Nakties šviesa.

Aš bandau sudėlioti savo vos dvi teturimas kojas taip, kad nė mažiausias lopinėlis neliestų žemės. Bandau visą kūną sutalpinti ant vienos mažos kėdutės kambaryje, kuris turi vos keturias sienas. Bandau neįleisti į kambarį nė vieno nakties šviesos spindulėlio ir tūnau čia, įsijungus elektrinę lempą. Nes bandau pajusti jausmą, kai pakylama virš žemės. Kai esi vienas, nepriklausomas nuo kitų žmonių žvilgsnių, nuo oro sąlygų. Nieko nesigauna, nors maniau, kad visai gerai sekasi.
Iki kiek gali pakilti žmogaus reikšmė skalėje, pavadinimu "Žmogaus reikšmė Tavo gyvenime", vos per vienerius metus? Stovėjau nugara į langą, kai tuo metu į jį sklido patys tyriausi, ryškiausi ir vėjo nesugadinti saulės spinduliai. Jie grojo žmogui negirdimą muziką, tačiau laisvai matomą akimis. Muzika trenkėsį į mane, o iš manęs išlindo tik muzikos juodoji pusė. Šešėlis tylėjo, vaidino mane, tipo - žiūrėk, ar tokį savo šešėlį nori matyti skaisčią ir tuščią vasaros dieną? O aš nusišypsau jam, o šis staiga nieko nedaro. Galvojau - ką aš daryčiau be jo?
Ką aš daryčiau be tų žmonių, kurie man dabar reikalingi kaip eglei spygliai?
Kai stebėjau jį, nemaniau, kad po metų - jis bus man reikalingas taip, kaip mėnuliui reikia saulės.
Nemaniau, kad jis bus tas va toks.
Kai mačiau ją, galvojau - eh, įdomi, bet ne man.
Dabar ji mano vienintelė tokia.

To man nereikia. Gerai man ir taip, kaip yra. Norisi pasileist visu garsu dainą ir iššokt į orą porą metrų. Tiek užtektų. Eini, šlubuoji, ir pakanka. Ašaros, ištriškusios iš nuostabos, yra skanios. Nebegaliu sakyti, kad nemėgstu gimtadienių. O gal galiu. Nemėgstu visko, bet kai taip jau būna, kad to, ko nemėgsti, gauni, ar tai atsitinka, Tu tai pradedi mėgti. Ir tie siurprizai. Turi žmogų, vieną, kitą, ir jie visi Tau yra vienas už kitą reikalingesni ir nuostabesni. To nereikia rodyti, to nereikia visiems žinoti ar skelbti, jei taip yra tie žmonės supras. O visi kiti - jie niekam neįdomus. Aš - niekas. Bet geras niekas. To, kurio norisi, kai jau turi viską. Arba tiesiog, kai nieko neturi, nieko ir nereikia. Reikia manęs.
Tiesiog prisiminimai, jei nutiesi jiems tinkamus kelius į širdį ir protą, būna labai smagūs ir jie neskaudina (o, kaip buvo gerai, dabar nebe, paverkim ;((( ).  Ir nėra čia ko. Įmanoma pamesti save? Labai laisvai, taip, kaip įmanoma pamesti gyvenimą.
Kartais būna taip paprastai, iš oro, labai gera (ne, Jūs vėjo vaikai padūkę, tai nėra pavasaris), ir norisi, kad visi su perkreiptais veidais tai pajustų. Aš kažką panašaus rašiau praeitų metų vasario mėnesį. O gal pavasarį, bet rašiau.
kartais būna lygiai taip pat gera, bet žinai, kad draugui, kakur toli, yra dar geriau. Nes jaučia tai, ko Tu nesugebi pajusti ir niekada nejautei. Tada nori atimti iš jo tai kuriam laikui. Dalinkitės laime, kaip broliai dalinasi duona. Bet tik trumpam.
Nereikia nieko, viskas labai gerai, šią minutę. Kad nebūtų vėliau tokio dalyko, kaip - Juk rašei, kad gerai. Gerai ar blogai neužsitęsia ilgai. Patys žinot. Jei nebūtų gyvenime nuosmūkių ir pakylimų - mirtumėt. :) Nes pats žmogus savo istorijoje yra taip įrašęs. Organizme. Visur.

Tai, kad to Tau nereikia, dar nereiškia, kad nereikia stengtis. Priminimas sau.
Ateik, atvažiuok, atskrisk, atšliaužk, bet man Tavęs reikia, nes noriu baisiausiai Tave apkabinti ir ilgą laiką nepaleisti. Žinau, ir Tu to nori. Ne tik, kad kartu norim, bet dar ir reikia. Visus ir apie nieką, atskirai apie kiekvieną.
kaip sakė - tai tiesiog ištaškė mano smegenis. Tai - ištaškė maniškes smegenis.
Aš visus linksniuoju, bet niekam nesakau, nes noriu, kad jie patys susiprotėtų.