Tau irgi tai būtų neprošal.
Kiek galima vaidinti? Taip, sutinku, kad mūsų gyvenimas lyg ta pjesė, apie kurią rašiau, kad esi gyvenimo aktorius ir režisierius. NU BET ****.
Perspausta dešra greitai ištrykšta. Vaidini, vaidini, vaidini... O PAGYVENT NORS MINUTEI NENORI?
Susiimu už galvos, ir mąstau, o gal man reikia pasitraukti nuo tų puskvaišių debilų, besivadinančių žmonėmis? Nebegaliu. Ar aš tesugebu bendrauti su intelektualesniais žmonėmis, vyresniais, turinčiais daugiau patirties, ar tik vyresnieji mane tesupranta? Pirmasis atvejis man geresnis. Antruoju, man gaila vyresnėlių.
Taip norisi galvą pasitrinti su kokso riešutu. Arba kaktusu. Tuo, kur Amerikos dykumose auga.
Atsibodo žmonių jolinimai, svaginimai, vaidinimai... Ar Tau reikia dėmesio? Jo, aš be jo numirčiau, taigi aš dėmesio auka, vajezau, man taip reikia visokių laikų ir komentarų, omg, be jo aš nudvėsiu, taigi taip, aš gyvenu dėl "like'ų". Ir taip kas antras ir taip kas antras išsi*isinėja iš savęs. Galvodamas, kad čia labai šaunus atsakymas į paprasčiausią klausimą, į kurį kiekvienas atsakytų taip pat - taip. Jei, žinoma, nemeluotų pats sau. Sakai - tai nežiūrėk, neskaityk tų atsakymų, nestebėk tokių žmonių? O AŠ NE SPECIALIAI JUOS PASTEBIU. Tokie žmonės savaime iškiša savo galvą iš kanalizacijos vamzdžio, o Tu eidamas keliu nenorėdamas tai pastebi.
Tiek daug visko išdėstyta čia, tiek daug visko prirašyta, aprašyta, suplėšyta ir išmesta, tiek daug visko dainose, tiek daug atitikimų, ir nė pusės tiek nėra išsakyta. Nes niekam ir nereikia. Visi bando ką nors daryti, ką nors veikti tik tam, kad aplinkiniams įrodytų, kokie jie kitokie. Bet mes norim nenorim kartu esam visi vienodi ir skirtingi. O bandymas išsiskirti visus tik dar labiau suvienodina. O aš sėdžiu ir juokiuosi iš tokių beviltiškų žmonių. Nes iš savo beviltiškumo prisijuokiau pakankamai.
Yra žmonių, su kuriais norėčiau susitikt tik tam, kad patylėt. Tie žmonės per daug įdomūs mano smegenims, kad su jais kalbėti. Norėčiau tylėti. Kartais atrodo, tyla daugiau pasako apie žmogų, nei jo liežuvis. Nemylėk liežuviu. Niekas nėra taip netikra, kaip žmogaus žodžiai.
Žmonės sukuria standartus ne tik charakteriui, bet dabar jau ir atskiroms kūno dalims. Iki kiek toli gali pažengti mūsų standartai? Neklausinėkit apie mano standartus, nes vienintelis, susijęs su žmogumi - įdomus mano smegenims. Nemanau, kad tai žiaurus, nusikaltimo vertas standartas, nes tai neįžeidžia jokio žmogaus, ir norint, įdomumą galima rasti kiekviename. TAIP.
Apsiplykiau kojas kepsiu.
O gal neapsiplykiau, bet skaudėjo. Degino. Ir buvo gera, nes pagaliau išriedėjo ašara. Nors ne tokia, kokios norėjau, bet pagaliau išriedėjo! Pagyrimas man.
Norėčiau paskaityti "Pagiriamąjį žodį kvailybei".
Tas jausmas, kai gali suprasti tik Tu, tačiau norisi, kad tai suprastų kitas ir žinodamas, kad to nebus, vis vien lauki jo žodžių.
Tas jausmas, kai nebeturi jausmų. Paradoksai skanūs.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą