Taip.
Kaip, pavyzdžiui, pasakau "labas", o norėjau pasakyti - o vargeli kaip aš Tavęs pasiilgau!
Tačiau tai žinant tik man, tik man ir skaudu. NU bet nieko, geresnė tapsiu.
Eh, norėjau įrašą parašyti naujųjų metų naktį, po visų fejeverkų ir panašiai. Užstrigo internetas, palaikiau ženklu, ir nebetęsiau darbo. Norėjau įrašą parašyti kitą dieną - įrašas buvo praradęs prasmę.
Norėjau rašyti vakar - nebuvo kada, o jei ir buvo, jaučiausi tikrai ne taip, kad galėčiau rišliai dėstyti mintis.
Aš nežinau ką jausti. Dažniausiai būna - nežinai ką jauti. O aš nežinau ką jausti.
Lyg turėčiau džiaugtis, lyg turėčiau juoktis, lyg turėčiau būti kupina teigiamos energijos. Lol, nope! Velniukas, sėdintis ant kairės mano rankos, tiksliau, sėdintis ant peties, į ausįkužda, jog turėčiau liūdėti dėl besibaigiančių atostogų (nors gal ir džiaugtis, pagaliau galėsiu prasiblaškyti, turėsiu veiklos, nebesigilinsiu į dalykus, įkuriuos dabar gilinuosi), dėl niūraus oro ir mano beviltiško, fail'o, kurį padariau prieš porą(gal vieną) mėnesį, o sužinojau apie tai tik vakar (o gal dėl jo džiaugtis, nes jei jo nebūtų įvykę, gal vakar diena nebūtų tokia, kokia buvo). Nors kam ne nusispjaut į tai, kas buvo vakar, kas per fail, IR KAIP AŠ JAUČIUOSI.
Aaaaaoaoaoaoaaoaoaoa, tu toke inlove ir tu sau pripazisti tai:D
Iš to juokiausi ir dar dabar juokiuosi. Nes tai lyg tragiška tiesa, tačiau kartu ir toks nenusisekimas ir pamąstymas - ar žmogui reikia sau pripažinti, jog jis įsimylėjęs? Čia toks lyg tiesus kelias link atsakymo, tačiau su labaitirštu rūku. Taigi. kai myli, tai jau myli, ir kai esi įsimylėjęs, Tu tai jauti ur nieko sau nebegali padaryti. Nereikia to pripažinti, nes tai dažniausiai būna aišku.
Nu bet o bet tačiau kadangi nes, apie politiką nežinau ar kada ateis laikas, kai mėgsiu kalbėti, o apie meilę kalbėti dažnai - negerai. Kaip rašė Karolis R. savo blog'e: "Meilę aš įsivaizduoju kaip mažą, mielą kartoninę dėžutę, nuo dažno atidarinėjimo aptrintais kampais". Čia gal ir nėra dažnas jos atidarinėjimas, tačiau dažnas laikymas rankose ir visiems rodomas. Negerai.
Norisi turėti asmenį, kuris nepažinotų nieko kito, tik mane. Ir negalėtų kalbėti. Tik linguoti ir rašyti. Ir aš jam galėčiau kalbėti, kalbėti, kalbėti ir kalbėti, o jis tik man pritartų arba ne, ir parašytų kodėl. Yra dalykų, kurių nepasakysi nė vienam. Norisi tai padaryti kaip vyrui norisi sexo grįžus iš pratybų Afganistane, tačiau jis gali gauti to, ko nori,o Tu pasakyti negali. Ir tuomet, turi tai laikyti savyje. IR laikai tol, kol neatsisėdi ant ledo luito ir plauki paroviui, sedėdamas kaip buda. Nusiimi batus, pasidedi juos šalia savęs ir plauki. Plauki. Ir lauki laisvės, kurią suteikti Tau turėtų pėdų ir ausų laisvė. Vėjas, šalts, azartas, o gal tuštybė, kurios dėka Tu nebijai nuskęsti.
O gal ir visai ne, gal pradėsi stresuoti ir liūdėti: o kas manęs pasiges, jei aš čia imsiu ir paskęsiu?
Aš vis laukiu pirmo karto. NE TO PIRMO, IŠTVIRKĖLI TU. Jei tai pasiūlysi Tu, aš neatsisakysiu. Manau, artėja metas, kai reikės verkti. Nes man reikia pagalbos. Au mai gad. Rimtai. DUOKIT TEMĄ, KĄ RAŠYTI. Au mai gad.
P.S. Mane užkniso būti "vaikino" vietoje. Internetas mirga marga nuo įvairiausių vaizdų ir žodžių, kaip vaikinas jaučiasi prieš merginą, kad jis have crush on her, kaip jis tampa friendzone'intas ir pnš. Šiuo atveju, aš įsimyliu, aš jaučiuosi kvailai, aš vis galvoju apie kitą pusę ir aš būsiu friendzone'inta. Nu ta prasme, vėl klausiu - o kam ne nusispjaut.
P.P.S. Linkiu Tau atrasti jėgų atsistoti, iškelti galvą, pažvelgti į dangų, nusišypsoti, vėl atsistoti į savo pozicija ir pasijuokti - juk kažkada aš tapsiu to dalimi.
P.P.P.S Pasakiau "ai, nesvarbu" ir nusišypsojau, o galvojau, jog aš esu priklausoma nuo Tavęs. Ir vis dar galvoju.
Myliu Tave.
Ir visi šitaip. IR niekas į akis. Pradėkime žaidimą.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą