Noriu. Padėsit? Ačiū.

Ne, neklausiu, ar žinai tą jausmą, kai... Nes visi vienaip ar kitaip viską esame patyrę. Rašydama "viską", turiu omenyje tuos paprastuosius žemiškus dalykus, kasdieninius. Kasdienines laimes ir nelaimes. Jausmas toks, jog viskas jau apkalbėta. Tereikia tam pačiam įvykiui atrasti kitus žodžius ir taip sudominti skaitytoją.
Sako, jei kalbi apie kitų gyvenimus, atsigręžk į savąjį. Tavasis regis nėra jau toks įdomus. Bitchiachios please.... Taip, dažnu atveju tai tinka. Taip taip taip. Tačiau aš mieliau *isiu protą kitiems apie jų gyvenimus, nei tiems patiems apie savąjį. Ar aš to noriu? Ne. Ar taip darysiu? Ne! Kodėl? Nes man pabodo kalbėti. Kalbėti apie tai, kas mano gyvenime reikšmės turi mažiau už nulį.
Eh tos gyvos būtybės, ta protingoji gyvūnų gentis... Jie aplink trykšta neapkynata viskam. Ir kuomet jau Tu prieš šventes pradedi tvarkytis savo namus (ne, nekalbu apie tikrus namus, kur kojinės kartu negyvena ir kuriuose kvepia mandarinais. Kalbu apie sielos namus), jie nori įžengti ten su savo purvinomis kojomis ir viską sutrypti tam, kad tik savo sielos namus sulygintų su tavaisiais. Žmonės nemėgsta konkurencijos. Bet jei Tu tvarkaisi tik dėl savęs, ir pagaliau susitvarkęs, nori padėti ir kitiems tai padaryti, NES GYVENTI SU ŠILTOMIS SMEGENIMIS, ŠYPSENA VEIDE IR ŠILTAIS PIRŠTAIS ŽIEMOS LAIKOTARPIU DAUG LENGVIAU, ar tai nuodėmė? Ar tai konkurnecija? Štai aš susitvarkiau. Pusėtinai. Jau mano kokia močiutė negalėtų pasakyti, jog tuose namuose šuo by*ius išsisukinėtų. Ne. Ir aš jau įpusėjus tvarkymą, jaučiuosi gerai! Tačiau kaip tai nepatinka aplinkiniams, ir tai akivaizdžiai matosi.
Skaudžiausia, kai net Tavo draugai nesiteikia nusiimti batų einant į namus. Ar man derėtų juos įleisti net su purvinais batais ir leisti suteršti per kelias akimirkas viską, ką tiek ilgai "liuobiau"? Vien dėl to, jog jie mano draugai? Ne. Jei jie tikrai yra mano draugai, jie net neprašyti nusiims tuos batus dar prie pat durų tik įėję.
Ta neapykanta kenkia ne tik jiems, bet ir juos supantiems žmonėms. Žmogus suteikia negyviems daiktams kažkokią tai gyvos būtybės charakterio savybę ir pradeda jos nekęsti, taip ant nieko liedamas savo neapykantą. Tačiau kai laistai sieną su vandens šlanga stipria vandens srove, juk pastebi, kaip vanduo taškosi į visas puses... Taip ir su neapykanta. Atsikratykit neapykantos. Sniegas daug baltesnis, kai jis švarus.
Kaip spręsti man šitą problemą? Keliaujant toliau ties itin švarių sielos namų susikūrimo, reikia susikurti savo sielos jausmų kambarėlį. Į jį niekuo gyvu neįleisti pašalinių žmonių jausmų ir jų neišgyventi lyg savų. Kiekvienas savo jausmų turime pakankamai, tad svetimų nereikia. O ir išleisti negalima. Ne, jokiu būdu. Nesedėkit ant "jausmų dietos". Tai kenkia. Nors tai išugdo nemažai talentų, jei moki gerai pakreipti, bet vis vien, daug gražiau kurti ir ugdyti savo talentą su begylbę jausmų.
Niekas mano švarių sielos namų nesugriaus šiemet, nes tai pirmieji metai, kai tie namai visai padoriai atrodo. Niekas.

P.S. Tų kūnų, kurie galėtų už bet ką parduoti savo sielą, siaura ir glausta pasaulėžiūra bando sugriauti mano namus. Tai spaudžia ir mano smegeninę. Žinau, kad tie žmonės, kurių pasaulėžiūra būtent taip ir kenkia, niokoja mano namus, to neskaito, bet aš atrasiu žmogų, kurio pasaulėjauta ir pasaulėžiūra bus platesnė už Visatą ir aš būsiu nenormaliai laiminga. Ačiū.