Viskas yra paprasta vaidyba.

Gyvenimas žaidimas? Mažiems vaikams nebent.
O šiaip - viskas yra paprasčiausias vaidinimas, kurio pagrindinis personažas esi pats Tu. Ir taip su kiekvienu iš mūsų, kiekvienas yra savo pjesės pagrindinis personažas/veikėjas/aktorius. Ir aplink esantiems žmonėms, tik Tu pats gali suteikti antraeilius vaidmenis. Na, žinome, nepamirškime, jog tas vaidinimas negali būti tik toks, kuriame yra VIENAS pagrindinis vaidmuo. Jie yra du. Tačiau tas antrasis aktorius, kurio yra taip pat vienodai svarbus vaidmuo, kaip ir Taviškis, tame spektaklyje pasirodo ne laiku. Jis nesilaiko Tavo nurodyto tvarkaraščio, kada įžengti į sceną. Jis ilgą laiką nepasirodo, dar ilgesnį laiką stovi užkulsiuose, ir visai netikėtai išeina į sceną vaidinti kartu su Tavimi.
Kai jis atsiranda, turi suprasti, jog ir jis yra režisierius, ir jis turi tokį pat svarbų vaidmenį scenoje, kaip ir Tu. Meilė. Tad tenka toliau vaidinimą tęsti sujungus abiejų režisierių mintis. O čia yra didelis uždavinys, nes scena lyg ir tokio pat dydžio, tačiau aktorių padidėja.
Nepaisant visko, reikia nepamiršti, jog TU duodi visiems vaidmenis. Ir bet kokio vaidmens negali suteikti bet kam. Nes su tuo vaidmeniu tas žmogus Tavo pjesėje vaidins ilgai... Kol nenuspręsi jo paaukštinti ar atleisti ir išmesti iš pjesės. Tu vis perstatinėji savo vaidinimą. Esi pats režisierius. Ir pats esi vienas iš dviejų pagrindinių aktorių. Tad perstatinėjant vaidinimą, turi nepamiršti pats vaidinti nepriekaištingai. Juk Tavo vaidinimą žiūri visi kiti, kurie nevaidina kartu su tavimi, tačiau norėtų... Ir dar tie, kurių gyvenimuose, t.y vaidinimuose Tu atlieki visai neprasto veikėjo vaidmenį, tačiau tas žmogus nėra tokioje pačioje pozicijoje Tavo vaidinime. JO TAVO VAIDINIME NET NĖRA. Tad jis žiūri į Tavo vaidinimą iš šono salės. Ir Tu jo nepastebi. Ir jam skauda. Ir Tu vis perstatinėji savo pjesę.
Viena iš  bėdų ta, kad nė vienas iš režisierių, nevaldo laiko taip, kaip valdo savo pjesę. Tad Tu nespėji. Tu arba tuo metu rūpiniesi kitų personažų vaidyba, arba rūpiniesi savo vaidyba, arba rūpiniesi žiūrovais. Tu į visas puses negali sužiūrėti vienu metu ir viską išspręsti, nes turi tik dvi akis ir vienerias semegenis. Todėl šiaip ar taip, kažkurią dalį savo vaidinimo Tu praleisi. Ir kiekvieną kartą Tau praleidžiant kažką svarbaus, kol būni susikoncentravęs ne ties tuo, kuo reikėtų, Tu nudegi.
Apskritai, kodėl aš taip pavadinau gyvenimą? Nes mes per dažnai meluojam patys sau. Mes, "tikrieji" mes, esame tik savo viduje. Išorėje? Jau vien "draugo","pažįstamo","mokinio","paprasto praeivio" "dukros/sūnaus" kaukės mus padaro netikrais. Ir tik nulipdami nuo scenos( kas vyksta laabai retai) mes esame mes. Verki? Tikrai verki? Nuoširdžiai verki? Šaunu. Bet tikriausiai Tavo ašaros bėga per "dukros/sūnaus" ar "pažįstamo" kaukę. Tau skauda? Priklausomai nuo to, kiek žmonių žiūri Tavo vaidinimą.
Dar viena iš bėdų, jog mes visi esame režisieriai. Labai gerai, jei sugebi išbūti visą savo vaidinimo laiką savo poste. NIEKADA, NĖ MINUTEI, NET SEKUNDEI NEPERDUOK SAVO PAREGŲ KITAM. Kiekvienas mes kuriam savo vaidinimus, ir kiekvienas iš mūsų esame režisierius SAVO vaidinimo. Bėda ta, kad atsiranda kartais režisierius, kuris veržte veržiasi į Tavo sceną norintis užimti Tavo pagrindinio vaidmens vietą. Ir tada jis Tau trugdo. Tad turi šalto proto jį kažkaip panaikinti nuo scenos nesutrugdžius vaidinimo.

Kaip manai, ką parašytų žiūrovai Tau pažiūrėję Tavo vaidinimo ištrauką "atsiliepimų knygoje"?

P.S. Maniškėje vaidyboje dabar yra ryškių emocijų stygius.