Arba, kodėl nemėgstu sedėti priekyje taxi automobilyje. Arba apskritai, kodėl nemėgstu viešojo transporto.
Tenka, tenka kartais tuo naudotis. Ir kiekvieną kartą prakeikiu tą akimirką, kai turiu sėsti priekyje taxi automobilio. Nežinau kur dėti rankas, nežinau kur žiūrėti,nežinau kaip jaustis. Arba, kaip pasirodo, kartais atsitinka, už vairo seksualus taksistas sėdi. O TADA, bam! Tavo galvoje pradeda kurtis jo gyvenimo istorija Lyg koks pilnametražis filmas, kuris niekada neišvys gyvenimo šviesos. Ar tas žmogus negalėjo pasiekti daugiau? O gal problemos giliau? Širduje? Vaikystėje? O gal jis baigęs taxisto karjerą, taps tuo žmogumi, kurį Tu keiki dėl krizės Lietuvoje? Gal. O gal ir ne.
Rankose turiu ką nors laikyti. Privalau. Jei jos nėra sukryžiuotis taip, kad parodyčiau visiems, kad aš nuo jų atsiriboju ir nenoriu sujais kalbėtis, tuomet jose turi būti kas nors. telefonas, pieštukas, mp4 grotuvas, knyga, sąsiuvinys, KAS NORS. Nes nemoku rankų laikyti tuščiai, arba jose laikyti orą. O kur jas dėti, kai sėdi priekyje taxi automobilio? Aš visada turiu apžiūrėti vairuotoją. O tai daryti sėdint priekyje būtų per daug awkward.
Regis, nė karto neesu važiavus taxi automobiliu viena. Jo, nesu.
Kaip ir nesu važiavusi miesto autobusiais. Iš vieno mikrorajono į kitą. Jonava per mažas miestas man, kad turėčiau naudotis viešuoju transportu. Ypač autobusais. Taxi tai kitiems reikalams...
Kalėdos negali būti mainstream dalykas. Niekada. Gali būti tik mainstream norėti IT dovanų.... VAT VE FAK, žmogai?! Telefonas? iPod'as? iPad'as? !!! Nejau mes tiek ištuštėjom? Tiek tapom nuvalkioti ir tiek norime tapti robotais? Padovanokit man knygą, padovanokit man mielą ir gražią užrašų knygutę, kurią saugojot ilgą laiką specialiai progai, padovanokit tušinuką, padovanokit arbatos!! Tai bus daug šilčiau, nei koks naujas telefonas. Aš nesakau, jei, tarkime, tokie dalykai tikrai reikalingi. Bet visais kitais atvejais... Padovanokit tai, kas tam žmogui suteiktų šilumą.
Man tiesiog pabodo Būti ta drauge, kurios prireikia tik tuomet, kai kitam skauda. Taip žiauriai skauda, ir tada pas mane kreipiasi. Padedu viską sutvarkyti, surišu žaizdas, padėkoja, o toliau manęs lyg nebuvę. Vis prisimenu tuos kelis žodžius "Ačiū Tau labai!", "Ačiū Tau, Juste, tikrai labai padėjai" ir galvoju, ar tas žmogus, kuris tai pasakė, pamena, kai tik man galėjo išsipasakoti, kai tik aš galėjau padėti ir kuomet tik aš buvau jam reikalinga? Nepamena, jei dabar taip šaltai bendrauja. Kažkada maniau, geriau būti ta drauge, kuri padeda, kai sunku, ir tik tada jos prireikia, nei tokia, kurios išvis nieakda nereikia. O dabar galvoju, jau geriau aš Tau būsiu niekas, nei ta draugė, kurios reikalingas tik petukas, ant kurio galėtum paverkti.
Aš visada stengiuosi būti pati geriausia draugė kitam, visada padėsiu ir pasiaukosiu, kartu juoksiuos ir liūdėsiu, bet neketinu tik visada kartu liūdėti. Noriu juoktis, noriu džiaugtis, noriu būti kartu visada su draugais. Noriu, kad net tada, kaiman reikės pabūti vienai ir aš būsiu kur nors atokiai viena su savo mintimis ir su jomismylėsiuosi, noriu kad net tada draugai apie mane galvotų ir parašytų 10 žinučių - kur tu? Nors jie žinotų, kad išėjau pabūti viena...
Noriu būti žmogumi, o ne skuduras, kuris sugers Tavo ašaras ir žiūrės, kaip Tu linksiniesi su kitais savo "draugais". Arba Tu mane priimi tokią, kokia esu, ir aš Tau tokia patinku, arba Tu jau gali eiti su visais savo draugais ant trijų raidžių. Taškas.
P.S. Aš juk sakiau, kad viskas sukasi ratu.
P.P.S. Bet aš vis dar dievinu ilgas keliones autobusu, pėškute ar nesvarbu kokiomis priemonėmis!
Šiaip ar taip, myliu Jus ir jaukių bei šiltų artėjančių švenčių! :* Laukime kartu <(^~^)>
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą