Ragana.

Niekada nemaniau, jog raudojimas toks panašus į miauksėjimą žmogaus balsu.
Arba tai nebuvo miauksėjimas ir juo labiau rauda. Bet ta moteris sedėjo. Sedėjo prie miesto baseino-fontano. Ir ji kumštį prisidėjus prie burnos kalbėjo. Einant pas dantistę, aš girdėjau tik miauksėjimą iš jos lūpų. Tą minutę prakeikiau tamsų vakarą, nes nemačiau jos veido. O gal reikėjo keikti jos plaukus, kurie tą veidą uždengė ir džiaugtis tamsa, jog ji prideda savotiško įžulumo moteriai ir raganiškumo. Norėjau sustoti ir klausytis jos. JI čiut manęs neužverbavo. Mano smegenų. Kojos! Kojos leido mano smegenims likti laisvoms. Ačiū laikui, jog neužtrukau pas dantistę, ir jau po 7 minučių aš vėl ėjau pro tą moterį.
Tada vėl. Vėl mano kojos man neleido. Jos išėjo sau. O smegenys norėjo likti. Nes ta moteris katino balsu miaukė - NEIŠEIK, OOOOUUU NEIŠEIK. Ten pamiauksėjo, pamiauksėjo. Bet ji mano smegenis įtikino neišeiti. Akis irgi. O kojų niekaip. Kojos nesujungtos su ausimis, štai kodėl.
Nežinau, kaip apibūdinti ją. Ji blankioje šviesoje neatrodė normali moteriškė gedinti savo vyro. Ne. Ji atrodė apsėsta velnio. Bet kažkokio tokio moteršiko velnio. Raganos. Ir ji verkė balsu, ne ašaromis. Tyliai. Protarpiais. Šaukdama, jog neišeičiau.
Ragana. Tik nežinau, kas didesnė, aš ar ji. Ji buvo maloni ragana. Man.
Bet aš ragana. Ir ta šlykšti ragana, tiktais nemokanti naudotis savo kerais ir burtais. Tiesiog, esu priešika gražiems dalykams ir nekenčiu aplinkinių. Esu ragana. Nekęskit manęs. Aš nekenčiu Jūsų, Jūs nekenčiat manęs - šai ir įsigalėja lygybė pasaulyje! Lygybė pasaulyje gerai. Juokauju. Net ne.
Noriu sutikti tą moterį ir pažiūrėti jai į akis. Net jei manosios išdegtų. Tuomet gal būčiau laimingesnė, nes galėčiau "žiūrėti" į visas puses ir į visų veidus, kai tuo tarpu tie visi kiti manęs bijotų. Iš tiesų juokinga, kai žmonės bijo šlykščių dalykų. Kartais ir aš juokinga būnu. Ne, aš būnu per dažnai juokinga.
MANO MINTYS LAKSTO IŠ VIENO APSIKRITO KAMBARIO KAMPO Į KITĄ.
Pastebėjot?
Man reikia įkvėpimo. Paskaitau kelis savo senesnius įrašus blog'e, ir tikrai juos galiu vadinti šedevrais. Nes jei jau man skaitant SAVO įrašą, aš pagalvoju, kokios puikios mintys, o kaip žinia, aš sau esu labiausiai kritiška.. Tai tuomet įrašas vykęs. Net labai. Labai labai labai labai. Ir taip norisi parodyti visam pasauliui, lyg: ŽIŪRĖKIT, IR MOKYKITĖS TAIP, KAIP ŠVENTO RAŠTO MOKOSI KRIKŠČIONYS. Seniai man buvo pavykę išplauti kieno nors smegenis sėkmingai.
Nuo rytojaus... Aš nepradedu nieko. Ne. Kuo daugiau pradžių - tuo geriau. O aš nieko naujo nemoku pradėti, nes viskas lyg kažkuriame Žemės kampelyje jau pradėta.
Nekenčiu savęs.