Rašyti gerus dalykus visada buvo ir bus sunku.
Stebėti krentančias snaiges tuojaus taps mano hobiu. Tas gilus jausmas, kai stebi tuos mažyčius baltus padarėlius, lyg jie būtų gyvi, lyg šoktų Tau pirmą ir paskutinį šokį, ir Tu pradedi svajoti. Tam nereikia jokio preteksto, nebent tą foninį snaigių šokį laikysime preketkstu. Ir aš žiūrėjau, ir aš gyriau jų šokį, ir aš svajojau.O ar kadanors kalbėjai su snaige? Ar snaigių pora? Klausei, kodėl jos kartu, nors žino, kad tereikia vieno šiltesnio vėjo gūsio ir jų meilė pasibaigs taip staigiai, kaip ir prasidėjo, tačiau tos snaigės vieną kitą myli nepaisant visko? Žinoma, kad ne. Tai, mūsų realiame pasaulyje, laikoma beprotybės požymių, o juk Tu bijai peržnegti beprotybės ribas.Kad ir kaip ten su Tavo baimėmis ir snaigių meile, šypsena sukelia šilumą Tavo sielai. Šypsena lyg šiltut šiltutėlė antklodė Tavo sielai. O juk galime gyventi tik su sveika siela ir smegenimis.
Nebegaliu sakyti, jog man skauda. Nors rašant kairiąją krutinės dalį smeigia kažkokie elektroniniai šūviai. Bet man neskauda. Jei praeitame įraše skaudėjo, dabar nebeskauda. Šiandien, tame juodai baltame peizaže, įžvelgiau šilumos spalvą. Tarp tų pusnų ant šakų, atrp tų purių snaigių aš įžvelngiau gėrį. Ta prasme, žodis gėris man labai keistai skamba.
Supranti, kęsti skausmą patartina vienam. Tai man ganėtinai gerai sekasi. Nes tas skausmo jausmas Tave grūdina gyvenimui. Ir tai teikia kažkokios patirties, o kiekvienas turi patirti savo patirtį ir ją išgyventi, ir ją įsisąmoninti, ir ją mylėti, ir ją visur nešiotis su savimi, nepamirštant jos panaudoti. Tačiau kai jautiesi gerai... O! Tuomet net praskrendančią plaštakę pastebi, ir nori jai padėkoti, kokia ji graži ir nuostabi! Net jei ji tai padarė sausio viduryje. Ir Tu nebegali išlaikyti to gėrio viduje, jauti darydamas nuodėmę pasilikdamas tą gėrį tik sau. Norisi dalintis. Nes to jausmo gali turėti į valias, kiek tik Tu pats sau leisi, jo nesiskaičiuosi ir Tau jį atiduoti nebus gaila, nes sau gali jo pasigaminti dvigubai tiek, kiek jau davei. Žinoma, kaip pridera gyvenime, atsiranda kliūčių. Ne kiekvienam žmogui, tačiau man pasitaiko.
Nėra su kuo dalintis. O gal yra didelė baimės siena, kuri neleidžia ištiesti rankos žmonėms, kurie stovi už jos? O tie, kurie vaikšto toje pačioje sienos pusėje, kurioje esi Tu, nepastebi Tavęs? Ne, tada Tu nejauti nepilnavertiškumo jausmo. Tikrai ne. Tu tada pradedi liūdėti, gal ne tiek liūdėti, keik nusiminti žmonėmis ir pačiu savimi. Kyla klausimai - kodėl Tu bijai sulaužyti tą sieną? Kodėl?
Atsakymas: man per daug patinka saugumo jausmas.. Ir šilumos. Suardžius tą sieną, pradės vėjai iš visų pasaulio šalių plaikstyti mano plaukus ir žvarbulys užvaldys mano kūną, o žmogaus, kuris mane sušildytų, nebus, nes visi aplinkui tik žmonės. Tau jie tik žmonės. Sunaikinai sieną, o baimė nors vieną iš tų žmonių paversti šilumos tiekėju - liko. Tai lyg savotiškas naudos ieškojimas. tačiau gyvenimas lyg ir pastatytas ant to, o gal iš to. Tai viena iš sudedamųjų gyvenimo dalių.
Negalima dalinti gėrio bet kam ir šiaip sau. Žiūrėkime realybei į akis. Jei tai darysime, gėris praras savo paslaptis, savo prasmę, išbluks visos jo spalvos ir gyventi neverti asmenys užvaldys Tavo smegenis galutinai. Gėrį reikia duoti tiems žmonėms, kuriais pasitiki ir kurie nepasiliks to gerio tik sau.
Ateik čia ir būk mano, nes tas gėrio perteklius gali sužlugdyti mane galutinai nespėjus dar prisirpti vyšniai sausio viduryje.
Regis šio įrašo motyvai pasikartoja mano dienoraštyje.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą