Sakykite woop!

Gyvenimui sakykite taip.
Nemylėkite akimis, nes vieną dieną teks jas užmerkti tam, kad pamatytumėt patys save.
Nemylėkite ausimis, nes vieną dieną tapsite kurčias.
Nemylėkite rankomis, nes vieną dieną galite jų netekti.
Nemylėkite liežuviu, nes jį lengva užrišti.
Nemylėkite kūnu, nes vieną dieną gali tekti jį parduoti.
Mylėkit siela, nes ji tik tuo tegyvena.

Suprantu, skamba lyg evangelistų Dievo žodžio platinimas, nes tik jie sugeba į bedvasį asmenį kreiptis Jūs.
Tarp kitko, šie žodžiai tik atrodo mano sugalvoti, iš tiesų pasamonė juos išliejo kažkur kažkada kažką panašaus perskaičius. Ir aš suprantu, jog visos pasaulyje egzistuojančios temos lenda per gerklę norėdamos papasakoti aplinkiniams, kas dedasi Tavo virškinimo trakte (tas žodžių junginys šiandien šildo mano smegenis), nes jos egzistuoja (todėl ir erzina). O paaugliui kalbėti apie meilę ir pasimetinėti, jog filosofuoti moka ta tema, tolygu filosofui mokinti vaiką gaminti maistą.
Antra savaitė noriu naujų draugų. Šiandien atėjo laikotarpis, kuomet atėjo į galva mintis pasibičiuliuoti su tuo dideliu noru. Mintis - velniop naujus draugus!
Niekada nesuprasiu, iki kol tikrai tokia netapsiu, kodėl žmonės mane laiko bendraujančia, awesome, faina, žiauriai "kieta" ir t.t. Aš neesu toks žmogus aplinkiniams. Esu toks žmogus tik tiem, kurių noriu šalia. Su kuriais peržengiau ribą - NE.
Vėl pradeda kilti prieš akis dideli norai, kuomet pasamonė žino - kale, nieko Tu nepasieksi, geriau pasiųsk norus toli, nes gyveni dabar ir dabar Tu esi verta gal kokių dešimties centų. Vien iš pagarbos, jog padėjai keletai žmonių.
Žodžiu.
Mjauw. Kodėl visi myli katinus? KODĖL? Ta prasme, juk internetą išrado ne katinai. O gal? Ne. Wtf, žmonės, kodėl? Aš mieliau apsikabinčiau negyvą medį ir trankyčiau su juo galvas tiems, kas šiaip man nepatinka, nei bučiuočiau katino nuotrauką. Fuck the system!
Ir dar. Ne. Nu žodžiu.
Kokių būdu padaryti taip, kad jaustumeisi lyg būnant už savęs? Nevartojant narkotikų ir nežalojant savęs. nekenčiu žmonių, kurie tai daro. Negerai pavartotas žodis - nekenčiu. Prašau, paimkit mane už rankos lyg ligonę (gal nereikia lyg) ir užsimoję kaip V.Alekna metantis diską, mestelkit mane kur nors, kur nieko nepažinčiau. Tada bijosiu, tada slėpsiuos už savęs ir tada nebus dvejonių .
Mane užkniso, kai aplink mjajljės sjajljės prisidengusios rimtumo veidu o iš tiesų yra šūdo vertos pastatytos dramos spektaklis. O paikas mergaites tai veikia lyg plaučius persmeiges vienaragio ragas.
Atsimerkit tam, kad pamatytumėt save veidrodyje (SAVO GROŽĮ, BLET, GROŽĮ. Atsiprašau už keiksmažodį, bet šiuolaikinė visuomenė pati save sudarkė su "grožio nuostatomis"), o tada pasisukite ir pažiūrėkite kiek daug Jums siūlo pasaulis.
Įsiklausykit. Dabar siūlau įsiklausyti į bangų virpesius, kurie kyla pirštus priglaudus prie ausies vienu, dviejų centimetrų atstumu. Tos bangos eina kiauriai smegenis ir tik tokiu atveju išgyevnu mokyklą. Pridėjus pirštus arti ausies. Tada jaučiu, lyg mano ausį kas nors labai stipriai mylėtų :)
Pajuskit.
Tiek kūnu, tiek liežuviu, tiek pirštų pagalvėlėmis, koks švelnus yra smėlis.

Didžiausias kaifas kai nagais glosto ranką. Omg. Gal katinus dėl to ir myli, kad jie nagais sugeba nuostabiai glostyti ranką? Nors man užtenka jos nagų.
Džiaugiuosi dėl Tavęs. Mano svajonė eilinį kartą išsipildė kitam žmogui. Gyvenimas gal ir visai nieko, kai Tavo svajonės pildosi kitiems.
Juokiuosi skaitant įrašo pirmasias eilutes. Štai kodėl retai kreipiuosi daugiskaita į žmogų.