Buvau Kaune, buvau parodoje, mačiau savo ex-librį, buvau apdovanojimuose, gavau tik padėką už dalyvavimą, bet vis vien esu įamžinta su savo ex-librisu kataloge. KAŽKUR.
Labai geras jausmas, kai žinai, kad kažkur, kažkokiame naudingame popieriaus lape, susijusiu su menu (neesu nei meninkė, nei dailininkė, kolkas net žmogus doras neesu), yra įrašytas Tavo vardas šalia Tavo darbo. To nesiekiau, bet gavau. Nors imk ir palaižyk tą katalogą.
Patirtis iš Kauno, jei galima tai pavadinti, nors negalima, bet va - kreipiau didelį dėmesį į architektūrą.
Gal dėl to, jog tas menų fakultetas įsirengęs senose patalpose. Kurios dvelkia praeitimi, kupina kažko. Esant ten, persmelkia geras jausmas. Ir nežinau kodėl, bet atkreipiu į architektūros visas detales dėmesį. Ir jaučiu, kad tai man kažką sako. Šifrais. Pastatai. Jų sienos yra matę daug. Daug visko. Ir išklaususios, ir pajautusios.
Žodžiu. Galiu numanyti, jog noriu turėti viską, ką turi tos sienos.
Deja.
Ir vėlgi - kaip pažiūrėsi, taip ir matysi. Žiema? Fu? Miestas negražus žiemą? What? Nors nebuvo to "idealaus" žiemos įvaizdžio alėjoje, bet buvo energija iš seniau.
Ir viskas iš seniau. Gal tie laikai buvo turtingesni? Bet jų beveik niekas nevertina, nes visi klausia - O KAM? Juk turim dabartį. Bet jei nemoki dabarties laikyti savo rankose ir su ja žaisti, nemoki jos valdyti, tai bent į kelioninę kuprinę įsimesk dalelę tos kupinos energijos praeities. Gal tai padės.
O šiandien miškas. O kam tai rūpi? Visi užsiėmę savais darbais, nes visi tik ir mąsto - kaip išgyventi patiems. Eh, mes, savanaudžiai. Visur skubam, ant kitų pykstam, jog jie skuba ir neranda laiko mum. Pykstam, kai jie neskuba, nes tada Tu turi laukti ir pradedi pavydėti jiems jų laisvo laiko. Mes esam tokie, kokius matom esant kitais. Arba mes esame mes, o visi mes tapačiai vienodi ir lygūs.
Ir aš gavau tobulą laišką. Pavydėkit. Ta prasme, griaunam stereotipus, taip. Nemaniau, kad teks rankose laikyti apiplyšūsį lapą, ant kurio juodu tušinuku ketvirtoko raštu (neįsižeisk) parašytos mintys lygios aukčiausiam balui. Tos mintys. Jos neturi formos, tačiau jų norisi gauti. Gavau. Ir kažkodėl tas laiškas gyvas. Nors gal. Ačiū. Tokių žmonių reikia aplink. Nors gal nereikia jų daug. Ne. Nekenčiu, kai kažkas unikalaus tampa visiems prieinamu dalyku. Tada norisi tą dalyką prigirdyti acetonu, išskepti iš jo šašlykų ir pasidaryti arbatos, šašlykus sudeginus namų židinyje, kad toji mėsa lyg žydai keliautų pro kaminą. Ką jau čia - visuose mūsų galima atrasti visko.
Tos dvi dienos, kurias praleidau ne ant žemės, o keliasdešimt centimetrų virš jos. Regis, pailsėjo siela.
Tobulumui galioja viena taisyklė: JOKIŲ "JEIGU".
Protingi supra, paprasti net nepagalvos, kvaili supras ne taip.
Viskas gera puse. Tik aš nemoku ilgai išlaikyti dėmesį. Ypač rašant viena tema. Pas mane jos nėra. Gyvenime jos irgi nėra. Ir nereikia. Kuo mažiau rėmų, kuo daugiau jų laužyti. Tik tiek.
Sunku kalbėti apie save rimtai, nes šiaip, perjauti save ir atverti sielą, yra sunku. Pačiam. Nes esu pripratusi gyventi su užklotu. Tad neversk. Nors pasižiūrėjus į radiatorių ir nutrupėjusią sieną, galvojasi, kad būtų malonu su Tavimi čia atsisėsti ir kalbėti tiek atvirai, jog galėtumėm rinkti vienas kito ašaras, tik neaišku, kupinas juoko ir šypsenų, ar šypsenų ir liūdėsio. Bet rinktumėmės ir įsirėmintumėm. Nes tie radiatoriai ir sienos jautė. Matė. Klausėsi.
"Sėkmingas pasaulis.
Neieškok.
Juk radai
Ir nesakyk, kad apakai".
Skaitysi, jog norisi cituoti visus Tavo žodžius. Nes aš - ne jie.
P.S. Taip, žmonės patys ieškosi problemų. Ir jie būna šlykštūs.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą