Nesugalvoju.

-Aš turiu valią.
-Nu baik Tu, kam Tau ta Valia, mesk Tu ją! Susirasi Natašą.
-Čia ne ta Valia. VĄLIĄ Turiu. Noriu - ir rašau!
Jo.
Taip.
Mhm.
Pasigirsiu, šiandien išvažiavau. Iš miesto, yay! Juk išnaudojau karantiną geriems tikslams.
Tik važiuojant autobusu, supratau: štai, aš čia, sėdžiu autobuse, kupiname žmonių, iš kurių 4 yra čigonai. O aš mergina, rašanti tinklaraštį, kurį myli, gerbia, ir net paragauti jo norėtų, ir kurį kartu su ja skaito dar 54 galvos. Aš Jus myliu, žinot? Žinot.
Keistas jausmass persmelkė, kai supratau, jog aš į tokį žmogų nepanaši. Aš nepanaši į nieką. Bet tie čigonai buvo panašūs į Radžį.
TAI NĖRA TAI, APIE KĄ NORIU PARAŠYTI.
Taigi...
Ar egzistuoja niekas?
Atrodo, va, už autobuso lango nieko nėra. Bet yra. Atrodo, to žmogaus akyse nieko nėra. Bet yra. Atrodo, mano sieloje nieko nėra, bet yra. Atrodo, mano jausmuose paslėpta nieko nėra, bet yra. Ar gali būti niekas? Juk niekas yra viskas, o viskas yra niekas. Aš nemoku to įrodyti, bet tai puiki pradžia visiems filosofiniams pamąstymams.
Taip esu paprastas žmogus, niekada neiššoksiantis aukščiau kitų tik tam, kad dar aukštesni mane pamatytų. Esu paprastas žmogus, siekiantis aukštesniems žmonėms parodyti, kokie jie žemi, o žemiems noriu parodyti, kokie jie aukšti. Bet jei tai kadanors padarysiu, būtinai  pridėsiu "P.S. Būk savimi, ir lai kiti pastebi tai, koks esi". Esu žmogus, nekreipiantis dėmesio į neigiamas smulkmenas. Vargu, ar kreipiu dėmesį į smulkmenas. Nebent tai susiję su širduce. Kaip jau sakiau vienam žmogui, ta tema turi būti viešai uždrausta intenete, ja ir nesiplėsiu. Aš apie kažkada buvusią tyrą, o dabar lyg tualeto skuduras visuomenėje - meilę. Tai vat.
Nekenčiu, kai žmogus perdėtai myli save. Ypač, jei kelia save aukščiau kitų vien dėl to, kad jo gyvenimas geresnis. Jei žemi žmonės taps vieni iš "aukštųjų", aš juos pati savo rankom nušausiu. Man patinka dabartinė savimeilės būsena: tyliai pasakau, kokia aš nuostabi, ir savo žodžiais, darbais, savo charakteriu leidžiu kitiems tai pastebėti. Kaip kam patogiau. Jei nepastebi - koks skirtumas.
Labai svarbu savęs nepateikti pilnai. Ūžantyje turėti ką nors užslėpto, kokį kozirį. Tokį lyg šiltas vėjo gūsis maudantis ledinėje jūroje. Svarbu pačiam savęs nekelti per aukštai. Jei verta, tai padarys kiti.
Kita vertus, visi žmonės per daug skirtingi. Tad reikia pažinti kuo daugiau įvairesnių žmonių, kad negalėtum susidaryti vienos apskritos nuomonės apie juos. Laikas keistis, brolau!

Reikia išvalyti smegenis nuo minčių uždrausta tema.

Paverkime, mano broliai ir seserys, jog galiu greit likti be muzikos už namų sienos.
Suskaudo širdį. Prisiminiau to čigono kvapą. Tai ne žmogaus, tai alkoholiu permirkusio skuduro kvapas. Bet jis šypsojosi! Įdomu, kuris apkvaišęs žmogus nesijuokia. Pabandykite nusišypsoti taip, kad matytųsi apatiniai, ne viršutiniai, dantys. :)
Na, ir kaip? Pažiūrėjot į veidrodį? Nejau ta "šypsena" nėra daug natūralesnė už tą, kurią nustatot žmonėms viešai? Aš sau labiau patikt pradėjau, kai prieš veidrodį stovint taip nusišypsojau! Prieš einant miegoti, pabandyk ir Tu, nes žinau, kad nepadarei.
Man mokytoja sakė, kad rašant (nesvarbu ką, nors ir rašytum ant tualetinio popieriaus savo mintis) negalima naudoti daugiskaitos. Nei Tu, nei Jūs. Rašiniuose. Negalima. Kreiptis. Į. Žmogų. O VISI LEGENDINIAI RAŠYTOJAI IKI ŠIOL - TAI DARYTI GALĖJO?
Vis vien kreipsiuos. Nes kiekvieną, kuris skaito tai, norėčiau apkabinti ir padėkoti, jog skaito. Ir dar guminukais pavaišinti. Žmones jungia ne internetas, ne kramtomosios gumos pakelis, o guminukai!
Aš tai Jus myliu (in jor feis, tyčer!). Ir man nesvarbu, ar sulauksiu atsako. Kaip sako - Dievūlis vysus myl! Nežinau kaip Jūsų, bet mano Dievūlys yr guminukai.
Ačiū už dėmesį. Gero kelio namučio.


P.S. Aš labai noriu rašyti, galva keistai kupina minčių, manau, jos visai geros, tik kai esi pasimetęs, sunku tai išdėstyti suprantamai.
P.P.S. Aš nieko neturiu prieš čigonus, bet tas kvapas buvo stiprus.

Štai kas tikrai pravalo vidų.