Čia toks epic pavadinimas įrašo. Mat jis pagaliau suteikia daug informacijos. Ir aš pati taip staiga sugalvojau mintį, konkrečią temą, kuria noriu parašyti. Toks keistas piktdžiūgavimas manyje. Arba jo nėra, gal vis dar jaučiuosi išėjusi.
Šiaip ar taip, mes, žmonės, esame tobulos žiūrkės, puikiai sutvertos veidmainystei. Žvelgi į žmogų iš šono - nu tiesiog gražu žiūrėti, liežuvis jojo kalba lyg atskirai nuo kūno, taip glosto kitų ausis, taip bando šilko verpstėmis apkloti klausytojų smegenis, savo aukų smegenis... O Tu tik susidedi rankas, sukryžiuoji, ir stebiesi, kaip jis moka puikiai naudoti savo talentą. Prieš akis žmogus atrodo toks geras! Žiūrėk, ir pagalvos paprašo šelniu balseliu, jau bando peržengti liniją ir įsimesti į Tavo pažįstamų ratą, paskui į gerų pažįstamų ratą, žiūrėk, jis jau kuria planą, kaip peržengti Tavo draugų rato liniją! Kieno pagalba? Veidmainystės.
Šiek tiek net juokinga situacija, kai žmogus toks veidmainis, kad Tu tai sugebi pastebi iš šono plika akimi ir švariomis ausimis. O jis to net nenutuokia, ir toliau glosto kitų ausis bei pudruoja smegenis. Kam tai daro? Kad nusisukus, nepastebėtų to veidmainio tikrojo (o gal kitos pusės) veido. Tam, kad jam nusisukus, galėtų ramia sąžine prisiaukinti kitas aukas ir jas kankinti be skausmo.
Kodėl draugai turi būti vertinami, juos sunku atskirti (kur tikri, kur ne) ir jų taip sunku rasti? Viena iš priežasčių yra šio įrašo pavadinimas. Nes daugelis dabar tik to (veidmainystės) pastangomis sugeba susirasti "draugų". Na, kai jie tokie, tai ir tokių draugų jiems pakanka. Aš tik nesuprantu, kam apskritai tai gali būti naudinga? Rimčiau pagalvojus apie tokius žmones, mane po truputį, kaip po truputį kylanti temperatūra verdant vandeniui, ima siutas. Siutas, jog ne tokiems išmaniems žmonėms, kaip jie patys, veidmainiai sušika dieną, savaitę, ar net pusę gyvenimo... Net sunku klausyti, ką rašau.
Šia proga, kad jau rašau apie šį šlykštų žmogaus bruožą, gyvenimišką reiškinį ir ta, jog šiandien mano vardadienis (KUR JŪSŲ SVEIKINIMAI? KUR FEJEVERKAI?), galiu tik pasidžiaugti, kad tokias rupužes žiūrkes žmones aš atpažįstu. Ne iš pirmo žodžio, sakinio ar dienos. Todėl lengvai ir neprisileidžiu žmonių. Todėl ir neesu bendraujanti, nes vertinu tai, ką turiu, ir neleisiu bet kokiai rupužei žiūrkei žmogui suknisti viso to savo elgesiu ar tiesiog būvimu. Štai kodėl aš. Štai kodėl aš. TIESIOG.
Nebesuprantu ką rašau. Ta mintis užėjo ir gimė mokykloje, o dabar nuo tos minties gimimo praėjo velniai žino kiek laiko. Ir aš dabar bijau. Bijau, kad nepasikartotu ta pati nesąmonė, kuri buvo su manimi praietų mokslo metų viduryje. Damn. Bloga tema. Purvina tema. Šlykšti tema. Nereikėjo ja rašyti. Reikėjo mums tik tylėti. Su ausinėmis ausyse. Ir prisiminus tas nuostabias akimirkas su tuo žmogumi, nusišypsoti, ar net nusijuokti.Gaila, kad galbūt tie prisiminimai su tuo žmogumi tik Tau svarbūs ir tokie reikšmingi. Gaila, og galbūt tas akimirkas kitas žmogus gal net užmiršo. Laisva šalis. O tiek suvaržymų paprastame, kasdieniame gyvenime.Laužyt, laužyt, ir dar kartą laužyt. Gali kaulus, gali save, gali tušinukus, gali kad ir duris.
Ne, aš nepavargau, ne, aš niekam nenurodinėju, ne, ne, ne. Negalima nesakyti ne. Ta prasme, taip, visi mes žmonės žiūrkės, vienokios ar kitokios. Taip, Tu esi savo gyvenimo kalvis, tad jei mažai pakaitinsi metalą, vargiai ką nors gražaus sugebėsi iškaldinti iš jo. Taip, mes atrandame savo laimę, tik nevisada laiku ir ne visi sugeba tą laimę atpažint, o atpažinus ją, laikyti stipriai stipriai prisiglaudus prie savo smegenų.
Wait. Veidmainystė ir laimė viename įraše? Tai taip dviprasmiška...
P.S. Kada man bus pasakyta "ačiū"?
P.S.S. Žinau, kad žmonės naudojasi kitų gerumu, bet aš vis dar laikau kažkur savo dvylikapirštėje žarnoje gyslelę optimizmo, jog man bus atsidėkota. Ne materealiai, o kažkaip. Gal padovanos man...Heh....
P.S.S.S. Seniai besijaučiau tokia išėjusi, nukvakusi ir visaip kitaip nejusdama savo kūno.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą