Išgyvensim. Tipo ne?

Prašmatnusis beviltiškumas. Dailininkė Leslie Ditto

Žinoma, jog išgyvensim. Juk ne karo metas. Nors giliau pakapsčius, tai tas karas kaip buvo, taip ir liko. Niekur nepasitraukė. Arba jo tikrai nėra. O jei dabar blogai? O jei dabar blogai, kažkada bus gerai. Juk visada viskam būna atsvara. Visur ir visada.
Būna, kai pasijauti beviltiškai? Dažnai? Man irgi dažnai užeina. Va dabar. Sėdžiu, ir jaučiu, jog iš manęs naudos dabar, šią minutę, yra tik politikams ir mokesčių rinkėjams. Nes naudodama elektrą, jiems uždirbu pinigųųų. O šiaip. Savo brangų laiką švaistau. Nėra motyvacijos, tai ir švaistau. Liūdna. Bet juk bus gerai. Tik kažkaip va labai jau sunku iškęsti ramiai šią beviltiškumo akimirką ar net visą dieną. Trūksta motyvacijos. Va, galiu imti ir daryti namų darbus. va šitaip - tušinukas į rankas, knyga su sąsiuvinuku arčiau savęs ir davai! Bet vat, problema, rašai, ir jokios naudos nejauti, nejauti noro, nejauti kažkokio vidaus degimo, kad užsikurtu Tavo varikliukas. Tuomet numeti į šoną viską ir ieškai sau vietos, kur ir kaip čia pasijusti lengviau, kaip tą naštą nuo savęs patraukti.
Na, bet žinot, geras jausmas, kai turi ką prisiminti tokio smulkaus bet gero širdžiai, kad bet kurią akimirką gali nusišypsoti. Dar geresnis jausmas, kai Tu eini gatve pro žmones, šypsaisi it kokia moliūgo sėkla, tokia aw aw aw, tokia visa vos ne švytinti eini per žmones, o jie į Tave smerkenčiu žvilgsniu žiūri, ale tipo - N* ČIA ŠYPSAISI? BL* AŠ SAVŲ RŪPESČIŲ TURIU, ANSTOLIAI RYT ATIMS MANO BŪTĄ, O TU ČIA DAR DRĮSTI ŠYPSOTIS? O Tu sau mintyse atsakai: Taip! Šypsausi, nes tai yra antras dalykas, ką sugebu atlikti geriausiai! Pirmasis, Jūsų įdomumo dėlei (ne, ne tai dėlei, kuri po Jūsų pagalve apsigyvenus kasnakt išlenda paskanauti Jūsų išdžiuvusių smeenėlių), yra nieko nedarymas. Tiesiog egzistavimas. tai vat. Taip!
Tipo ne? Žinoma, kad taip! Ir va, nusišypsai taip šiaip sau, pagalvoji, eh, juk gyvenimas kartais tikrai būna gražus, tuomet lyg bandai nuslopinti beviltiškumo jausmą, bandai savyje surasti motyvacijos branduolį ir tuomet bum! Beviltiškumas Tave tik paglosto ir taria žodžius: Eh, Justina, juk mes galim susigyventi. *neužjaučianti šypsena* Tu esi pasyvokas žmogus, kol neįsimaišo Gintarė, tad mes kartu galim gražiai sugyventi ir išjudinti tą tušinuką šiaip ne taip. Na, aš per silpnas ir ne tos paskirties, kad kartu su tavimi išjudinčiau kalnus, bet kaip nors. Žinau, norisi Tau manęs atsikratyti, bet juk tikrai geras jausmas, kai tave glostau, tiesa? Nėra būtybės, apart Gintarės, kurio glostymas tave nuramintų, tiesa? Taip! Tad mylėk, gerbk ir susigyvenk su manimi.
O aš staiga pagalvoju, jog reikia atsikratyti tokio dalyko, negalima su juo susigyventi, bet apie glostymą jis buvo teisus. Atsidusti, pavalgai, ir toliau kimbi į darbą (Knor sriubos reklama). Ateina akimirka, kai beviltiškumas atrodo it našta. Norisi ją nusimesti, ar bant jau nuo savęs pasodinti šalia ant kėdės, kad ne tokia jau ji sunki man atrodytų, bet pastangos bergždios, nes ant kėdės ji nelipa. Ji lipa arba į tam tikrų žmonių ausis, kartais tie žmonės būna tinkamų ausų, nors dažniausiai ir ne, arba bando reinkarnuotis į raidytes plokščiakeraniame monitoriuje.
Bet juk išgyvensim. Tipo ne? Įsijungi muzika, kuri teka Tavo kraujyje, prisimeni tuos dalykus, kurie Tave priverčia nusšypsoti ir į piktus praeivių žvilgsnius atsakyti "taip!" ir gyveni toliau. Juk viskam yra atsvara.
Ateis laikas, kai ir Tu tai patirsi, ir Tu galėsi nešti savo rankose šviesulį ir dalintis juo su kitais. Tik reikia mokėti jo tinkamai laukti ir tinkamai sulaukti.

P.S. Aš moku emociniu būdu pergyventi akimirką (jau patirtą). :)
P.S.S. Nors jaučiuosi bevitiškai, tai rūpi tik man, bet aš vis vien šypsausi! Nes laikas, nors ir švaistomas vėjais, išgyventas su šypsena, atrodo prabangiau.
P.S.S.S. Ė, rimtai, davai nusšypsok, nekreipk dėmesio į mano nelietuviškus žodžius, o tiesiog, imk ir nusšypsok! Šypsokis iki tol, kol pasijusi tokiu nesveiku pamišėliu, tada nusijuok, o tada jau tęsk ką daręs. :)