimis ratais bandydami pakilti išskleidus sparnus.
Ši pastraipa išsiliejo kaip tie klausimai. Gal ne klausimai, o kaip atsakymų variantai, kuriems vartus atvėrė fantazija.
Akys ne tik, kad gali daug pasakyti, bet jos ir daug pamato, sugeba tai daryti, jei jos gerai ištreniruotos ir tikrai nori pamatyti. Žinoma, jos puikiais sukurtos, nes jos gali būti užmerktos. Užteko tik nugara atsiremti į sieną, sukryžiuoti rankas ir pažiūrėti į Jo akis. Viskas, ką Jis pasakė - Prastai atrodai, persimokei, eik pailsėti. BET KODĖL? mano smegenys gal kiek ir išdžiuvo, bet aš dar sugebu juokauti, juoktis, liūdėti ir nusišypsoti! Jei kas, aš galiu nupirkti Tau hormonų. Gal pasijusi geriau, gal pasijusi gyvas, gal nusišypsosi, pažiūrėsi man į akis ir nusijuoksi. Gal. Aš to labai noriu. Noriu, noriu, noriu ir laukiu, laukiu, laukiu. Tiesą pasakius, į žydras akis nesugebu žiūrėti ilgai. Su vienomis akimis bandau praktikuotis, lyg ir iešeina, bet susijuokiu. Tačiau pamačius kitas žydras akis, geriau nusišausiu nei žiūrėsiu į jas. Jos per daug trigdo. Tačiau rudos. Rudos tai lyg mano. Mano kažkas. Į ką galiu žiūrėti, žiūrėti, žiūrėti ir išimti tas akis nuo per didelio žiūrėjimo ir įsimylėjimo. Akis taip lengva pamilti. Su akimis galima kalbėti. Akis galima jausti. Akys gali liūdėti arba džiaugtis. Akys = žmogus. Skirtumas tas, kad akys tylėdamos pasako daugiau ir kalba protingiau nei žmogus.
Vardan viso šito, nupirksiu Tau hormonų. Tuomet gal pagaliau abu suprasime, kas dėl to kaltas, kas bus ateityje, kas vyksta dabar ir ką mums sako akys. O po viso šito, pasijuoksime.
P.S. Aš vis pagalvoju, kaip būtų gerai, jei žodžius skaitant būtų skaitoma su intonaciją, kurią aš numačiau rašant tuos žodžius....
P.S.S. Manęs dar niekas nekvietė pirmam... Pirmam ėjimui į kaimynų daržus ir naktį pusę keturių vogti obuolių.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą