Trying not to...

Aham.
Ar kada pagalvojai, kaip susikūrė Afrikos valstybės?
Ar pagalvojai, kas nustatė tam žemynui, tokiam laukiniui, tokias sienas?
Jų tiek daug, ir jos taip suvaržo laukinumą.
O ką veikia kinietis su savo ožka kalnų tarpeklyje?
Aš apgalvojau tuos klausimus prieš užmiegant, nes bijojau galvoti apie save.
O kiti atvirkščiai, niekada neapgalvoja bereikšmių klausimų, nes galvoja tik apie save. Ir tuo yra užsiėmę.
Aš bijau galvoti apie save. Nekenčiu žmonių. Tikriausiai, nuo tos baimės ir dingo jausmai. Kaip sako - jei kažkada buvo kažkam jausmai, jei niekada nedings. Bet jie dingo. Tai minutei, tai dienai.
Kita vertus, neapykanta irgi jausmas. Bet aš ne apie tuos. Aš apie tuos, apie kuriuos susilaikau kalbėti. Nes tai yra tas pasaulis man, į kurį noriu žengti lėtai. O gal nenoriu. Koks skirtumas.
Nekenčiu žmonių, nes jie čiulpia. Visi tai daro. Bet kodėl aš kreipiu dėmesį į tai, ko nekenčiu. Nes nekenčiu savęs.
Tiek daug klaidų, jog grammar nazi gali dabar eiti, nusišauti, prieš tai išsikąsus sau duobę pelkėje ir įmetę į ten gražią juodą rožę.
Nekenčiu savęs, nes esu bejėgė. Noriu to, apie ką kartais nedrįstu pagalvoti, nes tai per daug ne mano galioms. Nekenčiu savęs, nes esu, kaip čia pasakius, kad nenuskambėtų paaugliškos depresijos gaidele... nes tiesiog sau nepatinku. Ir įsitikinu - Žemėje smegenys pūva greičiau.
Dingus tiems jausmams, džiaugiausi. Yay, aš dabar žinau, kokia aš. Šiandien susapnavau sapną, kurį norėčiau tam žmogui papasakoti, bet kaip čia pasakius, mano beviltiškumas neleidžia, o protas supranta, kad aš čiulpiu. Tad nieko nedarau, bandau pamiršti sapną ir apsimesti, vaidinti, apgauti smegenis, jog iš tiesų nieko ir nebuvo, ir dabar jokių jausmų tikrai nėra.
Vėl grįžtam prie stadijos, kad nepatinku sau, vėl bandysiu verkti (nes ašaros kartasi labai greitai nuplauna sielą) ir įtikinėsiu, jog esu žiauri. Didžiausia mano yda - nesiimti veiksmų dėl savo tobulėjimo. Tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Tai mane pražudys ir baigsiu savo gyvenimą kur nors miške, būsiu stora apsirijusi guminukų ir prašysiu lapių atnešti keptos vištienos. Eh, tas vaizdas....
Aš tik noriu pasakyti, jog nustojau jausti ugnelę širdyje (sakykime), įsileidau ledo karalienę pabūti ant širdukės ir dabar būsiu subinė savo atžvilgiu. Kitiems padėsiu kaip padėjus, o pati būsiu subinė (šis žodis juokina).
Aš bandau įsivaizduoti, kaip atrodo žmogus, nustatęs Afrikos valstybių sienas. Jis greičiausiai koks juodaodis (NE, ČIA NE RASIZMAS), su gražia barzdą, baltesniais už Lietuvos sniegą dantimis, turintis pilvuką ir su akiniais.
Kurioje srityje aš gera? Jokioje. Ačiū už nieką, ačiū sau, Jums nedėkoju, nes man visada reikia palaikymo, bet žmogus iš žmogaus to retais atvejais sulaukia, aš dar rečiau (nes iš manęs žmogaus mažai telikę), ir tiesiog telieka juokas. Ačiū už juoką, kuris geresnis vaistas sielai, nei guminukas kūnui.

P.S.

But she went quietly.
She didn't make a sound.
She went quietly
with the wish not to be found.

She went quietly
without a word of where.
Just a note that wrote:
"Forgetting is easier."

P.P.S atsiprašau....